Užsakytos verslininkų, bankininkų ir pareigūnų žmogžudystės Rusijoje yra tapusios įprastu reiškiniu. Žmogžudystės vykdytojai bei užsakovai šiose bylose dažniausiai nesurandami.
Nekonfliktiškas, bet gudrus
Teisėsaugininkai tikri tik dėl to, kad verslininko Š. Kalmanovičiaus nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas. Visa kita paaiškės tik kai bus sulaikyti nusikaltėliai.
O nagrinėti versijas irgi nelengva, nes Š. Kalmanovičius buvo labai prieštaringa asmenybė. Finansų analitikai net negali įvertinti jo turtų, nes didesnė dalis Šabtajaus verslo buvo žinoma tik jam pačiam. Š. Kalmanovičius visuomet imdavosi rizikingo verslo ir dažniausiai laimėdavo. Jis supirkinėjo juvelyrinius dirbinius, prekiavo vaistais ir elektronika, negailėjo pinigų sportui, investavo į statybas.
Kam buvo skirti 1,5 mln.
Kalbama, kad Š. Kalmanovičius po mafijos boso Japončiko mirties savo bičiuliams iš kriminalinio pasaulio galėjęs pažadėti, kad per artimus žmones Rusijos vidaus reikalų sistemoje padės išaiškinti tikruosius Japončiko mirties užsakovus ir vykdytojus. Taip pat jis galėjo gauti kitos nusikaltėlius dominusios konfidencialios informacijos. Maskvoje niekam nėra paslaptis, jog Š. Kalmanovičius buvo artimai pažįstamas su aukščiausio rango Rusijos pareigūnais – net iš Federalinės saugumo tarnybos struktūros.
Kalbama, jog pastaruoju metu Š. Kalmanovičius ir Japončikas palaikė glaudžius ryšius su pagrindiniais Maskvos „įteisintųjų vagių“ autoritetais. Abu vyriškiai ne tik dalyvavo karūnavimo sueigose, bet ir bendravo su dabartiniu daugelio maskviečių gangsterių autoritetu Aslanu Usojanu (Seniu Chasanu), kuris aršiai konkuruoja su šiuo metu už grotų dienas leidžiančiu Tarieliu Onianiu (Taro).
Nors pastarajam įtakingi Maskvos mafijos bosai jaučia neapykantą ir yra paskelbę mirties nuosprendį, tačiau jis, būdamas kalėjime, sėkmingai vadovauja kelių šimtų bet ką padaryti pasiryžusių ištikimų smogikų armijai.
Maskvoje kalbama, kad būtent Taro žmonės, išgirdę apie minėtą Š. Kalmanovičiaus susitikimą su aukštais teisėsaugininkais, ir paleido mirtinus šūvius. Neatmestina, kad būtent lemtingą dieną stambus verslininkas rengėsi susitikti su atstovais iš teisėsaugos organų. Atrodo, jog šią versiją sustiprina ir faktas, jog iškart po žmogžudystės Š. Kalmanovičiaus automobilio salone buvo aptikta stambi suma – 1,5 mln. JAV dolerių. Tikėtina, jog šie dideli pinigai ir galėjo būti skirti mafijos pasaulio žmones globojantiems ir apie konkurentus informuojantiems rusų teisėsaugos pareigūnams.
Rusų žurnalistai pranešė, kad Š. Kalmanovičius buvo labai gerai pažįstamas su šią vasarą pašautu ir neseniai mirusiu kriminaliniu autoritetu Viačeslavu Ivankovu-Japončiku. Abu praeito amžiaus pabaigoje gyveno JAV ir sakoma, kad ten turėjo bendrų interesų. Galbūt tie interesai buvo pratęsti ir Rusijoje. Šios šalies mafija dabar varžosi, kas atsikąs didesnį kąsnį nuo Sočio olimpinių žaidynių statybų.
Kai kas sako, esą Š. Kalmanovičius buvęs artimas Sergejaus Michailovo-Michasiaus draugas. Michasius yra vienos iš stipriausių Maskvos gaujų – Solncevo grupuotės – vadeiva. Šios grupuotės specializacija – narkotikų ir ginklų kontrabanda. Buvo pasakojama, kad kaip tik didžiąją savo turtų dalį Š. Kalmanovičius ir uždirbo, kai atidarė Maksvoje du turgus, kuriuose ir vyko nelegali prekyba.
Yra ir dar viena žmogžudystės versija: į Š. Kalmanovičių galėjo šauti čečėnai, kurie keršija ginklų prekeiviams. Rusų spauda rašo, kad didžiausi ginklų prekeiviai buvo minėtasis Japončikas, už grotų sėdintis Viktoras Butas ir Š. Kalmanovičius.
Kaip vienas iš Rusijos mafijos vadeivų minimas ir dainininkas Josifas Kobzonas. Su juo vienu metu Š. Kalmanovičius net turėjo bedrą verslą: jie buvo įsteigę savo dukrų vardais pavadintą firmą „Liat Natali“. „Komersant‘o“ dienraščio žurnalistams po buvusio partnerio žūties J. Kobzonas sakė: „Šabtajus buvo labai nekonfliktiškas, bet labai gudrus žmogus. Jis buvo iš tų, kurie savo niekada iš rankų nepaleis“.
