Tūkstančius metų žmonėms rūpi, kas jų laukia ateityje. Ar kitąmet ištekėsiu? Koks bus tas būsimasis vyras? Ar nieko nestokos šeima? Gyvendami vienovėje su gamta ir ją stebėdami, žmonės išmoko skaityti ženklus ir spėti orus, derlių. Galbūt panašiai galima nuspėti ir savo likimą?
Profesorius istorikas etnologas Libertas Klimka sako, kad visos tradicinės šventės yra skirtos tam, kad žmogus labiau draugautų su gamta. Ryšys su gamta, jos pažinimas buvo svarbus mūsų protėviams žemdirbiams. Dabar, kai neatsakinga žmogaus veikla ėmė keisti klimatą, mes vėl gręžiamės į gamtą. "Manau, etninėje kultūroje yra daug dalykų, raginančių tausoti gamtą, neimti iš jos daugiau nei reikia, mokančių ja pasidžiaugti. Kiekviena etninė šventė susijusi su gamtos reiškiniais ar daromais darbais", - sakė mokslininkas. Palyginti su kitomis tautomis, esame išlaikę labai archaiškų dalykų. Tarkim, iki šiol gera šeimininkė neleis duonos kepalo apversti padu į viršų, nes tuomet pasaulio tvarka suyra. Dauguma burtų, spėjimų ar draudimų, be mitinės reikšmės, turi ir labai paprastai paaiškinamą buitinę prasmę.
Štai Kūčių dieną drausta skaldyti malkas - vasarą prisišauksi griaustinį; lopyti, siūti taip pat nevalia - avelėms pakenksi; neleidžiami ir įvairiausi sukimo judesiai - verpti, malti girnomis, nes avelėms pakenksi, saulę sustabdysi. Dauguma draudimų galiojo per visą adventą, mat jie turi racionalų paaiškinimą. Siūti, verpti kenkia akims, nes dienos trumpos, o pasišviečiama tik balana. Malkų kapoti per Kūčias negalima, nes tą dieną daug kitų darbų. "Tikėtina, kad kadaise Kūčios buvo saulėgrįžos šventė. Astronominė saulėgrįža yra gruodžio 22 dieną, vakarai nustoja trumpėti nuo gruodžio 13-osios, tačiau pati šventė porą dienų užtruko, nes primityviais metodais matuodami laiką žmonės palaukdavo, kol įsitikindavo, kad diena netrumpėja", - pasakojo L.Klimka.
Duonelė vėlėms
Etnologė Marija Liugienė sakė, kad Kūčios būdavo naujų metų pradžia. Kiekvienas šeimos narys tą dieną prisidėdavo prie šventės rengimo. Tėvas paskleisdavo ant stalo glėbelį šieno, mama užtiesdavo staltiesę. Ryte, nuėmus staltiesę, ieškodavo grūdo - kokį ras, tokie javai tais metais derės. Visus patiekalus gamindavo iš to, ką žmogus augino ar rinko, iš įvairių javų, žirnių, pupų, žuvų, grybų, riešutų, medaus. Senovėje būta 9 patiekalų, tik vėlesniais laikais, po baudžiavos panaikinimo, kai žmonės prasigyveno imta ruošti 12 patiekalų vakarienę, galbūt tai aliuzija į 12 apaštalų arba į 12 mėnesių. Pasak L.Klimkos, Kūčių vakarienė - išskirtinai mūsų krašto paprotys. Katalikiškoje tradicijoje ji nėra reglamentuota. Kaip ir kūčiukai arba dar tarmėse vadinami prėskučiai, parpeliukai, barškučiai, prėskieniai, šližikai. Senovėje tai buvo apeiginė duonelė vėlėms. Kadangi vėlės neturi kūno - ta duonelė mažytė, bet protėvių daug, todėl ir dubenyje daug kūčiukų. Įdomu, kad šis paprotys žinomas ir Gudijoje, Ukrainoje, Lenkijos pakraštyje - ten kur Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arialas.
Burtai - merginų ritualas
Dauguma Kūčių vakaro burtų yra jaunų, netekėjusių merginų užsiėmimas. Joms rūpi, ar kitąmet ištekės, koks bus vyras. Šių spėjimų yra užrašyta per šimtą. Profesorius L.Klimka mano, kad turėjo būti gerokai daugiau burtų, skirtų ūkio sėkmei, orams spėti, bet jų išliko tik nuotrupos. "Kadangi mūsų krašte labai trumpas augalų vegetacijos periodas, prognozuoti orus buvo labai svarbu. Tų spėjimų reikšmė sumenko po baudžiavos panaikinimo - pagerėjo agrotechnika, atsirado geležinių plūgų", - aiškino mokslininkas. M.Liugienė nusijuokė, esą moterys yra smalsesnės, patiklesnės, joms labai svarbu, kada ir kur nutekės, todėl dauguma jų būrimų išliko. L.Klimka papildė pašnekovę, kad vyras buvo savo likimo kalvis, jis siųsdavo piršlius, o moters likimas buvo nulemtas - kieno piršlių sulauks, už ko tėvai išleis.
