Vėlinės – viena seniausių ir autentiškiausių lietuviškų švenčių, kuomet lietuviai lanko artimųjų kapus, juos puošia gėlėmis, uždega žvakutes. Žvakės liepsna, anot etnologų, simbolizuoja ne tik šviesą, kuri parodo pasiklydusioms vėlėms kelią į dangų, bet ir šilumą, kuria gyvieji pasidalija su mirusiais.
Vėlinės – ne tik mirusiųjų lankymas, bet ir susitikimas su gyvaisiais, mat jau senovėje buvo tradicija aplankyti ne tik artimųjų kapus, bet ir pasisvečiuoti pas seniai matytus giminaičius, pabūti kartu su šeima, drauge prisiminti išėjusius ir pasimelsti už jų sielas.
Itin gausiai puošti kapines – tai jau šių dienų paprotys: ne taip seniai ant kapo būdavo uždegama vos pora žvakučių, gražus paprotys – uždegti žvakutę ant kapų, kurių niekas nelanko, tai gailestingumo ir atjautos ženklas.
Per Vėlines rusendavo laužai
Dar viena, jau beveik išnykusi vėlinių tradicija – laužo kapinėse uždegimas. Susirinkusi kaimo bendruomenė prie šio laužo vakarodavo, prisimindavo išėjusiuosius, melsdavosi. Simboliška, bet šiame lauže sudegindavo ir senus medinius kryžius. Esama išlikę žinių, kad į kapines senovėje lietuviai nešdavosi maisto bei gėrimų ir po artimųjų kapų pagerbimo visa bendruomenė kartu vakarieniaudavo.
Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė Marytė Liugienė, kalbėdama apie Vėlinių tradicijas, sakė: „Iš vaikystės pamenu, kad ant kapų buvo kuriamas laužas. Į laužą mesdavo supuvusius medinius kryžius. Dabar juk tokių dalykų nebėra, nes kryžių niekas iš medžio nestato. Žmonės nežinodavo, kur dėti senus nugriuvusius kryžius, tad geriausias laikas buvo juos deginti per Vėlines. Prie laužo žmonės pasimelsdavo, pagiedodavo. Pamenu, kai jau kryžių kaimo kapinėse nebebuvo, tėvelis atnešdavo malkų ir laužas vis tiek būdavo kuriamas, taip išliko graži bendruomenės tradicija, kartu labai prasmingas gyvųjų ir mirusiųjų susitikimas.“
Noras ar pareiga
Į klausimą, ar Vėlinių tradicijos šiandien Lietuvoje dar yra gilios, ar žmonės dažniau jaučia pareigą negu norą lankyti artimųjų kapus, pašnekovė atsakė: „Tikriausiai esama ir vieno, ir kito, nes yra laisvos dienos, kuomet visi skuba į kapines, uždega žvakutes, tvarko artimųjų kapus, tad lyg ir nesinori atsilikti nuo kaimynų – atsiranda tam tikra visuotinė pareiga.“
Pasak M. Liugienės, mūsų protėviai Vėlines mini nuo neatmenamų laikų, o tai, kas matoma per Vėlines dabar, tėra nauja šios šventės paminėjimo forma. „Lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, savo protėvius labai garbino. Sutapatindavo tai, kad amžino poilsio žmogus gula į žemę, o grūdas pavasarį iš jos pakyla, tad tikėjo, kad protėviai gali nulemti derlių ir labai bijojo juos kaip nors užrūstinti. Šiuolaikinėse Vėlinėse taip pat yra nemažai aidų iš senųjų papročių ir tradicijų“, – teigė M. Liugienė.
Moteris prisiminė ir daugiau senųjų papročių: „Seniau buvo gaji tradicija per Vėlines kapinėse vaišintis. Neseniai man pasakojo, kad vieno Biržų miestelio kapinėse prie kapų ėmė dygti suoliukai. Kai vietinių buvo paklausta, kam jums šie suoliukai reikalingi, atsakymas buvo paprastas – per Vėlines ar mirties metines susirenkame prie kapo, pavalgome, pasišnekame, čia pat ir mišias išklausome, nes koplyčios puikiai girdėti“, - pasakojo pašnekovė.
Kapinėse paliekama maisto
M. Liugienės teigimu, šiandien taip pat galima nesunkiai surasti senosios kultūros apraiškų : „Karveliškėse, kur Etninės kultūros centras rūpinasi benamių kapinėmis, kartais tvarkydami kapus randame paliktą taurelę su degtine, ar margutį per Velykas. Žinoma, tai daugiau būdinga slavų tradicijoms, bet tai rodo, kad senieji papročiai tarsi susišaukia su dabartimi. Šiandien viską darome labai greitai ir kartais nepagalvojame apie tikrąją vieno ar kito veiksmo simboliką.“
Pasak moters, mūsų protėviai su vėlėmis bendraudavo ne tik per Vėlines, bet ir per Kūčias, Velykas, mokėjo jas pamatyti. „Jonas Basanavičius net knygą parašė apie vėlių kultą, kurioje pateikė liaudies pasakojimus, kaip žmonės vėles pamatydavo. Vaizdingai aprašė, kaip tos vėlelės viena paskui kitą eina, klupdamos nuo gyvenimo nelaimių ir vargų, knygoje buvo užsiminta ir apie mišias, kurios buvo laikomos naktį tik vėlėms, žmonės šiose apeigose nedalyvaudavo. Dabar Vėlių jau nebesutinkame ir nepamatome, jos tarsi atskirtos nuo mūsų, o ir pačios kapinės dažniausiai būna už miesto“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė užsiminė, kad senuosiuose raštuose esama nemažai papročių aprašymų, kurie susiję ne su mistinėmis apeigomis: katė ar gaidys būdavo skerdžiamas, vėliau verdamas, o nuoviru šlakstomi namo kampai, taip tikintis apsaugos nuo piktųjų jėgų.
Į klausimą, ar nepasigrobia vakarietiškasis Helovinas lietuviškųjų Vėlinių, pašnekovė atsakė: „Vakarietiškos šventės neprigis, prieš kelis metus buvo daugiau jų atgarsių nei yra dabar, tad lietuviškos Vėlinės tikrai dar ilgai išliks.“
