Lapkritis – vėlių mėnuo. Ilgais rudens vakarais mirusiojo siela sugrįžta susitikti su artimaisiais ir tarsi primena: mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji glūdi mumyse, nors gyvename skirtingose erdvėse.
Anas pasaulis ir bendravimas su juo – paslaptingas. Jis lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas mums reikalingas.
Nusilenkti mirusiesiems
Gūdus ir šaltas lapkritis primena, kad reikia eiti nusilenkti mirusiesiems, o vėjas medžiuose ūžauja irgi ne šiaip sau – jis padeda vėlėms judėti ir žvarbų rudenį surasti kelią į namus pas artimus žmones. Tie ilgi rudens vakarai ir jaudinama tyla padeda susitikti gyviesiems ir mirusiesiems. Vėlinių laikas primena: gyvieji ir išėjusieji turi gyventi ramiai viename laike, bet skirtingose erdvėse.
Panevėžietė būrėja Lukrecija Dūdienė įspėja: Vėlinės – nelengva diena, ir gyvieji turi būti labai stiprūs, kad atlaikytų mirusiųjų pasaulio paslaptis.
„Gyvųjų ir mirusiųjų bendrija sudaro galingą dvipusę vienybę, – sako ji. – Nors vieni yra šiapus, o kiti anapus, juos sieja noras mylėti ir bendrauti su artimaisiais mintimis.“
Pasak ponios Lukrecijos, ne veltui prieš Vėlines dažniau sapnuojame mirusius artimuosius. „Sapnai būna pranašiški, – aiškina būrėja, – nes mirusieji įspėja gyvuosius apie nelaimes. Todėl patarčiau tokius sapnus įsidėmėti ir prisiminti, ką sapnavote. Mirusieji sapnuose mums suteikia informacijos, tik šią informaciją reikia suprasti ir mokėti išsiaiškinti, ką norėjo pranešti vėlė.“
L. Dūdienė priminė, kad senovėje žmonės, aplankę kapus ir grįžę namo, sėsdavosi prie vaišių stalo. „Jei iš tų namų prieš metus Anapilin iškeliavo artimas žmogus, ant stalo dėdavo viena lėkšte daugiau, o šakutę su peiliu perrišdavo juodu kaspinu. Pavalgius vyriausias šeimos narys padėkodavo vėlėms. Buvo kalbama, esą Vėlinių išvakarėse žmonės prašydavo maldomis gamtos stichijų, vėjo pūsti stipriau.
Vėjas padėdavo mirusiųjų sieloms judėti, ir šios greičiau galėdavo aplankyti gyvuosius“, – kalbėjo apie dar išlikusius papročius būrėja.
Su burtais juokai menki
Iš kortų ir delnų panevėžiečių likimus skaitanti ponia Dūdienė žino ir senuosius Vėlinių burtų papročius. Tačiau juos, sako, geriau atlikti po vidurnakčio.
„Prieš burtus namų kertėse reikia padėti po trupinėlį duonos, – aiškina L. Dūdienė. – Tada sandariai uždaryti duris ir uždegti žvakes. Senovėje tikėta, kad pakviestos vėlės sulekia ir mintimis bendrauja su gyvaisiais. Beje, vėlės duoda ir išskirtinius ženklus. Juos perskaitę gyvieji žino, kokia bus ateitis.“
Bet svarbiausia pabendravus su vėlėmis, anot L. Dūdienės, yra atidaryti duris, padėkoti, kad apsilankė, ir paprašyti jų išeiti.
Būrėja siūlė išbandyti ir štai tokį ritualą, skirtą Vėlinėms. „Vidurnaktį, – aiškino ji, – į ąsotį įpilkite degtinės ir uždekite, o prie šios liepsnos vardykite iškeliavusių artimųjų vardus. Atkeliavusioms vėlėms pabarstykite duonos trupinių, aguonų ir klauskite, kas rūpi. Pabaigus ritualą maloniai atsisveikinkite su jomis.“
Tačiau moteris perspėja, kad su vėlėmis žaisti negalima ir, nepaisant tradicijų, per Vėlines geriau mirusiųjų sielų netrukdyti.