Maskvos kriminalinės milicijos vadai sako, kad jie duomenų apie Š. Kalmanovičiaus ryšius su nusikalstamu pasauliu neturi.
Sportas ir mafija greta
Taigi milicija „duomenų neturi“, o šiaip visi žino, kad Rusijoje sporto ir meno pasaulį yra apraizgiusi mafija. Plačioji visuomenės dalis Š. Kalmanovičių pažįsta kaip krepšinio veikėją. Jis, labai mėgęs šią sporto šaką, pastaruoju metu išlaikė „Spartak‘o“ moterų komandą. Kriminalistai, aišku, neatmeta versijos, kad komandos savininko žūtis gali būti susijusi ir su krepšiniu.
Tik žinantieji abi sporto pasaulio puses supranta, kad krepšinio komanda – tai ne tik nuostoliai, bet ir didžiulis pelnas. Rusijoje ne viena sporto federacija, ne vienas sporto klubas ar sporto mokykla yra ne tik „turtingo Buratino“ įvaizdžio kūrimo projektas, bet ir kriminalinių pinigų skalbykla. Per sporto komandas praeina milijonai pajamų mokesčiais neapmokestintų pinigų, milijonai jų čia išgryninami. Ar buvo Š. Kalmanovičius įsipainiojęs į tokias operacijas, ar nepasidalijo su kuo nors tais milijonais, teisėsaugininkai dabar ir bando išsiaiškinti.
Pinigų plovimas
O gal Š. Kalmanovičius žuvo dėl savo aistros kolekcionuoti? Pasirodo, kolekcionavimas, prekyba prabangos prekėmis irgi būna savotiškas pinigų plovimas. Viskio butelis, kainuojantis 3 milijonus rublių, cigarų dėžutė už 500 000, samurajaus kardas už kelis milijonus, paveikslai, porcelianas, kurį kolekcionavo Šabtajus Kalmanovičius. Kas, išskyrus kelis specialistus, kuriuos Rusijoje galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, gali įvertinti tuos daiktus? Niekas negali sutrukdyti verslininkui sau pačiam už kelis milijonus parduoti brangų konjaką ir taip išmušus kasos čekį legalizuoti nešvarius pinigus. O kur rentabilumas siekia tūkstančius procentų, ten visuomet savo dalies ieško kriminalinis pasaulis.
Kalbama, kad pastaruoju metu Š. Kalmanovičių buvo apgavę ir vaistais prekiaujantys partneriai. Kaip išsisprendė šis konfliktas, irgi nėra žinoma.
Knygos jau neparašys
Ne vieną pėdsaką Š. Kalmanovičius yra palikęs ir paslaptingame šnipų pasaulyje. Rusijoje visą laiką kalbėta, kad Š. Kalmanovičius buvo dvigubas agentas. Apie tai laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ po buvusio šnipo žūties pasirodė interviu su buvusiu Generalinio štabo Žvalgybos valdybos pulkininku Aleksandru Gurinovičiumi. Nors pats Š. Kalmanovičius, teisiamas Izraelyje, savo kaltę neigė, pulkininkas pripažino, kad Š. Kalmanovičius buvo labai vertingas informatorius. Jis sukiojosi šalia Izraelio elektronikos pramonės ir dėl to buvo demaskuotas, nes niekas kitas taip nesaugo savo paslapčių kaip žydai. „Izraeliečiai maniakiškai saugo savo naujas technologijas, – sakė A. Gurinovičius. – Ypač biologines. Pas juos net paprasčiausias mėšlas – ir tas yra įslaptintas. Kai prie to mėšlo atsirado iš Sovietų Sąjungos atvažiavęs žydas, jis iš karto patraukė „Mosad‘o“ dėmesį ir buvo sekamas. Rusijos specialiosios tarnybos tai suprato ir nuo Š. Kalmanovičiaus laikėsi atokiau“.
Po to, kai Š. Kalmanovičius grįžo į Rusiją, buvo kalbama, kad jis esąs „Mosad‘o“ agentas. Pats Šabtajus sakė, kad po 5 metų baigsis tylėjimo įžadų moratoriumas ir tada jis parašys knygą, kurioje atskleis savo kaip šnipo istoriją. Tačiau žurnalistų kalbintas pulkininkas iš tokių kalbų tik pasijuokė: „Tai melas. Tikras žvalgybininkas net kankinamas apie savo darbą nepapasakos ir jokio 5 metų moratoriumo nėra nė vienoje žvalgyboje. Truputį pabuvęs šnipu ir pasėdėjęs kalėjime, verslininkas Kalmanovičius virto fantastu, savo pasakojimais galinčiu sužavėti tik viskuo tikinčias poniutes, o ne profesionalus“.
Žilvinas Vizgirda, Dailius Dargis
