tradicijos

Šeštadienį Seimo Pirmininkė Irena Degutienė kartu su parlamentine maldos grupe rengia dešimtuosius nacionalinius maldos pusryčius. Nacionalinių maldos pusryčių susitikimo tema –  „Amžinosios vertybės bei politinė išmintis krizės ir sunkmečio fone". Seimo rūmuose šeštadienį vyksiantys nacionaliniai maldos pusryčiai prasidės 11 valandą.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, sveikindama konferencijos „Lietuvos tautinis paveldas: dabartis ir perspektyvos“ dalyvius ir svečius, ragino „nenurašyti“ tautinio paveldo, kurį Lietuvos svečiai dažnai vertina daug labiau nei mes patys. I. Degutienė pažymėjo, kad jai labai džiugu matyti, kaip šiandienos Lietuvos ūkininkai, ypač jaunimas, atsigręžia į tradicines vertybes ir stengiasi išsaugoti bei atgaivinti tautinio paveldo tradicijas.

Prieš keletą metų už Egipto piliečio ištekėjusi panevėžietė Rasa netikėjo mamos abejonėmis dukters laime. Dabar 30-metė moteris pripažįsta nenorinti prisiminti nė savo santuokos, trukusios vos porą metų, nė saulėtosios vyro tėvynės. „Nenoriu tvirtinti, kad mus išskyrė kultūrų skirtumas. Galbūt ir mūsų atveju galima kaltę dėl žlugusios santuokos suversti, kaip įprasta, nesutapusiems charakteriams.

Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriuo yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną – gruodžio 24–ąją – paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.

Prasidėjęs Adventas žymi artėjančią pačią didžiausią katalikišką šventę – Kristaus gimimą. Keturios savaitės rimties ir susikaupimo, nekantraus laukimo daugeliui padeda tinkamai pasiruošti šiai šventei. Senos tradicijos Kaip žinia, Kūčios jau nuo senovės buvo didžiausia metų šventė, kai visa šeima susirinkdavo prie apeiginio stalo.

Sugrįžimas prie senovės ištakų šiandien yra savotiška mada. Tapo madinga sudarinėti genealoginį medį, ieškoti ir atnaujinti ryšius su tolimais giminaičiais, skaityti močiučių memuarus. O toks įvykis kaip vestuvės, neišsiverčia be tradicijų sekimo. Įvairiose šalyse jos skirtingos ir dėl to įdomiau būna dalyvauti tokiose situacijose. Vengriškų vestuvių tradicijos Tradicija signalizuoti sutinkant vestuvinio kortežo automobilius atėjo iš Vengrijos.

Kalėdos - labiausiai švenčiama krikščionių šventė - dabartinį savo pavidalą įgavo per šimtus metų suderinus religines ir tautines tradicijas. Todėl ši šventė turi ir universalių, ir kiekvienai šaliai būdingų bruožų. Suomija - Hyvaa Juolua. Kūčių dieną suomiai eina į sauną, o paskui visa šeima sėda prie stalo ir klausosi radijo laidos "Hyvaa Juolua", šis pavadinimas reiškia "Taikių Kalėdų". Taip jie sako ir sveikindami vieni kitus.

Tragiška jaunos čečėnės žūtis atskleidė dar vieną šios šalies problemą – nuotakų grobimą. Taip vadinamas nuotakų grobimas yra kai kuriose tautose tebeegzistuojanti tradicija, kai mergina tiesiog pagrobiama ir prieš savo valią tampa vyriškio žmona. Būtent toks atvejis atsitiko Čečėnijoje. Jaunai merginai išėjus į parduotuvę, prie jos pribėgo vyriškis iš jėga įsisodino į automobilį. Tačiau dideliu graičiu skriejantis automobilis kelyje susidūrė su sunkvežimiu. Per avariją mergina žuvo.

Mūsų šalyje lapkričio 1-oji yra minima kaip Visų Šventųjų diena. Rytoj minėsime Vėlines. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Lapkritis – vėlių mėnuo. Ilgais rudens vakarais mirusiojo siela sugrįžta susitikti su artimaisiais ir tarsi primena: mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji glūdi mumyse, nors gyvename skirtingose erdvėse. Anas pasaulis ir bendravimas su juo – paslaptingas. Jis lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas mums reikalingas.