„Su dvasiomis, – perspėjo ponia Lukrecija, – apskritai geriau nejuokauti. Išsikviesti dvasią visiškai nesunku, bet sugrąžinti ją, iš kur išsikvietei, – sudėtinga, kartais net neįmanoma. Būna, kad iškviestos dvasios įstringa žemiškajame pasaulyje, apsigyvena mūsų namuose. Ar tuo tikime, ar ne – tai jau kiekvieno reikalas, bet kai „gauname per galvą“, tenka tuo patikėti. Juk dažniausiai tai, ko nematome ar nesuprantame, ignoruojame.“
Anot L. Dūdienės, atliekant spiritizmo seansus ar panašius ritualus, atveriame duris dvasioms į savo erdvę.
„Reikia daug žinoti ir mokėti, – aiškino moteris apie dvasių pasaulį, – norint žengti tokį žingsnį. Juk nežinojimas nuo bausmės neatleidžia. Spiritizmas – ypač pavojingas žaidimas, nes bendraujama su mirusiaisiais, išsikviečiamos dvasios.“
Būrėja priminė, kad carinės Rusijos laikais spiritizmo seansai buvo itin madingi tarp aristokratų, tačiau net ir tais laikais niekam nešaudavo į galvą magiškus ritualus atlikti be okultizmo paslaptis žinančio žmogaus.
„Norėčiau patarti neužsiimti dalykais, apie kuriuos mažai turime informacijos ir esame tik girdėję, – primygtinai patarė ponia Lukrecija. – Be to, pirmosiomis lapkričio dienomis jokia magija nepatariu užsiimti. Mūsų protėviai su vėlėmis labai noriai bendravo ir jas per Vėlines kviesdavo prie vaišių stalo. Tai padaryti galima ir šiais laikais.“
Nepamiršti elgetų
Šiek tiek kitaip apie Vėlinių papročius kalbėjo Kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Aušra Sidorovienė. Tačiau ji, kaip ir būrėja, teigė, jog per Vėlines gyvųjų bendrystė su mirusiaisiais juntama ypač stipriai.
Esą ankstesniais laikais per Vėlines kapinėse buvo deginamos ne tik žvakės, bet ir laužai – kad vėlės atrastų kelią į gyvųjų pasaulį, nepasiklystų. „Beje, laužai dar ir dabar kapinėse uždegami Dzūkijoje, – tikina A. Sidorovienė. – Panevėžio krašte tokių papročių nėra užfiksuota, bet yra užrašyti pasakojimai, kad per Vėlines būtina vaišėmis pamaloninti elgetas, nes jie – Dievo siųsti ir yra tarsi vėlių tarpininkai. Dar praeito šimtmečio viduryje – tai bus apie 1950 metus – panevėžiečiai nešė keptas bandeles į Raudonosios bažnyčios šventorių. Iš dalies bandelių padarydavo taką vėlėms, o kitas išdalydavo elgetoms.“
Vaikai supranta ir jaučia
Muziejininkė sako, kad mūsų senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį ir nebijojo mirusiųjų, nes jų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, todėl jomis reikia rūpintis ir jų neapleisti.
„Žinote, kas yra smagu?“ – klausia A. Sidorovienė ir tuojau pat atsako: „Bendrauti su vaikais, kalbėtis su jais apie papročius. Vaikai nebijo mirties ir labai paprastai paaiškina, kur nukeliauja mirusieji. Sako: „Mirusiųjų sielos nukeliauja į dangų“. Jiems viskas aišku, todėl, manau, jie žino ir jaučia senuosius papročius. Tik augdami gauna kitą informaciją, kuri tą, iš praeities atsineštąją, ištrina.“
Kadangi artėja Vėlinės, Panevėžio kraštotyros muziejuje rengiamos edukacinės programos šia tema.
