Savo laisvės kelyje Lietuva ir lietuviai peržengė ne vieną aukštą slenkstį. Šiandien, gan sparčiai kylant ekonomikai ir kiek lėčiau – apčiuopiamam žmonių pasiturėjimui, vėl jaučiamas tam tikras emocinis slenkstis.
Politikos pasaulis susmulkėjo iki pabirų skandalų krūvos, beužsimezgantys pilietinės visuomenės solidarumo ryšiai trūkinėja, o idėjų generatorius – intelektualinė Lietuvos aplinka springsta fatališkų pranašysčių retorikoje. Greičiausia visa tai nėra atsitiktinumas, tačiau vargu ar sietinas su kokiu nors blogio jėgų sąmokslu. Visuomenės ir tautos kelyje šitoks bangavimas yra tam tikra prasme dėsningas reiškinys. Lygiai kaip yra dėsningas neatitikimas tarp makroekonominių rodiklių ir kasdieniškai suprantamos materialinės žmonių gerovės bei – dar daugiau – pasitenkinimo savaisiais gyvenimais jausmo.
Neretai girdisi moralizuojantys dūsavimai dėl to, kas kaltas dėl lietuvių patriotizmo ir pilietinės savigarbos nuosmukio. Greta keleto tradicinių reiškinių-kaltininkų dažnai susiduriame su individualizmo vertinimais. Ypač tai dažnai girdim liberalios ir konservatyvios orientacijos žmonių ginčuose. Kiek kaltas posovietinis, pokolchozinis, o gal net – kaip kai kurie tyrėjai pasakytų – pokolonijinis lietuvių individualizmas, kad viešieji reikalai pasvarstomi tik per rinkimus (ir tai labai vangiai), o po to paliekami seniems ar naujiems valdžiažmogiams? Tikriausia nestebina liberalų polinkis įžvelgti chronišką individualizmo ir laisvų, nepriklausomų asmenybių stygių Lietuvoje. Lygiai nėra netikėtas konservatyvių pažiūrų kritikos svarbiausias teiginys: individualizmas, savosios laisvės pervertinimas kloja kūlgrindas atomizacijai, bendruomenės saitų irimui ir bendram lietuvių susvetimėjimui su savo Respublika.
Prisipažindamas esąs liberalių pažiūrų žmogus, iškart nurodyčiau kurion šio ginčo pusėn linkstu. Tačiau išties norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrą nesusikalbėjimą, susijusį su individualizmo supratimu teoriniu lygmeniu, o dar daugiau kasdieniame mūsų visuomenės gyvenime. Sociologas ir aktyvus visuomenės veikėjas Vytautas Kavolis kadaise yra bandęs įveikti šį nesusikalbėjimo slenkstį, išeivijos spaudoje įrodinėdamas, kad nereikia painioti liberalaus žmogaus individualizmo ir populiaraus privatizmo.
Anot jo, individualistu apskritai vadintinas tik tas laisvės sau reikalaujantis žmogus, kuriam laisvė reikalinga savo asmeniškumą pranokstančiam tikslui pasiekti. Išsilaisvinęs iš kolektyvizmo ir pasiekęs savo kūrybinį tikslą, jis savo gyvenimo vaisius atneš kaip dovaną savo visuomenei. Tai gali būti meno ar mokslo kūrinys, moralinė sistema ar gamybos veiksmas, galiausiai sava Dievo samprata. Individualistas ir gauna, ir duoda: kūrybinis aktas pakeičia tai, ką individualistas iš visuomenės gauna, į tai, ką jis iš savęs jai dovanoja. – mąstė Vytautas Kavolis. O privatistas neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo. Laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi pats sau.
Tai, kas kasdienėje retorikoje sklinda individualizmo vardu, šiandien dažniausia tėra tik tuščiaviduris privatizmas, žaidžiantis tuo, dėl ko nepriklausomos asmenybės kovoja, aukodamos asmeninio gyvenimo patogumus. Nenuostabu, kad posovietinis lietuvis, išsilaisvinęs iš kolektyvizmo ir nomenklatūros baudžiavos, natūraliai palinksta į privatizmą. Todėl ir teigtina, jog šiandienio Lietuvos išsivaikščiojimo pavojų reikia įžvelgti ne tiek individualizme, kiek tikro individualizmo stygiuje.
www.akiraciai.lt
