Nors ir alkani, kubiečiai visada linksmi, visada pasiruošę šokiui ir meilei
Tie, kurie dar turi vieną kitą litą ir ruošiasi kur nors keliauti, būtinai privalo aplankyti Kubą. Vyresniesiems tai bus susitikimas su socializmo epocha, prisiminimas apie jaunystę, o jaunimui – proga sužinoti, kaip gyveno jų tėvai, pamatyti parduotuves, prekiaujančias ne daugiau kaip dešimčia prekių. Penkių rūšių prekės užima visas pirmajame aukšte esančias lentynas, kitos penkios sukrautos antrajame aukšte. Bet ir tas paprastas prekes gali nusipirkti tik tie, kurie turi „kukų“ – konvertuojamos valiutos. O už kubietiškus pesus gali nusipirkti tik cukraus, romo ir cigarečių.
Praeito šimtmečio automobiliai
Kaip ir daugumoje šalių, valdininkai Kuboje yra lygesni už kitus. Jie – ypač tie, kurie vis dar stovi socializmo sargyboje, – gauna didesnius atlyginimus (dalį jų – „kukais“), naudojasi kitomis privilegijomis. Pavyzdžiui, automobiliais.
Paprastam kubiečiui nusipirkti automobilį nėra jokių galimybių. Parduoti ir pirkti galima tik tas lengvąsias, kurios pagamintos iki 1959 metų. Kol rusai Kubą šelpė, dar atsiųsdavo „Žigulių“ ar „Moskvičių“ – tie būdavo išdalijami socialistinio lenktyniavimo pirmūnams.
Tų surūdijusių sovietinių arba didžiulių praeito šimtmečio amerikietiškų automobilių ir dabar pilnos gatvės. Jie genda, tad kiekvienas vairuotojas yra ir labai geras mechanikas. Jei gatvėje sugenda koks 1953 metų „merkuris“, atidarius variklio dangtį tuoj sulenda kokios šešios galvos ir, žiūrėk, po kurio laiko čiaudėdamas dūmais automobilis jau rieda.
Beje, automobilių numerių spalva nevienoda. Direktorių ir partijos veikėjų numeriai – rudos spalvos. Pamatęs tokį automobilį, kelių policininkas tik atiduoda pagarbą ir valdininko netrukdo.
Greitis matuojamas iš akies
Policininkų keliuose daug ir jie dažniausiai stabdo surūdijusius, be posūkio lempučių, išdaužytais langais riedančius automobilius. Tačiau pareigūnams technikos būklė nerūpi. Jie tikrina, ar vairuotojas neišgėręs, ar neviršija greičio, klausia, kur važiuoja. Greitį irgi nustato be jokių prietaisų – iš akies. Jei baudžia – nepasiginčysi, jei be kvito – bauda mažesnė. Vairuotojai solidarūs – jei kelyje dirba policija, visi iš eilės mirkčioja ilgosiomis šviesomis.
Keliuose labai daug dviratininkų, arklių traukiamų vežimų. Kai kur tai vienintelė susisiekimo priemonė. Mažesniuose miesteliuose arkliukai kaip maršrutiniai autobusai – į vežėčias telpa iki 12 keleivių.
O Havanoje keleivius vežioja „kupranugariai“. Tai tokie autobusai, sumontuoti ant MAZ‘o važiuoklės. Į vieną suvirinti trys autobusai veža 350 keleivių. Jei neturi pinigų taksi, tenka laukti tokio „kupranugario“. Miestas didžiulis, per 2 milijonus gyventojų, o nei metro, nei troleibusų. Visa laimė, kad kubiečiai niekada niekur nekuba ir yra kantrūs. Jiems valandą laukti autobuso – neilgas laiko tarpas.
Džiūstantys skalbiniai
Iki 1959 metų revoliucijos Havana buvo vadinama Karibų jūros Las Vegu. Ir kaip tikrajame Las Vege, čia valdė mafija. Kuboje klestėjo alkoholio kontrabanda, į ją plūsdavo amerikiečiai – kad kaip reikia pasigertų. Havanoje sustodavo ir dauguma europiečių plaukiančių, į Naująjį pasaulį. Havana tuo metu buvo kerinti ir spalvinga, pavojinga ir erotiška. Ernestas Hemingvėjus, Frenkas Sinatra, Ava Gardner ir kitos įžymybės čia leisdavo laiką, čia buvo elegantiškiausios visoje Lotynų Amerikoje parduotuvės.