A. Sidorovienė pasakoja, kad jų metu ne tik aiškinami papročiai. „Prieš Vėlines kartu su vaikais liejame žvakes. Ne bet kokias, o iš tikro vaško ir senoviniu būdu – be formos, – pabrėžia muziejininkė. – Tiesiog ant siūlo iš viršaus pilamas vaškas, jis stingsta, ir gaunama vaškinė žvakė. Liejant žvakes, vaikams aiškinu, kodėl namuose būtina jų turėti ir uždegti mirus žmogui arba per Vėlines. Sakau, kad mirus žmogui žvakė uždegama, kad jis amžinai neužmerktų akių be žvakių šviesos. O per Vėlines žvakeles deginame todėl, kad vėlės rastų kelią į namus, iš kurių kadaise iškeliavo Anapus.“
Etnologės žiniomis, jokie ypatingi burtai per Vėlines senovėje nebuvo atliekami. „Tai ne Kūčios, ne Kalėdos ar Velykos, – priminė ji. – Tačiau yra išlikęs paprotys kloti vėlėms lovą. Lovos galuose pastatydavo 4 žvakes ir jas uždegdavo. Tuomet klaupdavosi ir melsdavosi už mirusiųjų vėles. Jeigu maldos metu išgirsdavo traškesį, suprasdavo – vėlės sugrįžo.“
O sugrįžę iš kapinių lietuviai, pasak A. Sidorovienės, užtiesdavo stalą stalsiese, uždegdavo žvakę ir melsdavosi už iškeliavusiuosius. Po maldų staltiesę apversdavo ir tik tada dėdavo ant stalo vaišes. „Jų metu negalima pamiršti ir vėlių – reikia palikti joms ant palangės“, – priminė.
Daugiau žvakių ir maldų
A. Sidorovienė sakė, kad per Vėlines nereikia artimųjų kapų apkrauti gėlių puokštėmis. „Šilčiausiai atrodo kaimo kapinaitės, kur puošiama augalais, augančiais tik rudenį, – kalbėjo muziejininkė. – Tai ir eglišakės, ir šermukšniai, ir baltosios meškytės krūmokšnio uogomis nusėtos šakelės. Kapvietę tinka papuošti ir smulkių chrizantemų žiedais, iš jų išdėlioti kryžiaus ženklą. Tačiau svarbiausia – nepamiršti uždegti žvakelių.“
Etnologė sako, esą anksčiau būta tokios tradicijos artimųjų kapus per Vėlines aplankyti paskutinį kartą metuose.
„Per žiemą žmonės į kapines neidavo – netrikdydavo mirusiųjų ramybės, – pasakoja A. Sidorovienė, – o kitas kapų lankymas jau būdavo per Velykas.“
Tačiau svarbiausia per Vėlines nepamiršti pasimelsti už mirusiuosius. Nemokant maldos žodžių, uždegus žvakeles, galima mintimis savais žodžiais kalbėtis su mirusiu artimuoju. Bendrystė su vėlėmis išreiškiama ir paprastais žodžiais.
Anot A. Sidorovienės, anksčiau lietuviai kapus lankydavę ne lapkričio 1 dieną, o lapkričio 2-ąją. „Lapkričio pirmoji – Visų šventųjų diena. Tą dieną eidavo į bažnyčią ir melsdavosi už visus šventuosius, o lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tuomet ir buvo lankomi artimųjų kapai, degamos žvakelės, kalbamos maldos. Laikai keičiasi. Galbūt ir dabar taip galima daryti, nes kai kuriuose Lietuvos regionuose taip yra. Tačiau sudėtinga laikytis papročių, jeigu per Vėlines reikia eiti į darbą, o artimųjų kapai – už kelių dešimčių kilometrų. Todėl ir skubame kapus aplankyti anksčiau – esame supančioti realaus gyvenimo...“
