Daug šansų, išbandymų, iššūkių likimas suteikia Dariui Kuoliui. Visos jo užimtos pareigos liudija apie dalyvavimą prie pačių ištakų - pirmas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, įtakingas naujai įkurto Atviros Lietuvos fondo žmogus, vienas svarbiausių Prezidento V.Adamkaus pirmos kadencijos patarėjų, dabar vėl netikėtas posūkis - D.Kuolys tapo naujai įkurto Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi.
"Dialogo" vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė kalbina šį veiklų intelektualą.
Kada lietuviai "prapila"?
Atsiduriate prie ištakų, dirbate, dirbate ir pasitraukiate arba esate pastumiamas į šalį. Pereinate kitur ir vėl viską pradedate nuo nulio. Kodėl?
Gyveni ir dirbi tam tikrame galimybių lauke. Jame tegali rinktis. Bet visada renkiesi pats, remdamasis savo patirtimi, savo gyvenimo supratimu. Priklausau sovietmečio pabaigos lituanistų ratui, kuriam, kaip ir to meto šviesiems mūsų profesoriams, bendruomenės reikalai atrodė svarbūs, įsipareigojimas bendruomenei - prasmingas.
Matyt, tai turi įtakos ir dabartiniams apsisprendimams. Sutikau vadovauti Pilietinės visuomenės institutui, nes manau, kad tolesnę Lietuvos sėkmę, jos savarankiškumą lems visuomenės stiprumas. Beje, tai joks atradimas. Tokiu supratimu remtasi ir 1990-1992 metais projektuojant Lietuvos švietimo pertvarkymus. Taigi ne viskas nuo nulio. Kita vertus, gyvename sąvartų laikais, kai bendro veikimo galimybėmis vis labiau nusiviliama, kai mūsų pasitikėjimas bendruomenės jėgomis racionaliai veikti nuolat negailestingai egzaminuojamas.
Ir taip sakote Jūs - nepalaužiamas idealistas?
Nesu naivus. Tikiu, kad idėjos istorijoje turi galią, kad socialiniai dėsningumai ne viską lemia, kad daug kas priklauso nuo valingo žmonių veikimo. Žvelgdami į Lietuvos istoriją - fatališką, pilną apmaudžių nesėkmių, neišnaudotų galimybių - matysime, jog daug kur lietuviai "prapylė" būtent dėl to, kad nesugebėjo valingai veikti. Savo būklę kontempliavo, komentavo užuot ėmęsi sprendimų ir veikę. Taigi praeities pažinimas galėtų duoti tam tikrą postūmį blaivesnei dabarties veiklai.
"Šokėjo vaidmuo man nepriimtinas"
Jūs ne kartą esate viešai pralaimėjęs, viešai nepriimtas. Ar tai skaudina? Kaip tokius kablius "nuryjate"?
Kuo toliau, tuo ramiau. Kai 1990-aisiais pirmą kartą atsidūriau viešoje erdvėje, buvau pakankamai jautrus. Bet su nuolatine kritika, net kai ji nepagrįsta, net kai ji kyla iš nesupratimo ar nenoro suprasti, teko susitaikyti. Veikdamas viešumoje, neišvengiamai pakliūvi į požiūrių, vertinimų kryžminę ugnį. Jei politikas nori vien pritarimo, jis turi kalbėti tik malonius dalykus, kitaip sakant, pataikauti. O pataikauti - tai nieko rimta neveikti. Tačiau būti politikoje ir nieko neveikti - beprasmiška. Ir nelabai sąžininga.
Milanas Kundera romane "Laikinumas" kalba apie šokėjus politikoje. Jiems nerūpintys jokie politiniai sprendimai, jie tik norintys nuolat būti scenoje - gražiai atrodyti ir sulaukti publikos aplodismentų. Taip jie patiriantys savo gyvenimo išsipildymą. Man šokėjo vaidmuo niekada neatrodė priimtinas.
Tiesa, būdamas politikoje stengiausi visiškai nesusitapatinti su politine scena, su politiniu vaidmeniu. Erdvė, kurioje veiki, yra verta dėmesio, bet nėra vienintelė galima.
