Prisimindamas seną ir skeptišką posakį, kad visi jubiliejų šventimai išduoda stagnacijos slenkstį peržengiančios kultūros bruožus, visai negalvojau apie rusų valdžios ketinimus švęsti Sovietų Sąjungos pergalę Antrajame pasauliniame kare. Ar tai taip pat reiškė stalinistinio komunizmo pergalę prieš nacizmą, tebesiginčija istorikai ir politikai.
Tačiau jubiliejinių ritualų ir stingstančių kūrybinių galių sąsajos braunasi galvon 15-ųjų Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metinių šurmulyje. Tiesa, prieš keliolika metų kalbėdamas apie perdėtą jubiliejinių šventimų sureikšminimą Lietuvoje sociologas Vytautas Kavolis pirmiausia turėjo omenyje Lietuvos universitetų kultūrą. Jis manė, kad šioje srityje vietoj rūpinimosi, kad universitetai taptų savo tautos socialinės, politinės ir kultūros kritikos simboliniais centrais, jie mieliau užsiima savo jubiliejų šventimu. Tai, anot jo, ir išduoda intelektualinės gyvasties sąstingį.
Artindamiesi prie šiemetinės Kovo 11-osios mes taip pat imame simbolinti praslinkusių metų aritmetiką. Padidėjęs signatarų jautrumas dėl dabartinės valdžios dėmesio jiems stygiaus irgi laikytinas artėjančių iškilmių kregždėmis. Tik dabar jau su grasinimu, kad dėl patirto įžeidimo kai kurie signatarai gali demonstruoti rūškanus veidus šventinių vaizdų fone. Jubiliejai yra praeities suasmeninimo laikas.
Prisipažinsiu, priklausau tai lietuvių miniai, kuri drįsta viešai džiaugtis prieš 15 metų paskelbtos nepriklausomybės vaisiais. Gal dėl to, kad žodžio laisvė vis dar yra vertintina labiau už maisto ar drabužių kokybę. Tačiau negalima nepastebėti tokių bruožų, kurie ženklina jubiliejinį penkiolikmetį tam tikru valstybės kūrimo sąstingio ženklu. Regis, kad BVP prieaugio tempai per pastaruosius kelerius metus tikrai gerokai lenkė politinį Lietuvos Respublikos kūrybos potencialą.
Dėl visai suprantamų priežasčių prieš keliolika metų kasdien galėjome stebėti tikrai audringą valstybės kaitą. Tai buvo kelio pradžia, kuri visad yra susijusi ir su didžiausiu chaosu, ir su didžiausiu politiniu kūrybingumu. Vienų džiaugsmui, kitų liūdesiui it kokie smulkūs verslai dygo ir nyko politinės partijos. Karjerų kilimo ir nuopuolio tempai taip pat buvo greiti. Viešosios teisės aktai vieną institucinę steigti greitai keitė kita. Čia sąmoningai nekreipiu dėmesio į visus kasdienį mūsų gyvenimą apsunkinusius padarinius. Tiesiog mąstau apie stulbinantį valstybės statybos greitį - tada iš tiesų dainavo kranai. Bet ne Vilniaus centre, o politinio proceso centre.
Po keleto metų natūraliai lėtėjantis politinio srauto greitis dar kurį laiką buvo gana valingai palaikomas integracijos į ES ir NATO siekių. Orientyrai buvo aiškūs, pamokėlės ir direktyvos taip pat. Tada ir tik tada sugrįždavome prie savo Konstitucijos keitimo prievolių. Keitėme valstybės mundurą pagal Europos klubo reikalavimus. Kai kada net stipriai pralenkdami bendrą lietuvių politinio išprusimo ir pilietinio užsiangažavimo kaitos greitį.
Dabar plaukiam lyg ir vaga tokios upės, kurios krantinės jau išbetonuotos. Biurokratinis Lietuvos aparatas stabilizavosi. Senosios sovietinės biurokratijos likučiai jau senai persiėmė naująja euroretorika ir darniai susimaišė į vieną sluoksnį kartu su naujaisiais B grupės iškilėliais. Jie pasidarė naujuoju, tyliuoju ir anoniminiu Lietuvos valdovu. Jie žino, kas gali būti šalyje sukurta, o kas negali būti sukurta. Jie vertina nepriklausomybę ir frankistinius valstybinės tarnybos įstatymo privalumus.
Politinių partijų arena yra kiek judresnė. Čia judėjimo iliuziją kuria vis nauji persirengėliai. Laiko lietus plauna visus sovietinės komunistų nomenklatūros pėdsakus, o nauji politiniai drabužėliai puikiausiai priimami rinkimų turguje. O bepradedančios žilti partijos, regis, lygiai taip pat sustingsta savųjų rinkiminių sąrašų nomenklatūroje ir kantriai klausosi kritinių pastabų apie idėjinę eroziją, naujų ateities vizijų blankumą, galų gale pačių partijų institucinės-organizacinės raidos ydingumą.
Ar dar liko galių esminiams Lietuvos Respublikos ateities vaizdiniams kurti? Ar yra jėgos įveikti buhalterinę logiką, prisitaikymo prie visokių sąjunginių direktyvų malonybinį pobūdį ir teigti, kad dar nesame pavargę? Nesiimu įveikinėti kankinančių abejonių. Žinia, toks klausimas apskritai yra retorinis. Bet kas paneigs, kad jis dera 15-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metų išvakarėse? Kas pasakys, kad neverta apie tai galvoti, pakėlus šampano taures rankose?
