vytautas kavolis

Alantoje vykstančiame 19-jame Santaros-Šviesos suvažiavime sveikinimo kalbą sakydamas prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo: „Tie, kuriems rūpi kasdiena, žmogus, visuomenė ir pati valstybė. Sveikinu suvažiavimą ir džiaugiuosi, kad jis reprezentuoja daug mums svarbių dalykų. Prieš 58 metus mintis, pasėta už Lietuvos ribų... Jau 19 kartą susirenkam čia, svarstom, bandom įžvelgti problemas. Esame čia, nes mums rūpi, gyvename aiškiais savo tikslais, stengiamės ieškoti kelio.

Per praėjusią knygų mugę be džiaugsmingų nuolaidų ir knygų pardavimų bei renginių, kuriuos lankant kartais nebelikdavo laiko parūkyti ir dar dažniau – vietos patogiai įsitaisyti tarp publikos, pasisakė daug rimtų kalbėtojų, bet du žmonės, du profesoriai, net jeigu jiedu šnekėjo skirtingu metu ir skirtingose salėse, kažkodėl pavadintose penketu ir kitu skaičiumi po taško, taigi tiedu profesoriai nematomai ir nejučiomis buvo sujungti tos pačios nuotaikos, minties polėkio ir linijos, panašių įžvalg...

Minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį vis dažniau kalbame apie šv. Brunoną. Bet ar, apmąstant mūsų valstybės gyvenimą, ši misija yra svarbesnė nei garbingi tūkstantinės Lietuvos istorijos ir kultūros raidos puslapiai: mįslingas pagonybės palikimas, šimtmečius trukusi kova su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos jungtinės valstybės praeitis, kultūros, mokslo pasiekimai Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpiu, tautinis atgimimas, sukilimai prieš pavergė...

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse intelektualai nebuvo ir nėra mėgstama socialinė kategorija. Net terminas „intelektualai“, tiesą sakant, mūsuose nėra rimtai įsitvirtinęs.

Antanas Kulakauskas taikliai pastebėjo, kad sunku suvešėti demokratijai šalyje, kurioje akivaizdžiai trūksta pačių demokratų. Mūsų politikos didžiojoje scenoje iš tikrųjų demokratiškų politikų, kurie demokratiją suvokia ne kaip 50% plius vienas ir daugumos diktatą, o kaip savivaldą, realios galios atidavimą visuomenei ir platų visuomenės įtraukimą į politinių sprendimų priėmimą, yra tiek nedaug, kad juos galima nesunkiai suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.

Demagogas antikinėje Graikijoje buvo apibrėžiamas kaip minios vedlys. Skirtingai nuo viskuo abejojančio ir sąžiningoje diskusijoje tiesos ieškančio filosofo, demagogas buvo nusitaikęs tik į rezultatą, kurio esmė buvo visada ta pati – priversti minią patikėti savo tiesa, nors jei ir pats demagogas dažniausiai ja netikėdavo nė per nago juodymą.

Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.

Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.

Dickinsono kolegija Mano pirmasis sąlytis su akademine Amerika įvyko 1993 m., man laimėjus IREX (International Research and Exchanges Board) stipendiją. Pasirinkęs Dickinsono kolegiją, kurioje profesoriavo Vytautas Kavolis, priartėjau prie savo didžiosios svajonės – dirbti kartu su žmogumi, kurį jau tada laikiau pačiu iškiliausiu lietuvių teoretiku, dirbančiu civilizacijų teorijos, lyginamųjų civilizacijos studijų ir kultūros teorijos srityse.

Milanas Kundera savo puikioje esė „Vidurio Europos tragedija“ rašė apie kairiųjų ir dešiniųjų manichėizmą, kuris, tariant Kunderos žodžiais, „tiek pat kvailas, kiek ir neįveikiamas“ ir giliai įsitvirtinęs Vakarų Europoje. Ar tikrai tarp dešinės ir kairės veriasi tokios prarajos, kaip kai kada šitą įsivaizduoja politikai (bet gerokai dažniau – dešinieji arba kairieji intelektualai)? Jei kalbėsime apie doktrinierius – taip, tai tiesa. Bet juk anaiptol ne visi intelektualai yra doktrinos žmonės.

