Vėlinių proga dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas kultūrologo Virginijaus Savukyno pašnekesys su psichologijos profesore Danute Gailiene apie Lietuvoje kasdienybe tampantį reiškinį – nejautrą mirčiai. O praėjusią savaitę, iš karto po Vėlinių, – naujiena apie valstietiškų vertybių gynėjo parlamentaro Jono Ramono šeimos ūkyje suartus senkapius provokuoja pratęsti liūdnokus lapkričio apmąstymus.
Nesiimu gilintis į tai, kiek ir kam ši naujiena yra sensacinga. Mažiausiai netikėta tai, kad kapinių velėna buvo pakelta J. Ramono ūkyje. Kaip atrodo, taip ir elgiasi. Prisiminus kai kam sentimentus keliantį sovietmetį, turėtume pripažinti, kad atsainus elgesys su kapinėmis ir žmonių palaikais yra daugiau būdingas nei netikėtas. Kiek senųjų Lietuvos miestų kapinių ištiko panašus likimas per komunistinius laikus?
Atokias žemaičių kapinaites ištikęs likimas yra tik pretekstas susimąstyti apie sumišusį mūsų santykį su tradicija, su protėvių palikimu, su kitais tos pačios kilties žmonėmis ir su savimi pačiais. Gal audringas pereinamojo laikotarpio gyvenimas ekonominį efektyvumą iškelia aukščiau už visokius vertybinius sentimentus? Tada vertėtų prisiminti ūkininkavimo pavyzdžiais mums šiandien tapusią airių tradiciją arba kiek sunkiau mums suvokiamus japonus. Airių dievotai pagarbus požiūris į protėvių kapus ir japonų namuose tvyrantis protėvių lentelių kvapas netrukdo jiems laimėti ekonominių varžybų etapų.
Pas mus tarpstanti nejautra mirčiai, anot D. Gailienės, yra visuomenei gresiantis pavojus. Tradicijos nykimas ir dvasinių saitų su mirusiųjų atminties pasauliu trūkinėjimas galiausiai didina susvetimėjimo, vienatvės ir beprasmybės pojūčius. Čia daugelis įžvelgia lietuvių savižudybių kultūros apraiškas. Bandyčiau daryti prielaidą, kad archajiško dvasinio ryšio su mirusiais protėviais nykimas silpnina gebėjimus atrasti patiklesnius santykius ir su gyvaisiais.
Pokomunistinis individualybės, asmeninės laisvės ir vertės atkūrimas yra skausmingas reiškinys. Jis nuolat stumia į egzistencines derybas su tradicija. Gal iš čia vestinas nesugebėjimas burtis į savanoriškas asociacijas, pilietines organizacijas, vienokias ar kitokias bendruomenes, kurios ne tik yra būtinos viešojo gėrio paieškos formos, bet ir savojo teisėto individualizmo harmonizavimo būdai?
Vėlgi sociopsichologine prasme tai nėra didelis netikėtumas. Jis greičiau primena senas ir skausmingai taiklias įžvalgas. Štai dar 1953 metais jaunas kultūros sociologas Vytautas Kavolis Londono liberalios krypties žurnale „Santarvė“ prognozavo, kas atsitiks Lietuvoje, jei sovietų okupacija užtruks ilgiau. Anot jo, užsibuvus sovietinei valdžiai, bus suardyti senieji laisvos Lietuvos socialinio ir pilietinio solidarumo saitai. Vietoj jų atsiras naujieji – ir, be abejonės, masiniai – komjaunuoliški, komunistiniai ir t.t. O atgavus nepriklausomybę neišvengiamai teks ardyti ir šiuos, dabar jau sovietinius saitus. Kas tada?
Tada pakeltosios velėnos realybė: dvasiniai pasauliai, atremti į tradicijos pamatus, darsyk sugriūva. Dukart per pusamžį. Per daug ir per dažnai. Ir šis pairimas, – nuspėjo V. Kavolis, – pasireikš įvairiomis formomis, taip pat agresyvumu ir abejingumu visuomenės reikalams. Kasdienis mūsų agresyvumas išsprogusiomis lenktynininkų akimis šiandien žvelgia ir pro prabangių automobilių langus, ir pro irstančių valstiečių pirkių tarpdurius. Savižudybė yra ne kas kita kaip tos pačios agresijos tąsa.
Pakelta kapinaičių velėna šiemetiniame lapkričio peizaže prašosi išminties ir žiemos. Gal sniegas paslėps atminties prarajas ir bent akimirką leis susimąstyti, kodėl vis stengiamės gyventi taip, it gyventume amžinai.