Anglosaksų šalyse teigta, jog naktį prieš Visų šventųjų dieną dvasių pasaulis susitinka su gyvųjų, tad mirusiųjų sielos vaikšto tarp mūsų. Norėdami apsisaugoti, žmonės degino laužus, ruošė dvasioms skirtą maistą bei užsiėmė burtais. Su krikščionybe šventė užsimiršo ir visu smarkumu atgimė tik Jungtinėse Valstijoje, maždaug prieš 100 metų. Šiandien moliūgai su išpjautomis akimis bei vaikai, reikalaujantys saldainių, sutinkami beveik visose pasaulio šalyse.

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė pastebi, kad ryškiomis dirbtinėmis gėlėmis išpuoštos kapavietės artimesnės meksikiečiams, o ne lietuviams. Anot jo, lietuviai nuo seno kapus puošdavo natūraliais, neišsiskiriančiais žalumynais. Kokios seniausios žinios apie lietuvių mirusiųjų pagerbimą? Ką sako istoriniai šaltiniai? Mirusiųjų minėjimo papročiai tikriausiai yra patys seniausi. Mirusiuosius žmonės vienaip ar kitaip paminėjo dar kai nebuvo jokių šaltinių.

Vėlinės – viena seniausių ir autentiškiausių lietuviškų švenčių, kuomet lietuviai lanko artimųjų kapus, juos puošia gėlėmis, uždega žvakutes. Žvakės liepsna, anot etnologų, simbolizuoja ne tik šviesą, kuri parodo pasiklydusioms vėlėms kelią į dangų, bet ir šilumą, kuria gyvieji pasidalija su mirusiais.

Kelmiškiai savo miesto vardą kildina iš kelmo, mat kadaise šioje vietoje ošė neįžengiamos girios, kurias iškirtę ir kelmus išrovę žmonės čia įkūrė miestą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą jis paminėtas 1410 m. XV a. pradžioje Kelmei buvo suteikta privilegija rengti turgus ir prekymečius. Yra kelios labai rimtos priežastys, dėl kurių Kelmę aplankyti tiesiog būtina.

Viltis – universali sąvoka įvairių kultūrų ir įsitikinimų žmonėms. Visame pasaulyje jie viliasi sulaukti geresnio gyvenimo, meilės ar sėkmės. Nesvarbu, ar tai būtų daroma Japonijoje, Kinijoje ar garsiajame Romos Trevio fontane. Mes savo ruožtu kviečiame peržvelgti gražiausių tradicijų, skirtų vilčiai išreikšti, nuotraukas iš viso pasaulio.

Lietuvos politikoje gebama susirieti per bet kokį jubiliejų, šventes ar pakasynas. Smulkučiai klausimai bemat virsta siužetais, vertais meksikietiškų melodramų. Papročiai Simbolių, minėtinų datų, o kartais net keistokų tradicijų turi visos valstybės ir nacijos. Norvegija, be visa kita, suteikia karinius laipsnius pingvinams, prancūzai nesusiskaičiuoja per istoriją nusidriekusių savo respublikų.

Manantieji, kad trumpąjį savaitgalį organizuoti „nišinį“ renginį, kuriame net alaus nebus, yra beviltiška, klydo. Praėjusį sekmadienį Rumšiškėse pirmą kartą Lietuvoje buvo organizuota „Pirties diena“ – renginys, skirtas sveikos gyvensenos ir lietuviškos pirties mėgėjams. Renginys vyko su šūkiu „Pažink lietuvišką pirtį", o pagrindinis šventės akcentas - Rumšiškių muziejaus teritorijoje atkurta dvigalė dvaro pirtis, vienu metu garinėje talpinanti net 25 pirties mėgėjus.

Viena didžiausių metų švenčių Velykos simbolizuoja ne tik pavasario atėjimą bei gamtos atbudimą, bet ir minimos kaip Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė. Į klausimą ar ši krikščioniška šventė turi sąsajų su pagonybės kultūra, etnologas Libertas Klimka atsakė: „Žinoma, tai visų senųjų kultūrų šventė – pavasario lygiadienis.

Tūkstančius metų žmonėms rūpi, kas jų laukia ateityje. Ar kitąmet ištekėsiu? Koks bus tas būsimasis vyras? Ar nieko nestokos šeima? Gyvendami vienovėje su gamta ir ją stebėdami, žmonės išmoko skaityti ženklus ir spėti orus, derlių. Galbūt panašiai galima nuspėti ir savo likimą? Profesorius istorikas etnologas Libertas Klimka sako, kad visos tradicinės šventės yra skirtos tam, kad žmogus labiau draugautų su gamta. Ryšys su gamta, jos pažinimas buvo svarbus mūsų protėviams žemdirbiams.