Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.
Ir modernios tautos narių artimumas yra ne odos, akių ir plaukų spalvos ar apskritai fizinių bruožų, o politinio įsipareigojimo, bendros kultūros, istorinio sentimento, organizuotos atminties ir pilietinio lojalumo artimumas. O žmonės visada yra skirtingi – trivialu būtų pradėti tuščiai eikvoti laiką įrodinėjant šitą. Skirtingi yra ir solidarios grupės nariai, o jų panašumas yra veikiau dirbtinai organizuotas, neretai pagrįstas lyderio mimikrija.
Klausimas tad būtų toks: kodėl mes mėgstame tuos, kuriuos laikome sau artimais? Ir kas tie mums artimi? Skirtingai kalbantys ir galvojantys, bet mūsų egzistenciją laikantys būtina savo pačių egzistencijai, ar mus kartojantys ir siekiantys atmesti bet kokią pauzę bei diskusiją greito atsakymo ir bendro aiškumo vardan? Kodėl mes norime išgirsti iš kito žmogaus atsakymą į klausimą, kuris būtų identiškas tam atsakymui, kurį mes patys linkę pateikti?
Kodėl mes ne retorikoje, o realiame gyvenime taip retai branginame individų skirtingumą, kuris ne tik yra minties bei kūrybingumo skatinimo laidas, bet ir vienintelė mūsų garantija, kad mes nenuslysime į viską totaliai suvienodinančią ir standartizuojančią moderniąją barbarybę (nuo kurios lieka tik vėjelio pūstelėjimas iki kiekvieną žmogaus krustelėjimą ir kvėptelėjimą kontroliuojančios ideokratijos bei totalitarizmo)?
Todėl, kad vienodumo ir panašumo siekimas yra savotiškas atavizmas mumyse – akivaizdus ikimoderniosios patirties elementas, išnyrantis tada, kada modernusis žmogus pasijunta nesaugiai. Jis apie save primena iškart, kai tik sparčios gyvenimo permainos, stabilumo ir aiškumo išnykimas, gyvenimo kelią nurodančių ženklų išblukimas priveda mus iki kraštutinio emocinio nesaugumo, netikrumo dėl tikrovės tikrumo (ar socialinės realybės realumo).
Erichas Frommas savo darbuose pabrėžė, kad žmogaus gyvenime įvyksta individuacija – tapimas nuo kitų skirtingu individu ir atsiskyrimas nuo bandos, savotiškas išėjimas iš kaimenės rojaus. Tai ne tik tapimas suaugusiu atsiskiriant nuo tėvų ir imantis atsakomybės už savo gyvenimą bei svarbiausius sprendimus ir pasirinkimus, bet ir gebėjimas atsisveikinti su psichologine vaikyste, kurioje saugumas buvo siejamas su tėvo arba motinos figūra, o gyvenimo kontūrų bei formų aiškumas – su suaugusiųjų pasauliu.
Kad ir kaip būtų, individuacija žmonių gyvenime bei psichikoje vyksta anaiptol ne tolygiai. Vieni tampa suaugusiais ir atsakingais žmonėmis, kiti gi taip ir lieka vaikystės fazėje, nepaisant visų išorinių suaugusio žmogaus požymių – jie bijo grėsmingo pasaulio ir trokšta globojančios jėgos ir atpažįstamų dalykų, kurių dėka darosi nepalyginamai saugiau gyventi.
Frommo atliktos autoritarinės asmenybės studijos ir siekė pagrįsti mintį, kad neaiškumo ir kraštutinio nesaugumo situacijoje net ir, atrodytų, visiškai racionalus žmogus gali pradėti garbinti vadą, tautos gelbėtoją, fiurerį, sudievinti politinę partiją arba valstybę, būtent joje įžvelgdamas vienintelę globojančią ir nuo neatpažįstamos bei nuolat kintančios tikrovės apsaugojančią jėgą.