Savo laisvės kelyje Lietuva ir lietuviai peržengė ne vieną aukštą slenkstį. Šiandien, gan sparčiai kylant ekonomikai ir kiek lėčiau – apčiuopiamam žmonių pasiturėjimui, vėl jaučiamas tam tikras emocinis slenkstis. Politikos pasaulis susmulkėjo iki pabirų skandalų krūvos, beužsimezgantys pilietinės visuomenės solidarumo ryšiai trūkinėja, o idėjų generatorius – intelektualinė Lietuvos aplinka springsta fatališkų pranašysčių retorikoje.

Ką reiškia būti lietuviu? Prieš kokius dešimt metų nuoširdžiai nustebau gavęs pasaulinio garso JAV literatūrologo, šekspyrologo, „naujojo istorizmo“ pradininko Stepheno Greenblatto (Stiveno Grinblato) knygą su įrašu man, kuriame buvo parašyta „nuo vieno lietuvio kitam lietuviui“. Jau tada pažinojau S. Greenblattą, susirašinėjau su juo, žinojau, kad abu jo tėvai kilę iš Lietuvos ir kad jis pats puikiai išmano litvakų istoriją. Bet mane nustebino, kad jis save pavadino ne litvaku, o lietuviu.

Savo laisvės kelyje Lietuva ir lietuviai peržengė ne vieną aukštą slenkstį. Šiandien, gan sparčiai kylant ekonomikai ir kiek lėčiau – apčiuopiamam žmonių pasiturėjimui, vėl jaučiamas tam tikras emocinis slenkstis. Politikos pasaulis susmulkėjo iki pabirų skandalų krūvos, beužsimezgantys pilietinės visuomenės solidarumo ryšiai trūkinėja, o idėjų generatorius – intelektualinė Lietuvos aplinka springsta fatališkų pranašysčių retorikoje.

Balandžio 4 dieną sukanka 75 metai, kai gimė iškilus lietuvių politinis mąstytojas Aleksandras Štromas (1931-1999). Teisininko, kriminologo, politinio analitiko ir politinės kaitos teoretiko Aleksandro Štromo kūrybinis ir idėjinis palikimas šiandien išryškėja kaip iškilus Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Rytų bei Vidurio Europos idėjų istorijos reiškinys.

Lietuvoje sąvokos „dešinė“ ir „kairė“ yra vartojamos kaip savaime aiškios. O juk iš tikrųjų jos anaiptol nėra tokios paprastos. Dešinumo ir kairumo kriterijai nėra fiksuoti vienąkart visiems laikams, jie bent jau papildomi ir atnaujinami. Be to, ideologinėse dešiniųjų ir kairiųjų stovyklose yra įvykę didelių pokyčių.

Iškart atvirai pasakysiu, kad savo pažiūromis nesu nei nuoseklus kairysis, nei toli siekiantis dešinysis. Esu nepartinis žmogus ir daugiapartinę politiką laikau būtina demokratijos sąlyga bei instrumentu. Sykiu atvirai pareiškiu, kad nėra tokios politinės partijos, su kuria galėčiau iki galo politiškai tapatintis. Balsuoju už tą, kuri, mano akimis, nuosekliausiai gina laisvę ir individą. Partinės politikos požiūriu esu moderatas ir plačios demokratinės koalicijos rėmėjas.

Vėlinių proga dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas kultūrologo Virginijaus Savukyno pašnekesys su psichologijos profesore Danute Gailiene apie Lietuvoje kasdienybe tampantį reiškinį – nejautrą mirčiai. O praėjusią savaitę, iš karto po Vėlinių, – naujiena apie valstietiškų vertybių gynėjo parlamentaro Jono Ramono šeimos ūkyje suartus senkapius provokuoja pratęsti liūdnokus lapkričio apmąstymus. Nesiimu gilintis į tai, kiek ir kam ši naujiena yra sensacinga.

