Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.
Nė su žiburiu nerasi kilnesnio moralinio gesto užuominų – joks ministras Lietuvoje per pastaruosius metus dar neatsistatydino po skandalingų įvykių savo ministerijoje arba atviro fiasko vykdant pažadėtąsias reformas. Individualus gestas nieko nereiškia – viską turi nuspręsti ministro partija arba dar aukštesnė institucija.
Ar verta po to stebėtis mūsų politinių partijų išpažįstamos politinės etikos lygiu, jei jose neatsiranda (išskyrus tik tokius socialdemokratų kitamanius kaip Bronislovas Genzelis ir Aloyzas Sakalas) individualia sąžine ir atsakomybe besivadovaujančių žmonių, išdrįstančių pasakyti, kad klysti gali ir saviškiai, o teisūs būti oponentai?
Regis, tokia logika persmelkė visą šalies viešąjį gyvenimą. Kaip taikliai pastebėjo Egidijus Aleksandravičius, vis dažniau pasigirstantis klausimas „kas už jo stovi?“ arba „kokiam klanui jis tarnauja?“ išduoda netikėjimą, kad žmogus apskritai gali vadovautis individualiu protu ir sąžine. Toks netikėjimas moraliniu individualizmu ir noras visus kategorizuoti, priskiriant grupei ar klikai, byloja apie visišką moralinio kolektyvizmo triumfą nūdienos Lietuvoje.
Nė neminiu apokaliptinės apžvalgos žanro, kurio atstovai rašo ir mąsto taip, tarsi Lietuvoje nebūtų likę nė vieno laisvo ir sąmoningo žmogaus – ką gi, pasirodo, visi yra šalies priešai ir tautos naikintojai bei duobkasiai, nes vienokiu ar kitokiu būdu siekia individualistinės naudos, o būdami laisvosios rinkos šalininkai, savo visuomenę paverčia mechaniška atomizuotų individų sankaupa ir nepaiso tautos interesų.
Sunku komentuoti su demonais ir raganomis kovojančių komentatorių mintis – neretai jos esti logiškai nepriekaištingos ir stilingai išdėstytos, tik jų ryšys su tikrove kelia didelių abejonių. Leisiu sau priminti Martino Buberio mintį, kad tauta, nematanti jokio kito savo egzistavimo tikslo, išskyrus fizinį išlikimą, nenusipelno buvimo pasaulyje. (Beje, kad kas nors nesugalvotų genialiai susieti šios minties su destruktyvia, kitoms tautoms pavojų keliančia ir politiškai nekorektiška M. Buberio kilme, skubiai priminsiu, jog jis šitą taikė savo šaliai ir tautai – Izraeliui ir žydams.)
Jei nuomonių skaida, individualizmas ir laisvė tampa pavojumi tautai, tada tikrai vargu ar verta ją gelbėti. Biologinis išlikimas – tiek individo, tiek ir tautos mastu – tikrai nėra aukščiausias žmonijos tikslas. Jei taip būtų, mes seniai būtume degradavę iki vegetacijos lygio.
Verta prisiminti rusų kilmės prancūzų rašytojo Vladimiro Volkofo (Volkovo) mintį, kad gyvenimas pats savaime nėra aukščiausia vertybė ir kad svarbesni už jį yra tokie dalykai kaip garbė, ištikimybė ir principai. Gyvenimas, anot jo, yra galimybė ir instrumentas – it rojalis, kuriuo reikia mokėti skambinti, idant išgautum autentišką skambesį bei formą.
Ar tikrai mūsų visuomenei šiandien grėsmę kelia savo ir kito individualybę gerbiantis bei už savą ir svetimą orumą kovojantis individualistas? Kas yra arčiau moderniosios visuomenės moralinio jautrumo, sanglaudos bei solidarumo – tik savo ir savosios grupės interesais gyvenantys privatistai (taip juos vadino Vytautas Kavolis, griežtai skyręs juos nuo moraliai įsipareigojusių ir atsakingų individualistų) ar individualiu protu, sąžine ir atsakomybe, o ne anoniminiu ir išsklaidytu autoritetu tikintys individualistai?
Ar tik savo interesų siekiantys (ir todėl iš esmės asocialūs) privatistai sykiu nėra ir etiniai kolektyvistai, nepakeliantys tokio išmėginimo kaip šalia jų besireiškiantis ir su jais nesutinkantis laisvas žmogus? Ar nuolatinės kalbos apie tautą ir bendruomenę tokiems žmonėms netampa jų paties paprasčiausio godumo, galios geismo ir silpnumo kaukėmis?