Iš čia ir bėgimas nuo laisvės – atsisakymas patiems likti nepakeliamoje politinių sprendimų ir moralinių apsisprendimų įtampoje, lydimas susitapatinimo su išorine globojančia jėga (vadas ir valstybė yra suaugusiųjų pasaulio simboliniai žymenys). Bendras ir autoritarinės asmenybės tipo žmones sujungiantis bruožas yra greitas tapatinimasis su supaprastintu žodynu, stipria leksika ir nesunkiai atpažįstamais, intelektualiai nekomplikuotais socialiniais bei politiniais veikėjais.
Tad idėjinių, psichologinių ir politinių skirtybių netoleravimas, siekimas būti tik panašių į save aplinkoje (kartoju, tas panašumas yra iliuzinis jau vien todėl, kad jis dirbtinai sukonstruotas) ir autoritarinis sindromas, lydimas neįsisąmoninto jėgos ir valdžios kulto, žengia koja kojon. Į save panašių trokštantys ir jokios kitos nuomonės nepakenčiantys žmonės yra pernelyg nesaugūs ir neužtikrinti, kad pakeltų skirtumus.
Man regis, tuo bent iš dalies galima paaiškinti Lietuvoje vis dar gajų juodai baltą tikrovės suvokimą, kuriame dingsta bet kokie niuansai. Supaprastintų aiškinamųjų tikrovės schemų bei argumentų paprastai trokšta tie, kurie nepakelia tikrovės (o kartu ir savo paties) neaiškumo.
Sykiu ir silpnos individualybės žmonės, kurie nebrangina individo nei savyje, nei kitame. Abejonė, kaip ir pagarba, yra moralinės bei psichologinės stiprybės ženklas. Jis sunkiai pasiekiamas neaiškiems žmonėms.
Neaiškūs žmonės paprastai represuoja savo pačių ir realybės neaiškumą stipriomis, kovingomis retorikomis, dogmatizmu ir kraštutine nepakanta tam, ką nesąmoningai įtaria egzistuojant savyje ir ką norėtų kaip nors išstumti iš savo charakterio bei asmenybės. Beje, šitą neaiškumo virtimo kraštutiniu dogmatizmu mechanizmą savo darbuose yra įtaigiai analizavęs Vytautas Kavolis.
Lietuvoje nevyksta dialogas – nei su savimi, nei su savo praeitimi, nei su kitaip mąstančiais. Vis dar pasikliaujama ne individualia sąžine, o grupiniu solidarumu, kritikos strėlės nukreipiamos ne į savo, o į idėjinio oponento arba kitaip galvojančių aplinką, kovingų kolektyvinių pareiškimų ir mėgavimosi tarpusavio panašumais dvasia akivaizdžiai nustelbia abejojimą tuo, kas yra šalia.
Įvairios kultūrinės bei intelektualinės grupės Lietuvoje vis dar entuziastingai švenčia vidinio stovyklos solidarumo bei jos narių panašumo vienas į kitą apraiškas. Ar esama nors minimalaus revizionizmo ir kitamanystės ženklų šių grupių viduje? Atrodo, esama – bet tai žmonės, kurie sąmoningai renkasi nepopuliariųjų kelią.
Jei kritikuoji savąją stovyklą, pasirenki vienišiaus kelią, nes nebūsi geras nei saviems, nei oponentams, kurie vis tiek su nepasitikėjimu žvelgs į tave. O juk neįpareigojantis mėgavimasis skirtumais, lygiai kaip ir tarpusavio panašumo šventimas, jei iš jo neišaugama ir nepasukama smalsumo bei dialogo su kitaip mąstančiaisiais keliu, yra itin oportunistinė ir jokio rimto veiksmo nereikalaujanti pozicija.
„Mes būname ypač kritiški tiems, kuriuos mylime“ – ši Lewiso A. Coserio mintis atskleidžia brandžių ir laisvų individų tarpusavio pagarbą bei pripažinimą. Kritika yra pagarba ir pripažinimas. Tai, kas nesvarbu arba beviltiškai defektyvu, nusipelno tik ignoravimo.
Verta apie šitą pamąstyti šiandien, kada kritika yra sutapatinta su kerštu arba bausme, o pripažinimas – su įtraukimu į išskirtinę grupę, švenčiančią savo pačios egzistavimo faktą.