Vudis Alenas (Woody Allen) savo filme „Garsenybė“ („Celebrity“) atvėrė dramą žmogaus, atkakliai siekiančio patekti į Niujorko garsenybių pasaulį ir pačiam išgarsėti. Viskas šiame pasaulėlyje yra susiję - kol nepateksi į kompanijas, kurioms priklauso modeliai, madų dizaineriai, dailininkai, teatro ir kino režisieriai, aktoriai, žurnalistai, rašytojai ir meno kritikai, tol tavęs niekas nežinos. Kita vertus, tavęs niekas nežinos, jei nepateksi į šias kompanijas.

Prisimindamas seną ir skeptišką posakį, kad visi jubiliejų šventimai išduoda stagnacijos slenkstį peržengiančios kultūros bruožus, visai negalvojau apie rusų valdžios ketinimus švęsti Sovietų Sąjungos pergalę Antrajame pasauliniame kare. Ar tai taip pat reiškė stalinistinio komunizmo pergalę prieš nacizmą, tebesiginčija istorikai ir politikai. Tačiau jubiliejinių ritualų ir stingstančių kūrybinių galių sąsajos braunasi galvon 15-ųjų Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metinių šurmulyje.

Daug šansų, išbandymų, iššūkių likimas suteikia Dariui Kuoliui. Visos jo užimtos pareigos liudija apie dalyvavimą prie pačių ištakų - pirmas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, įtakingas naujai įkurto Atviros Lietuvos fondo žmogus, vienas svarbiausių Prezidento V.Adamkaus pirmos kadencijos patarėjų, dabar vėl netikėtas posūkis - D.Kuolys tapo naujai įkurto Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie globalizacijos keliamą pavojų mūsų tapatybei. Valstybiniuose mokslo, švietimo, kultūros politikos dokumentuose pabrėžiamas uždavinys - tautos tapatybę saugoti, ginti. Bet kas yra toji lietuviškoji tapatybė? Gal galėtume klausti dar radikaliau: ar turime ką saugoti, ar turime ką prarasti? Su kuo mes, dabarties lietuviai, tapatinamės ar norime tapatintis? Tokie klausimai aistringai svarstyti XX amžiaus pirmojoje pusėje.

Nors net trys parlamentinės Lietuvos partijos save sieja su liberalizmu, tačiau, pripažinkime, to lietuviško liberalizmo šaknys nėra labai gilios. Štai kodėl pusę amžiaus kultūrinio liberalizmo idėjas emigracijoje ir Lietuvoje puoselėjanti “Santaros-Šviesos” federacija yra įdomi istorinės tradicijos nešėja. 1993-aisiais pirmąkart Vilniuje ir Anykščiuose buvo surengta “Santaros” konferencija, o šį ketvirtadienį, birželio 26 dieną, santariečiai susirinks Lietuvoje jau dešimtus metus iš eilės.

“Kultūros namų” laida apie intelektualus ketvirtadienio (04.17) vakarą. Ką jie veikia Lietuvoje - klausė apynaujis laidos vedėjas Leonidas Donskis. Rūstūs intelektualai susiginčijo. Vieni sakė, kad nereikia nieko veikti, kiti - atvirkščiai. Bet pikti buvo kaip širšės, teigė, kad iš jų tarpo kyla hitleriai ir leninai. O paguosdamas Arvydas Šliogeris paaiškino - nėra jų Lietuvoje. Kurie buvo, išmirė.

Laikraščiuose, televizijos laidose kartkartėmis pasirodo straipsniai, reportažai apie skriaudžiamas, mušamas moteris, apie smurtą prieš moteris. O kiek neaprašytų atvejų? Ir visa tai verčia kelti klausimą - kodėl? Kodėl pakyla vyro ranka prieš moterį? Aiškinama įvairiai - išsilavinimo, vidinės kultūros stoka ir t.t. Tačiau yra ir kitas aspektas - tai mūsų visuomenėje egzistuojantys stereotipai, mūsų visuomenėje egzistuojančios nuostatos, kurios pateisina smurtą prieš moteris.