Kūčių nakties burtai panašūs į Joninių nakties spėjimus. Jie buvo atliekami su ugnimi, vandeniu ir augalais. Tik žiemą augalus atstodavo šienas. "Kūčių būrimuose nėra griežto fatalizmo, ateitis spėjama lyg nelabai rimtai, bet burtas gana tiesmukas: jei ištrauksi rožinį - liksi senmergė, jei žiedą - ištekėsi ateinančiais metais", - sakė L.Klimka. Jo teigimu, tai magijos reliktai, kurie laikui bėgant smarkiai keitėsi. Nemažai įtakos tam turėjo po Lietuvą klaidžioję vengrai ir čigonai. Tarkime, burtai su veidrodžiu. Anksčiau buvo žvelgiama į eketę, koks ledo gabaliukas plaukioja, kokia jo forma, ką jis primena. Vėliau šis spėjimas modifikavosi į vaško liejimą ar žiūrėjimą į aprasojusį pirtyje veidrodį: šitaip bandyta pamatyti būsimą vyrą.
Iki šiol populiarus šiaudo traukimas iš po staltiesės. "Taip dabar ieškoma atsakymo, ar ilgai gyvensi. Anksčiau vaikai traukdavo šiaudą, klausdami, ar ilgai piemenaus, jaunos merginos burdavo, ar ilgai dar nuotakos bus. Galbūt koks nors senolis ir apie likusius metus žemėje pasiteiraudavo. Ūkininkams rūpėjo, ar šiaudą ištrauks su žiedu, sėklomis, nes tai atskleisią, kokio derliaus sulauks", - pasakojo L.Klimka.
M.Liugienė priminė ir šv. Andrejaus (lapkričio 29 dieną) burtus. Tuomet nuskintą vyšnių šakelę reikia iki pat Kūčių laikyti šiltai užkrosnyje ir į ją nežiūrėti. Jei Kūčių dieną vyšnia pražysta, vadinasi, mergina ateinančiais metais ištekės. Etnologė prisiminė kartą per ekspediciją girdėjusi, kaip kaime kartu su nuotakų amžiaus merginomis vyšnios šakelę skynė ir jaunutė 14 metų mergaitė. Ir jos šakelė pražydo. Kaime pasklido kalbos, ir mergaitė sulaukė piršlių. "Tai ir netikėk burtais", - nusijuokė pašnekovė. Ji nerekomenduoja burtų su veidrodžiais, žvakėmis: "Tai kišimasis į jautrųjį dvasių pasaulį. Yra daug pasakojimų, kur pasižaidimai su anapusiniu pasauliu baigėsi ligomis, dideliu išgąsčiu ir net mirtimi".
Ką susapnuosi
Daug reikšmės teikta tam, ką Kūčių naktį susapnuosi. Todėl prieš miegą valgyta sūriai. Jaunos merginos sudegindavo lėkštėje popierių ir iš šešėlio spėdavo ateitį. Tėvas ant vaikų berdavo grūdus - kuo jie daugiau grūdų pagaus, tuo geresni bus metai. "Yra burtų su humoru. Pavyzdžiui, kryžkelėje mergina turi sugriebti saują sniego ir laukti, kol jis ištirps. Tada reikia žiūrėti, gal liko koks plaukas. Jei randa arklio ašutą - vyras bus geras, darbininkas, jei katino plauką - nenuorama, peštukas, jei šuns - ištikimas, bet pavydus, na, o jei lieka kiaulės šerys - likimas nepavydėtinas", - juokėsi L.Klimka. Kūčių dieną medžiotojai eidavo "pataisyti" šautuvo, esą jei į eglės viršūnę šaudamas pataikys, visus metus geras šaulys bus. Tikėta, kad vanduo šulinyje vidurnaktį akimirkai virsta vynu. Profesorius aiškino, kad turbūt galvoje turėtas gyvybės vanduo, kuris dažnai tautosakoje žaliuoju vynu vadinamas.
Kūčių naktį ateitį galima sužinoti klausantis gyvulių. Tačiau ir vandens iš šulinio atsigerti, ir gyvulius išgirsti galima tik netyčia, priešingu atveju gali išgirsti baisią žinią ar kitaip nukentėti.
Protėvių kultas
Kūčių dieną ryškus protėvių kultas - tikėta, kad prie stalo apsilanko jų dvasios. Šis tikėjimas stiprus iki šiol. Jei šiemet šeimoje yra kas nors miręs, jam padedama lėkštelė. "Tai išskirtinai lietuviškas, pagoniškas paprotys", - sakė L.Klimka. Pasak profesoriaus, lietuvių santykis su mirusiaisiais dvejopas: dvasias į savo aplinką įsileidžia tik per tam tikras šventes, o kitu laiku gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai atskiri. M.Liugienė teigė, kad mirusiųjų baimė atsirado viduramžiais, kai siautė epidemijos ir mirusysis kėlė grėsmę gyvajam. Iki tol net ir laidota netoli sodybų.
L.Klimka atkreipė dėmesį, kad pokalbiai prie Kūčių stalo dažniausiai sukosi apie giminės istoriją. "Apie savo senelius, prosenelius daug ką sužinojau prie Kūčių stalo - jų vardus, charakterius, juokingus atsitikimus", - prisiminė pašnekovas. Garsus etnologas stengiasi laikytis papročių: rimta vakarienės pradžia, su linkėjimais, gal net švelnia kritika anūkams, pastabomis, ko trūko. Ant stalo būna tradiciniai patiekalai. Pavakarieniavus prisimenami seneliai, proseneliai, jų gyvenimas. Keturi etnologo anūkai vėliau vaidina pačių parengtą spektakliuką apie kūdikėlį Jėzų. "Kūčių vakarienė - puiki proga pakalbėti apie tai, kam paprastai kasdienybėje nelieka laiko", - sako L.Klimka.
Regina Statkuvienė
