Demagogas antikinėje Graikijoje buvo apibrėžiamas kaip minios vedlys. Skirtingai nuo viskuo abejojančio ir sąžiningoje diskusijoje tiesos ieškančio filosofo, demagogas buvo nusitaikęs tik į rezultatą, kurio esmė buvo visada ta pati – priversti minią patikėti savo tiesa, nors jei ir pats demagogas dažniausiai ja netikėdavo nė per nago juodymą.
Ne veltui garsiojo Šėtono žodyno autorius, amerikiečių rašytojas satyrikas ir žurnalistas Ambrose’as Bierce’as demagogą apibūdino kaip žmogų, sakantį dalykus, apie kuriuos jis žino, jog jie yra neteisingi, ir sakantį juos žmonėms, apie kuriuos jis žino, jog jie yra idiotai.
Būtų galima mėginti demagogo sėkmę paaiškinti tamsumu, bet po XIX ir XX amžių socialinių psichologų bei sociologų studijų būtų pernelyg neatsakinga ir net pavojinga lengva ranka viską nurašyti amžinam ir beribiam žmonių kvailumui ar jų nenorui mokytis iš svetimų klaidų.
Prancūzų psichologo Gustave’o Le Bono knyga La psychologie des foules (Minios psichologija), parašyta 1895 metais, siūlė naujas ir netikėtas įžvalgas apie minios elgesio ir lūkesčių keistenybes, vėliau stipriai paveikusias ne tik grupių psichologijos formavimąsi, bet ir XX amžiaus totalitarinių diktatorių elgesį su masėmis. Mussolini ir Hitleris Le Boną skaitė ir žinojo taip pat gerai, kaip ir elito teorijos kūrėjus Gaetano Mosca’ą ir Vilfredo Pareto.
Le Bonas teigė, jog minia yra kažkas skirtinga nuo ją sudarančių individų, kurie, patekę į minią, nustoja elgęsi kaip įpratę. Visiškai nežiaurus ir net pažiūrėti romus žmogus minioje gali akimirksniu sužvėrėti, nes jis pasiduoda joje žaibiškai plintančiam staigių, stiprių ir žiaurių poelgių bei brutalios kalbos poreikiui. Pastarasis iškart patenkinamas, o atsakingų minioje juk nėra.
Minia, anot Le Bono, yra amorfiška, joje atsakomybė ir racionalumas išsklaidomi, todėl išnyksta. Skyrium paimtas žmogus niekada negarbintų ir nesiilgėtų to, ką jis garbina ir ko trokšta minioje. Klysta tie, teigė Le Bonas, kurie mano, jog minia trokšta tiesos. Iš tikrųjų ji trokšta, kad ją apgautų ir suvedžiotų apsukrus ir artistiškas demagogas.
Minia trokšta būti apgauta, ji nori greitos situacinės „tiesos“ arba tiesiog jos erzaco. Iliuzija ir greitas bei stiprus atsakas – štai ko reikia miniai iš su ja žaidžiančio socialinio artisto. Prieš minią vaidinantis ir ją suvedžiojantis politinis aktorius žino, kad jis pats ir minia po vaidinimo išsiskirstys, nepajėgdami rišliai pakartoti nė vienos išsakytosios minties.
Ne mintyje esmė. Esmė slypi nuotaikoje, susitapatinimo mechanizme ir savojo silpnumo įveikime – štai ką patiria ir pats demagogas, ir jo godžiai besiklausanti minia. Demagogas miniai suteikia jos stiprybės iliuziją, leidžia įveikti tikrus arba tariamus pažeminimus, o svarbiausia – pasiūlo lengvus ir greitus atsakymus į pačius sudėtingiausius klausimus, pavyzdžiui, kas kaltas dėl socialinės krizės, neteisybės, vargo, skurdo, grėsmės, šalies prestižo sumenkinimo ir panašiai.
Žinoma, Le Bonas, kad ir koks įžvalgus, nebuvo pirmasis, Vakarų minties istorijoje nusakęs šį fenomeną. Williamo Shakespeare’o tragedijose matome pavaizduotą politiko-aktoriaus tipą, kuris tiesiog hipnotizuoja aplinką, suvedžioja draugus, vėliau po keletą kartų juos išduoda, kiekvieną sykį tam turėdamas po budinčią teoriją ar įtikinančią etinę argumentaciją, iškeliančią valstybę aukščiau už smulkius individo veiksmus.
Tai Glosterio hercogas, tapęs karaliumi Ričardu III, kurį laikyčiau pirmuoju klasikinėje Europos literatūroje pavaizduotu politiku-menininku bei politiku-aktoriumi, žinančiu, kad ne tik idėjos ir protas, bet ir savojo defektyvumo bei silpnumo maskavimas kuria valdovus ir jų galios struktūrą. Talentingas aktorius politikoje, galintis pražudyti bet ką, kad tik iš silpniausiojo savo šeimos nario (pavainikio) taptų pačia galingiausia figūra, yra Edmundas iš Karaliaus Lyro. Šekspyriškų politikų-menininkų galeriją galima ilgai analizuoti.
Vytautas Kavolis savo studijose apie neaiškų žmogų kėlė įžvalgią sociologinę hipotezę, kad dogmatizmas ir iš jo kylanti kieta kalba yra ne kas kita, o savojo silpnumo ir kankinančių dvejonių bei abejonių represavimas. Represuodamas savąjį dvejojimą ir tapatybės arba polinkių neaiškumą, išsivaduoji nuo dvilypumo ir įgyji stiprią tapatybę.