Dar Motiejus Kazimieras Sarbievijus XVII a. yra gražiai apie tai kalbėjęs: Dievas lėmė mums gyventi visuomenėje ir todėl mums visuomenės reikalai turi rūpėti, tačiau jie nėra vieninteliai, verti mūsų rūpesčio.
Išsaugoti kritinę distanciją su politine scena reikia. Jei tavęs daugiau niekur nebėra, jei politinėje scenoje esi visas, nėra gerai: tuomet imi byrėti pats, - subyrėjus tavo turėtam vaidmeniui. Kol kas sugebu pereiti iš vienos darbo srities į kitą natūraliai, be sukrėtimų.
Sakote, kad daug kas priklauso nuo žmogaus valios, bet į visus postus nuėjote aplinkybių spaudžiamas, ar ne?
Galima sakyti ir taip. Bet visada galutinai tekdavo apsispręsti pačiam. 1990-aisiais, net ir Meilės Lukšienės paragintas, galėjau atsisakyti ir neiti dirbti kultūros ir švietimo ministru. Galėjau likti prie knygų. Po darbo ministerijoje Irena Veisaitė, tuometinė Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė, pakvietė įsitraukti į fondo veiklą. Ir vėl buvau laisvas rinktis: atsidėti vien moksliniam darbui ar imtis ir kitų visuomeninių reikalų. Dabar vėl - buvau tarp Pilietinės visuomenės instituto iniciatorių, ieškojau žmogaus, kuris galėtų jam vadovauti. Bet susiklosčius aplinkybėms teko imtis šito darbo pačiam.
Kodėl neinate į profesionalią politiką?
Joje praleidau pakankamai laiko. Būdamas ir ministru, ir Prezidento patarėju. Pora Lietuvos valstybės kūrimosi metų buvo nepaprastai įtempti, intensyvūs. Per juos įgyta patirtis išliks svarbi visada, kaip ir darbo su Prezidentu Valdu Adamkumi patyrimas.
Kodėl nelikau politikoje? Niekada nepriklausiau ir dabar nepriklausau jokiai partijai. O dabartinė politika yra ar bent turėtų būti partinė. Susitapatinti su kuria nors viena politine jėga šiandien neįstengiu: matau partijose tikrai išmintingų politikų, bet pasigendu komandos, kuriai norėčiau priklausyti. Rimta politika - tai visų pirma sustyguotas komandos darbas.
Negi Jūs individualistas?
Iš dalies. Bet būdamas politikos lauke, visada siekiau bendro, kolegialaus veikimo.
Prievartos dienos
Koks nemaloniausias prisiminimas iš sovietinių laikų Jus lydi?
Matyt, senstu: sovietinė praeitis ima atrodyti vis malonesnė, o bjaurūs to meto patyrimai išblėsta (juokauju). Regis, mažiausiai malonumų teikė karinio parengimo dienos studijuojant Vilniaus universitete. Kiekvieną ketvirtadienį tekdavo tverti slegiantį, žeminantį sovietinių karininkų muštrą - iš mūsų darė sovietinius leitenantus. Po tokio muštro iš Čiurlionio gatvės - ten buvo Karinio parengimo katedra - eidavome apsivalyti tiesiai į Tauro alaus barą. Gal per jautriai tą beprasmybę išgyvenome?
Matyt, todėl, kad universitete turėjome gana jaukias studijų sąlygas. Grupė garbių profesorių saugojo mus, jaunus lituanistus, nuo sovietinio bukumo, jie gebėjo sukurti intelektualinės laisvės, tikrų studijų lauką. Iš jo karinės prievartos dienos iškrisdavo. Todėl iki šiol bjaurios ir atrodo.
Pranašų laikai baigėsi
Rusai turėjo "minčių valdovą" Sergejų Averincevą. Ką turi lietuviai? Kas yra iškėlęs visus jungiančių idėjų?
Mus jungė ir jungia nepriklausomybės, laisvo tautos gyvenimo idėja…
Nepriklausomybė pasiekta, žmogus - laisvas…
Dar pasakoma: ne to iš nepriklausomybės laukėme, ne tokios laisvės tikėjomės... Iš tiesų kiek stiprūs šiandien mus, lietuvius, jungiantys ryšiai, kiek patikimos mūsų bendros idėjos? Gal ne pranašų, bet liudytojų joms stinga?
