Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse intelektualai nebuvo ir nėra mėgstama socialinė kategorija. Net terminas „intelektualai“, tiesą sakant, mūsuose nėra rimtai įsitvirtinęs. Kur kas mieliau Lietuvoje mėgstama vartoti rusišką terminą „inteligentija“, nors kartais dar vis prisimenamas terminas „šviesuomenė“.
Skausmingas Lietuvos elito formavimasis marginalizavo ir į paraštę negrįžtamai nubloškė daugelį 1988-1992 metų intelektualinių ir politinių šalies herojų, todėl belieka tik konstatuoti faktą, kad tokio personažo kaip laisvas viešasis intelektualas Lietuvoje netrukus gali nebelikti. Kodėl? Pasvarstykime, bet kiek iš tolo – tiek istorine, tiek teorine prasme.
Žiupsnelis sąvokos istorijos. Alfredo Dreyfuso bylos įkarštyje 1894-1899 metais žurnalistas Georges’as Clemenceau, kuriam vėliau buvo lemta tapti Prancūzijos ministru pirmininku, savo bendraminčius ir bendražygius, gynusius apšmeižtą ir nekaltą prancūzų karininką, pavadino intelektualais. 1897 metais Clemenceau atrodė, kad piliečio teises ir orumą aukščiau už valstybės interesą gali iškelti tik žmonės, ne tik kuriantys politines idėjas, bet ir kovojantys už jas bei jų likimą savo visuomenėje.
Gerokai kitaip intelektualus suvokė Georges’o Clemenceau, Emile’io Zola ir Anatole’io France’o oponentas, aršus antidreifusininkas ir konservatyvus nacionalistas Maurice’as Barrèsas. Jam intelektualai siejosi su moraliai neatsakingais ir bešakniais kosmopolitais. Įdomu, ar Josifas Stalinas, prabėgus penkiasdešimt šešiems metams po tokio intelektualų sąvokos išskleidimo, įtarė, kad 1953 metais nukalęs garsųjį „bešaknių kosmopolitų“ terminą žydams apibūdinti, žodis žodin pakartojo Barrèsą?
Nikolajus Berdiajevas savo knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė“ rašė, kad vakarų europiečiams intelektualai yra idėjų, proto ir kūrybos profesionalai, o rusų inteligentija yra veikiau pasaulietinis vienuolių ordinas, siekiąs pasaulį išganyti radikaliomis idėjomis ir jų sąlygotomis revoliucinėmis praktikomis. Rusų inteligentas, anot Berdiajevo, niekad netaptų kažkuo panašiu į Charlesą Darwiną ir Karlą Marxą, bet jis pasirengęs mirti už Darwino arba Marxo idėjas.
Žinoma, moderniuosius intelektualus galima įvairiai apibūdinti. Akivaizdu, kad tai žmonės, netarnaujantys vien savo profesiniam ratui, lygiai kaip ir neįkalinti vieno metodo ar disciplinos. Veikiau tai kuriantys žmonės, pajėgiantys pateikti kritišką ir argumentuotą žvilgsnį į visą savo kultūrą bei visuomenę. Galima būti puikiu istoriku, bet tuo pat metu likti viso labo tik faktų mechaniku, nedalyvaujančiu savo visuomenei ir kultūrai rūpimų klausimų kėlimo sferoje.
Talentingas menininkas gali net nesuvokti, kas vyksta jo šalyje ir gyventi tik savo grupės ar kartos stereotipais. Lygiai kaip aukštos klasės mokslininkas gali nedalyvauti savo visuomenės gyvenime ir nieko nenutuokti apie jos traumas, dramas ir fobijas. Intelektualo terminas nebūtinai tampa vien tik profesionalumo, edukacijos ir kūrybos rango charakteristika – dažniau tai yra tarpininkavimas tarp idėjų ir viešųjų reikalų sferų.