Iš neaiškumo ir dvilypumo represavimo psichoanalitikai išvedė ankstyvųjų rusų revoliucionierių sociopsichologinę genezę. Kietos kalbos ir viską sudaužančios monolitinės pozicijos šarvai apsaugo tuos, kurie dar vakar nežinojo, kur ieškoti atsakymų į pamatinius egzistencinius klausimus – religijoje, pasitraukime iš socialinės ir politinės tuštybės lauko ar pasaulį radikaliai keičiančioje revoliucinėje doktrinoje.
Kietai sučiauptos silpno ir rišlų sakinį sunkiai surezgančio žmogaus (Rolando Pakso) lūpos; krypuojanti imtynininko eisena (labiau primenanti paauglių vienas kito erzinimo kūno kalbą, o ne iš tikrųjų stipraus žmogaus laikyseną), žyminti Drezdene dirbusio KGB sistemos sraigtelio, nuolatos gaudavusio aiškias komandas iš Centro, virsmą į stiprų prezidentą Vladimirą Putiną; kieta ir iki atviro chamizmo radikalizuota kalba, lydima juodai baltos socialinės optikos, turi ženklinti Algirdo Paleckio revoliucionierišką tvirtybę, nevykusiai maskuojančią infantilų ir savo silpnumą represuojantį žmogų – tai vis ta pati kūno kalba, siunčianti žinią visiems, kas tik nori iki svaigulio mėgautis savojo silpnumo ir nereikšmingumo įveikimu. Minia šito tikrai nori.
Demagogas, nors akimirką suabejojęs atsakymo aiškumu ir akivaizdumu, sudvejojęs savo besąlygišku teisumu ir pasakęs, kad tai sunkūs ir nelengvai atsakomi klausimai, iškart būtų minios diskvalifikuotas ir nušvilptas kaip dar vienas elito, buržuazijos, kapitalistų, kosmopolitų, žydų ir kitokių priešų atstovas.
Tad demagogas yra mentalinis kaltės, tvarkos ir teisingumo ekvilibristas, ne tik meistriškai žongliruojantis šiomis sąvokomis, kurių turinys paprastai jo yra išplaunamas, bet ir nurodantis minios skriaudėjus bei priešus. Demagogas moka atlikti modernios politinės magijos veiksmą, kurį galima pavadinti anoniminių ekonominių, socialinių ir politinių procesų personifikacija. Procesai įgyja vardus ir pavardes, biografijas ir sąmokslo istorijas.
Ar demokratiniuose režimuose ir apskritai moderniosiose visuomenėse vis dar egzistuoja tokia minia, kokią aprašė Le Bonas? Žinoma, kad egzistuoja. Tik jos pavidalai pasikeitė. Minia gali būti virtuali – jos nebereikia fiziškai surinkti aikštėje. Tikroji XXI amžiaus minia yra televizinė ir virtuali. Ji surenkama TV reginiais, pramogomis ir mentalinės akrobatikos seansais, kuriuos vis dar iš inercijos linkstama vadinti politinėmis diskusijomis.
Šiuose seansuose seniai nebėra jokios politikos, kaip idėjų ir socialinės bei moralinės tvarkos vizijų įtampos lauko. Tai geriausiu atveju prasti spektakliai, kuriuose vartojami burtažodžiai, skirti virtualinei miniai uždegti ir mobilizuoti. Naujieji mūsų demagogai ideologijas ir jų žodyną tiesiog priderina prie savo asmenybės ir aplinkos. Tikrų idėjinių radikalų jų tarpe nėra.
Veikiau prieš mus – populistiniai demagogai, kurių vaizduotė ir kalba primena sendaikčių parduotuvę. Reikia – ištrauks fakelus ir erelius. Reikia – atsiras keturiasdešimties dar nesulaukusio, bet jau seno bolševiko mintys kaip iš antikvarinės knygos apie supuvusiuosius ir jų meną. Reikia – pasigirs rūstūs žodžiai apie tautai ir tautiškumo dvasiai svetimus kosmopolitus. Nežinau, ar ideologinių ir politinių sendaikčių pardavėjai žino, kad po Stalino dekreto apie kovą prieš buržuazinį ir bešaknį kosmopolitizmą šitas žodis tapo eufemizmu, kuriuo buvo įvardijami žydai. Pagaliau, koks skirtumas. Juk sąvokos ir žodžiai anksčiau ar vėliau patys susiranda savo ištarėjus.
Tad prieš mus kairiosios ir dešiniosios demagogijos repertuaro šedevrai. Apie ką jie byloja? Apie daug ką. Visų pirma, tenka apgailestauti, kad iš tikrųjų europietiška mūsų kairioji inteligentija (tokia kaip Romas Lazutka, Teodoras Medaiskis, Bronius Genzelis, Aloyzas Sakalas), iki kurios naujiesiems demagogams ir infantilių politinių performansų atlikėjams – kaip iki mėnulio, nūdienos Lietuvoje yra politiškai neįtakinga. Beje, tą patį su liūdesiu galima pasakyti ir apie solidžius dešinės politikus, tokius kaip Eugenijus Gentvilas. Simpatingi, tikri, protingi, bet minios nemėgstami.
O virtualinė minia toliau reikalauja naujo demagogo. Gali būti, kad jis jau pasirodė. Tik jo drama, kurios jis dar nesuvokia, slypi būsimajame pasirinkime – arba, nesitenkinant demokratinės politikos instrumentais, atrasti savyje stiprybės virsti diktatoriumi, arba tapti juokdariu, iš kurio visi išsityčios ir rytoj pamirš. Antrojo scenarijaus baimė demagogą greičiausiai privers dar labiau radikalizuotis ir kietinti savo kalbą bei laikyseną. Ką gi, priešų tada daugės kiekvieną dieną.