Dabartinės Havanos simbolis – balkonuose ant virvių džiūstantys skalbiniai. Kaip ir prieš revoliuciją, taip ir dabar išlikusios gatvės, vedančios vandenyno link, gaivus rytas, kai per miestą plūsta vandenynu atsiduodantis vėjas, dienos karštis, kai visi slepiasi medžių pavėsyje, sodriai mėlynas dangus ir beveik tokios pat spalvos jūra. Miestas išlikęs, tačiau jo dvasia pasikeitusi.
Gyvenimas gatvėse lyg apmiręs, sulėtėjęs. Iki vakaro moterys, apsirengusios gan spalvingai, kartais – tik su sijonėliu ir liemenėle, lyg mieguistos tvarko savo reikalus. Vyrai nuskalbtais rūbais irgi lėtai slenka šaligatviais.
Turintieji darbą fabrike – dirba ir, aišku, vagia. Jei papulsite į kvartalą, kur yra cigarų fabrikas, jums kas dešimt žingsnių siūlys pirkti „Cohibos“ – pačių geriausių cigarų, kuriuos rūko pats Fidelis.
Gatvėje – savas gyvenimas. Turistams nelengva, nes juos nuolat užkabinėja ir siūlo pirkti marškinėlius, pypkes, dėžutes, pelenines, ant kurių Če Gevaros portretas. Žmonės šlovina šį revoliucijos didvyrį. Ryžtingas jo žvilgsnis žvelgia nuo sienų, o jei pirksite kasetę ar diską, ten būtinai bus daina apie Če Gevarą.
Havanos kvartalai skiriasi architektūra ir amžiumi. Dalis pastatyta ispanų, dalis – amerikiečių, o pakraščiuose – rusiškos komunalinės 5–9 aukštų „dėžutės“. Tokiame saulės prikaitintame bute tikras pragaras. Todėl visur uždengti langai, atidarytos durys, kad vėjas bent kiek išvėdintų.
Centre neremontuojami rūmai sensta, krenta tinkas, dažai nusilupinėję. Atrodo, lyg juose niekas negyventų. Bet ant visų padžiauti skalbiniai išduoda, kad rūmai netušti.
Moterų ir romo žinovas
Havanoje būtų nuodėmė neaplankyti vietų, susijusių su rašytoju, Nobelio premijos laureatu Ernestu Hemingvėjumi. Mieste ir dabar apie jį sklando legendos. Bet ne apie kūrybą, o apie girtuokliavimą. Šampaną, viskį, konjaką ir romą rašytojas rinkosi pagal kokybę.
Jis išgarsino du barus ir kelis kokteilius. Ir dabar į „Bodegnuta del Medio“ ir „Floriditos“ barus turistai plaukia miniomis – kad pasėdėtų ant tų pačių kėdžių, ant kurių sėdėjo rašytojas, kad išgertų po stiklinę mochito ar daikirio kokteilų.
E. Hemingvėjus nusimanė ne tik apie gėrimus, bet ir apie moteris. Jis yra aprašęs ne vieną nuodėmingą naktį, o kubietės jam buvo vienos iš gražiausių moterų. Iki revoliucijos raudonųjų žibintų kvartalas buvo užėmęs visą Havanos centrą.
Dabar oficialių viešnamių neliko, tačiau sekso nusipirkti gali ant kiekvieno kampo. Daugelis turistų važiuoja į Kubą jau iš anksto žinodami, kad Kuba ir seksas – tai sinonimai. Kubietės grakščios kaip katės, meilės ištroškusios kaip profesionalės heteros. Visada linksmos, pasiruošusios bendrauti, temperamentingos ir seksualios. O čia dar nuolat visur skamba merengė ir salsa, visuomet jos ritmu juda kubiečių užpakaliukai. Romo ar mochito išgėrę turistai kaip mat pasiduoda gražuolių kerams. Havanoje meilė perkama už 50 „kukų“, o kokiame nors kaimelyje tėvas dukrą gali pasiūlyti ir už 5 „kukus“. Ir to niekas čia nesmerkia, toks „darbas“ yra visiems suprantamas.
Žilvinas Vizgirda