Todėl siūlau dar kartą rimtai peržiūrėti vartojamas sąvokas. Korupcinis ir monopolinis kapitalizmas, sunaikinęs smulkų ir vidutinį verslą Lietuvoje (o kartu ir privertęs emigruoti masę aktyvių ir darbščių žmonių, neradusių galimybės oriai ir padoriai gyventi bei dirbti keliuose šalį valdančiuose koncernuose), kompromituoja ne rinką, o ją deformuojantį socialinį bei politinį kontekstą.
Ne tariamas bešaknis individualizmas, o vienas kitą sąlygojančių privatizmo ir kolektyvizmo samplaika tapo pagrindiniu mūsų viešojo gyvenimo bruožu. Panašiųjų grupės, tikinčios, kad jos gali monopolizuoti visą bendrąjį gėrį bei kalbėjimą apie jį, yra gerokai toliau nuo moderniojo socialumo formų, nei revizuoti saviškių ideologijas bei praktikas besiryžtančiųjų moralinis individualizmas.
Šiandien Lietuvoje vyksta diskusijos ne su žmonėmis, o su kaukėmis ir fantomais. Vis ieškoma jėgų, kurios slypėtų už vieno ar kito moralinio apsisprendimo bei savarankiško poelgio. Vis dar atsisakoma tikėti, kad žmogus gali ryžtis mąstyti ir apsispręsti pats, be pasaulio ženklus nurodančios institucijos. Belieka spėlioti, kada Lietuvoje atsiras į laisvą žmogų ir jo nelygstamą vertę orientuota pedagogika, jei viešos figūros nežengia nė žingsnio toliau už kolektyvizmą ir jo mantras.
Kaip užkalbėjimas minima bendruomenė – bet ar kiekviena bendruomenė yra savaiminis gėris? Egzistuoja neapykantos ir frustracijos bendruomenės arba tiesiog fanatizuotos grupės – ar ir jos yra moraliai pranašesnės už su minia nesutinkantį ir savo poziciją ginantį (bei pasiruošusį ginti tokį patį kaip jis) kitamanį, disidentą ir individualistą? Ar, kaip rašė Erichas Frommas, po XX amžiaus bei jo sukurto milijonų pamišimo fenomeno dar galima tikėti consensus gentium teorija, skelbiančia, kad klysta tik pavienis žmogus, o dauguma visada teisi?
Ką gi, atėjo laikas atvirai ginti Lietuvoje privatizmo genijų siaubingai sukompromituotą ir kolektyvistų nuolat keikiamą liberalizmą. Aš tikrai labiau branginu laisvą žmogų – nesvarbu, kam jis priklauso ir kokia jo kilmė bei tapatybė, nei kolektyvinio galios, valdžios ir socialinio reikšmingumo geismo siejamą grupę. O jei kalbame ne apie klikas, o bendruomenes, tada leiskite paklausti, o kaip gi sukurti solidarią bendruomenę be laisvo, oraus ir atsakingo (vadinasi, socialaus) žmogaus?
Ar egzistuoja mūsuose laisvės, drąsos ir orumo pedagogika, be kurios apskritai neįmanoma išugdyti piliečio? Nesiryžtu kalbėti apie visą šalį, kurioje, be abejo, esama puikių mokyklų ir savo profesijai pasišventusių kilnių pedagogų, bet aukštosiose mokyklose ir viešajame gyvenime, deja, akivaizdžiai ir masiškai plinta priešingi dalykai – pataikavimo, servilizmo, konformizmo, bailumo ir tarno mentaliteto skatinimas.
O jei dar pridursime faktą, kad per visus septyniolika nepriklausomybės metų Lietuvoje dar niekada taip nebuvo išplitęs klerikalizmas kaip dabar (tik siūlau nepainioti Bažnyčios ir tikėjimo dalykų su jų vardu politikos avanscenoje ir ypač užkulisiuose šiandien veikiančiais bei visą viešąjį gyvenimą baigiančiais monopolizuoti žmonėmis), tai paaiškės, kad laisvas ir nepriklausomas žmogus tikrai nėra mūsų laikų herojus.
Tad verta dar kartą pamąstyti, kas tapo didesne grėsme mums – individualistai ir globalistai ar šaunūs lokalistai, isteriškai skelbiantys pasaulio pabaigą, kai tik nustoja kurti sau patiems ir savo draugų grupėms skirtas vietines praktikas.