Arba intelektualas tampa nuoroda į struktūrinę situaciją – nedalyvavimą galios sferoje. Kaip pastebėjo rumunų kilmės JAV sociologė Katherine Verdery, intelektualo sąvoka žymi elito segmentą, nedalyvaujantį galios paskirstyme. Ne neturintis politinės galios ar jos desperatiškai siekiantis, bet negaunantis, o sąmoningai jos vengiantis elito segmentas tampa jungiančiąja grandimi tarp idėjų ir viešųjų reikalų sferų.
Kodėl aš kalbu apie intelektualus – ypač viešuosius – kaip nykstančią kategoriją? Vakaruose jie vis labiau nyksta dėl gan destruktyvios akademinio pasaulio įtakos. Griežta akademinė, t.y. metodo ar disciplinos, kontrolė, kuri yra viso labo tik technologinės ir politinės kontrolės kaukė, viešajam intelektualui nepalieka didelių šansų įgyti įtakos idėjų pasaulyje. Jis ten neretai stigmatizuojamas kaip balta varna, išsišokėlis, ekscentrikas, populiarizatorius arba tiesiog nepakankamai griežtas ir todėl pažeidžiamas akademikas.
Lygiai kaip Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nemėgstami su televizija ir apskritai populiariąja kultūra susiję intelektualai. Jei tokiems grandams kaip Umberto Eco ar Simonas Schama tai dar atleidžiama (nors britas Schama jau senokai dėl žvaigždės statuso nemėgstamas Didžiosios Britanijos istorikų tarpe, tad nenuostabu, kad jis pelnė gerokai didesnį pripažinimą JAV), kiti laikomi tiesiog savosios terpės renegatais. Bet būtent televizijos ir didesnės skaitytojų ar žiūrovų masės dėka jie gali išmėginti savo idėjas, subrandinamas tarptautinėje profesinėje terpėje, nematomoje masinei auditorijai.
Bet tada kyla klausimas, kuo gi viešasis intelektualas skiriasi nuo žurnalisto ar komentatoriaus. Skiriasi analizės ir argumentavimo galia, patirtimi, tapatybių keitimo ir persijungimo iš vieno vaidmens į kitą galimybe. Juk gali būti teoretiku ir tyrinėtoju ten, kur tavo idėjas ir darbus atpažįsta bei domisi (Vakarų šalyse), bet sykiu gali veikti kaip žiniasklaidos žmogus ir vieša figūra savo visuomenėje, jei kitokio – pavyzdžiui, labiau atsieto – intelektualinio ar kultūrinio vaidmens tavo visuomenė nepriima ir neatpažįsta.
Prisiminę reto įžvalgumo Danielio J. Boorstino studiją „Įvaizdis“, galėtume teigti, jog šis amerikiečių sociologas dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje didelę asmenybę priešpriešino įžymybei. Anot Boorstino, jei didelė asmenybė pati save sukuria, įžymybė yra sukuriama spaudos ir televizijos. Jei asmenybė autentiškai išgyvena vertybes ir joms atstovauja, įžymybė yra situacinė ir visiškai priklauso nuo specifinio socialinio bei kultūrinio konteksto.
Tad eikime prie esmės. Reikalas yra tas, kad viešajam intelektualui šiandien darosi nebeįmanoma daryti įtakos ten, kur idėjomis seniai niekas nebetiki ir kur jos tėra širma, slepianti seniai įvykusias žodžių ir jų reikšmių skyrybas. Jis atrodo kaip anachronizmas ir vaikščiojantis nesusipratimas, jei viešai gina politines idėjas bei moralines laikysenas, kurios skirtos tik teorinėms diskusijoms.
Tad viešasis intelektualas šiandien labai sunkiai gali efektyviai veikti nors truputį nebūdamas įžymybe, žurnalistu, televizijos žmogumi ir internetinių portalų apžvalgininku – ypač tokioje televizinėje ir apskritai vizualumo persmelktoje šalyje kaip Lietuva. Tai daro jį pažeidžiamu – jis iki galo nėra susitapatinęs su niekuo ir nėra atpažįstamas jokioje terpėje kaip saviškis. Tai buvimas nuolatinėje tarpinėje būsenoje, buvimas nuolatinio svečio teisėmis ten, kur kiti siekia saugių, ilgalaikių ir komfortabilių namų.