Kad idėjos būtų gyvos, kad jos mus jungtų, reikia žmonių, kurie ne tiek skelbtų, kiek liudytų šias idėjas savo veikla, savo gyvenimu. Deja, mūsų laikas perdėm deklaratyvus. Kartais atrodo, kad nepriklausomybė laimėta fatališkai per vėlai. Lietuva negalėjo tvirčiau pasiremti šalta tautine aistra tų žmonių, kurie gimė, augo dar laisvame krašte, mokslus išėjo ir įsitvirtino Vakarų pasaulyje ir buvo pasiruošę dirbti dabartinei Lietuvos visuomenei.
Per anksti išėjo Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, Vytautas Kavolis. Šie žmonės turėjo pakankamą idealizmo užtaisą ir nebuvo naivūs. Nemaža dalis Lietuvos intelektualų kartais atrodo pernelyg jausmingi, pernelyg melancholiški. Mums dar labai stinga atkaklumo, nusiteikimo ilgam - dešimtmečius trunkančiam - valstybės, politinės tautos kūrimo darbui.
Viskas Lietuvoje per daug karšta, vienadienių nuotaikų ir aistrų valdoma. V.Kavolis kalbėdavo apie "šaltą aistrą" - jausminės ištikimybės derinimą su racionalumu, su pasaulio problemų išmanymu.
Kai žmogus pavargsta, jis neretai tampa ciniškas. Pokomunistinėje Lietuvoje daug nuovargio, daug cinizmo, nes gyvenimo permainos labai sparčios, ir išlikti savarankiškam šioje greitoje tėkmėje, sugebėti kintančioj tikrovėj susivokti, nelikti autsaideriu reikia nuolatinių pastangų. Tad nuovargis ištinka natūraliai. Tarp mūsų intelektualų nemaža pavargusių žmonių. Ir nieko čia nepadarysi.
Pagaliau laikas įveikti iliuziją, kad kažkas iš šalies atneš mums idėją, kuri mus uždegs ir suvienys. Mes galime to laukti, piktintis, kad to nėra, bet išties viskas pareina nuo mūsų pačių.
Pranašų laikai baigėsi. Demokratiniame pasaulyje egzistuoja tam tikra pilkuma. Mes galime susitelkdami, sujungdami savo jėgas, įveikdami savo nuovargį, daryti įtaką viešajai erdvei ir tvarkyti savo gyvenimą. Jei visuomenėje toks supratimas, toks nusistatymas po truputėlį ims įsigalėti - bus gerai.
Lietuviai išradingi, gabūs, veiklūs. Jeigu sugebėtų veikti solidariau ir išmintingiau, matydami ilgalaikę bendro gyvenimo perspektyvą, Lietuvą turėtų lydėti sėkmė.
Kalbate jau kaip naujojo instituto direktorius. Gerai, tada klausimas Pilietinės visuomenės instituto direktoriui: kokią ligą mūsų visuomenei diagnozuotumėte?
Per 50 metų mes praradome asocijavimosi gebėjimus. Atkūrus nepriklausomybę viešajame gyvenime įsivyravo liberalizmo nuostata - svarbiausia asmens raiška, asmens nepriklausomybė visuomenėje. Demokratiją linkstame tapatinti vien su laisve. Tai išties labai svarbi demokratijos pusė. Bet tik viena pusė.
Vien laisve remdamasi demokratija negali išgyventi, demokratijai ne mažiau svarbi meilė - žmonių tarpusavio ryšiai, žmonių pasitikėjimo saitai, kurie Lietuvoje yra suirę. Juos atkurti yra labai svarbu. Ar sugebėsime vėl pasijusti bendruomene, turinčia bendrų tikslų ir mokančia jų siekt, ar išmoksime veikti sutartinai, derindami savo interesus, ne nustumdami, ne žlugdydami vienas kitą, bet paremdami, palaikydami? Nuo to šiandien priklauso mūsų, kaip tautos, rytdiena.
Ačiū už pokalbį ir nuostabų itališką vyną. Sėkmės.
Elenos Tervidytės nuotrauka
