Kelmiškiai savo miesto vardą kildina iš kelmo, mat kadaise šioje vietoje ošė neįžengiamos girios, kurias iškirtę ir kelmus išrovę žmonės čia įkūrė miestą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą jis paminėtas 1410 m. XV a. pradžioje Kelmei buvo suteikta privilegija rengti turgus ir prekymečius. Yra kelios labai rimtos priežastys, dėl kurių Kelmę aplankyti tiesiog būtina.
Dvare įsikūrė muziejus
Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė mano, kad niekas kitas Lietuvoje negali pasigirti išlikusiu tokiu unikaliu baroko stiliaus dvaru, kuriame šiandien yra įsikūręs muziejus. Dvaro sodyba su parku užima 15,2 ha. Iki šių dienų išliko 9 pastatai, iš kurių vertingiausi yra centriniai dvaro rūmai, vartų statinys, kuriame kadaise buvo biblioteka, dvaro archyvas, kalėjimas ir baudžiauninkų areštinė, bei neseniai restauruotas svirnas, pastatytas 1716 m.
Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV a., tačiau jos istorija prasidėjo nuo 1591 m., kai dvaras su 54 miestiečių namais atiteko didikams Gruževskiams, kurį jie valdė apie 350 metų. Gruževskiai pagal savo galią buvo trečia giminė Žemaitijos kunigaikštystėje, juos nuolat protegavo didikai Radvilos. Tai leido bajorams kopti karjeros laiptais, užimti aukštas pareigas Žemaitijos kunigaikštystėje ir susigiminiuoti su Oginskiais.
Paskelbė sukilimo pradžią
Miestelis turėtų būti įdomus ir tiems, kurie domisi savo krašto istorija, nes būtent Kelmėje prasidėjo 1831 m. sukilimas. Pagal planą jis turėjo prasidėti Raseiniuose kovo 26 d. Tuometinis Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis priklausė Raseinių apskrities sukilėlių komitetui. Kulkas beliejančius sukilėlius Kelmės dvare kovo 23-iąją užklupo caro valdininkas, tad sukilimą teko pradėti nedelsiant.
Matininko K.Jautoko vadovaujamas sukilėlių būrys užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrutus ir paskelbė sukilimo pradžią. Kovo 26 d. jungtinės sukilėlių pajėgos užpuolė Raseinius. Kelmiškis J.Gruževskis savo lėšomis subūrė Pirmąjį ulonų pulką, kurį sudarė 400 dalgininkų ir 50 raitelių. Vėliau J.Gruževskis tapo visos apskrities sukilėlių laikinosios vyriausybės nariu. Sukilimą numalšinus, J.Gruževskis pasitraukė į Prancūziją. Tačiau Kelmės dvaras išliko, nors jam grėsė konfiskavimas. Mat Juliaus sesuo Liudvika Gruževskaitė buvo ištekėjusi už caro kariuomenės poručiko grafo Nikelio Saltykovo, o sesuo Darata – už kariškio Bazilijaus Chrystianovičiaus. Taigi saviškių klano nuo amžių būta.
Kelmės krašto muziejuje organizuojama daug ir įvairių edukacinių programų, kurių metu galima ne tik liesti rankomis eksponatus, bet ir pasijusti to laikotarpio veikėjais. Moksleiviai ypač mėgsta piemenėlių žaidimus. Po jų lankytojai pavaišinami ir pasninkiniais piemenėlių valgiais.
Tik čia, Kelmės muziejuje, yra vienintelė Baltijos šalyse edukacinė indėnų žaidimų programa. Tiesa, Kelmėje indėnai niekada negyveno, bet užtat čia dirbo ir kūrė mokytojas Jonas Vadeikis, pirmas iš vokiečių kalbos išvertęs Karlo Majaus romanus apie indėnus.
Tebeklesti liaudies amatai
Į Lietuvos kultūros istoriją įrašyti ir Kelmės etnomuzikavimo kursai, į kuriuos suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Šiemet jie vyko jau 23-iąjį kartą. Kaip pasakojo Kelmės kultūros centro Folkloro skyriaus vadovė Nomeda Jokubauskienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros profesoriaus Romualdo Apanavičiaus ir vietos entuziastų iniciatyva 1988 m. Kelmėje buvo pradėti rengti respublikiniai kankliavimo kursai. Prisijungus Romuvos stovyklai, kursai išaugo į tradicinius etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursus, kuriuose paskaitas skaito iškiliausi etninės kultūros specialistai ir mokslininkai.
Kursuose kasmet siūlomi 25 tradicinių amatų ir tautinių produktų mokymai, kuriuose pabuvojo apie tūkstantį etninės kultūros mylėtojų. Dalis jų jau tapo žinomais specialistais, amatų meistrais. Kursų metu veikia kelios sekcijos, kuriose mokoma žemaitiškų dainų, apeiginių giesmių, kankliavimo ir kanklių gamybos, šokių ratelių, žaidimų, kaukių drožybos, pynimo iš vytelių, šiaudelių, beržo tošies, stogo dengimo nendrėmis ir t. t.
Neseniai 14-ai kelmiškių produktų buvo suteikti tautinio paveldo produktų sertifikatai (tądien iš viso Lietuvoje tokių sertifikatų buvo sutekta tik 32).
Akmeninės miestelio šypsenos
Kelmė garsi savo akmens skulptūromis ir joje vykstančiais akmentašių simpoziumais. Idėja čia rengti akmentašių simpoziumus kilo Kultūros centro direktoriui Arnui Arlauskui, ruošiantis Kelmėje gyvenusio ir kūrusio liaudies menininko Juozo Liaudansko 100-mečio jubiliejui. Šiemet jau ketvirtas simpoziumas sutraukė akmentašius ne tik iš Žemaitijos.
J.Liaudanskio pasekėjas, tautinio paveldo sertifikato savininkas ir akmentašių plenerų organizatorius Valdas Bandza sakė, kad organizuodami pirmą akmentašių simpoziumą jie manę įkurti atskirą akmens skulptūrų parką. Bet paskui tarsi netyčia skulptūros pačios sau vietas susirado ir gražiai po visą Kelmę pasklido.
Kelmėje tiek daug skverelių, parkelių ir visur skulptūros dera. Pasak V.Bandzos, šiandien miestelį puošia 22 akmens skulptūros. Pats V.Bandza yra iškalęs per 110 įvairių meno darbų iš akmens, iš kurių per 40 – rūpintojėliai ar angelai, turintys tautinio paveldo sertifikatą. Kelmė jau šiandien yra vadinama akmentašių sostine ir pretenduoja tapti tautinio paveldo saugojimo sostine. Neatsitiktinai čia kuriamas ir Tradicinių amatų centras.
Meno šventės nesensta
Kelmė garsi ir savo liaudies meno šventėmis. Šiemet tokia surengta 30-ą kartą. Nepaisant nei orų, nei politinių skersvėjų, ignoruojant krizes ir kitokias negandas, kiekvienų metų gegužės paskutinį savaitgalį į Kelmę suvažiuoja tautodailininkai, muzikantai, šokėjai ir kitokie meno mylėtojai ne tik iš visos šalies, bet ir iš užsienio. Labai gausiai šią šventę lanko politikai, nes kur kitur visu gražumu gali pasirodyti tautai, jei ne tokiose šventėse.
Atskiros studijos verta Kelmės Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo Į Dangų bažnyčia ir ją saugantys „Trys angelai“. Graži ir Kelmės evangelikų liuteronų bažnyčia.
VL žurnalistė Nijolė Petrošiūtė