Dabartinis viešasis intelektualas renkasi medijas kaip vienintelį kelią į anoniminės masinės visuomenės sąmonę. Lyginant su geriausiais Vakarų universitetais, kurie savo galia ir įtaka toli pranoksta nedideles arba ekonomiškai silpnas ir politiškai neįtakingas valstybes, Rytų ir Vidurio Europos akademinės įstaigos pačiu geriausiu atveju yra proto ir geriausios savo žmogiškosios medžiagos tiekėjos Vakarams. Jos dažniausia netampa tikrais namais šių šalių teoretikams ir socialiniams kritikams. Todėl renkamasi akademinę instituciją Vakaruose ir populiariąją kultūrą savo šalyje, arba dar dažniau – universitetą svetur ir kultūrinį ar teorinį pogrindį pas save (kaip Vokietijoje gyvenančio eseisto ir filosofo Boriso Groyso atveju Rusijoje arba Slavojaus Žižeko atveju Slovėnijoje).
1993 metais Ričardas Gavelis rašė, jog kaip tik todėl, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Vakarų, nėra iš tikrųjų įtakingos ir stiprios akademinės sferos, laisvieji intelektualai čia gali suvaidinti rimtą vaidmenį. Iš dalies jo būta teisaus – Lietuvos intelektualai tikrai suvaidino iškilų vaidmenį Sąjūdyje ir pradinio nepriklausomybės laikotarpio viešajame gyvenime.
Vieno dalyko negalėjo numatyti įžvalgus ir šiandien nepelnytai užmirštas Gavelis – kad ne iki galo išsilaisvinusios šalies mentalinių įpročių ir į europietiškos biurokratijos kontrolės mechanizmų bei kriterijų simuliaciją orientuotos vietinės centrinės biurokratijos mišinys gali nepalikti jokio šanso laisviesiems intelektualams.
Jie privaloma tvarka šiandien turi mesti savo intelektualines tradicijas (net kalbą) ir pradėti imituoti vakarietiškas praktikas, nors už viso šito dažniausiai slypi saviapgaulė, intelektualinė tuštuma ir ignoravimas tiek svetur, tiek savo šalies viduje. Intelektualams primetamos veiklos formos, atimančios jų savastį ir sykiu negarantuojančios pripažinimo kitur. Su savo savastimi jie nieko nedomina kitur, bet juolab nieko jie nedomina ir šalies viduje.
Tada jie mėgina griebtis veikimo viešumoje ir visuomeninės veiklos, bet idėjomis negyvenantys politikai ir televizinė visuomenė jų vaidmens efektyvumą sieja tik su jų matomumu, girdimumu ir įsitvirtinimu medijų pasaulyje. Vadinasi, silpnų akademinių institucijų, jokios idėjų ir vertybių sistemos, išskyrus valdžią, neišpažįstančių politikų ir nepagarbos mokslui bei išsilavinimui persmelktoje šalyje intelektualams – žmonėms, vis dar tikintiems galimybe nutiesti tiltus tarp minties ir veiksmo arba tarp idėjų ir viešo veikimo – lieka tik du keliai. Jiems belieka tik nebebūti intelektualais ir tapti galios lauko žaidėjais arba vis labiau gravituoti į populiariąją kultūrą ir įžymybės veikimo logiką.
1993 metais, kada Gavelis rašė savo žodžius apie laisvuosius intelektualus, tokie išeivijos mąstytojai kaip Vytautas Kavolis ir Aleksandras Štromas Lietuvoje suvaidino daug iškilių vaidmenų – ne tik akademinių, intelektualinių ir kultūrinių, bet ir politinių. Šiandien šie vaidmenys nuo mūsų kasdien vis sparčiau tolsta.
