Prasidėjęs Adventas žymi artėjančią pačią didžiausią katalikišką šventę – Kristaus gimimą. Keturios savaitės rimties ir susikaupimo, nekantraus laukimo daugeliui padeda tinkamai pasiruošti šiai šventei.
Senos tradicijos
Kaip žinia, Kūčios jau nuo senovės buvo didžiausia metų šventė, kai visa šeima susirinkdavo prie apeiginio stalo. Žmonės vengdavo dirbti tokius triukšmą keliančius darbus kaip malimas, malkų skaldymas ar kūlimas, nes buvo tikima, kad tokie darbai būsimą vasarą sukels audringus debesis su krušomis.
Valgyti pradėdavo užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Kristus gimė ant šieno, todėl ant šventinio stalo buvo dedamas šienas, apdengiamas staltiese ir paguldomas kryželis. Kalėdų rytą visa šeima bučiuodavo kryželį, o šieną atiduodavo gyvuliams.
Prieš valgant visa šeimyna atsistodavo, vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėjo sveikatos ir laimės. Svarbiausias valgis prie šventinio stalo – Kūčia, gaminama iš javų, sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčioms priimta gaminti dvylika patiekalų, kas simbolizuoja dvylika mėnesių. Tarp jų būtinai turėjo būti lydeka – vaisingumo simbolis. Dalis maisto buvo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams.
Sunku įsivaizduoti Kūčias be burtų. Iš po staltiesės buvo traukiamas šienas: ilgą ir laimingą gyvenimą išpranaušaudavo ilgas šiaudas. Apie būsimų metų derlių buvo sprendžiama pagal orą: žvaigždėtas dangus – bus derlingi metai, dėslios vištos, daug grybų, smarkus vėjas – džiugins obuolių ir riešutų derlius, jei lietus – bus gerų miežių. Jaunos merginos nekantriai laukė burtų, nes galėjo sužinoti, kada ištekės. Jei apglėbdavo porinį malkų skaičių – vadinasi, labai greitai.
Užsimezgęs ryšys
Vienuolis dominikonas Brolis Pijus tvirtina, kad visų pirma šios šventės simbolizuoja daugiau nei prieš 2000 metų prasidėjusį ryšį tarp Dievo ir žmogaus. „Jis svarbus kiekvienam krikščioniui, o Kalėdos pažymimos kaip šio reikšmingo ryšio pradžia“, – sakė jis. Anot vienuolio, Šv. Kalėdos yra pirmiausia krikščionių, tikinčių Dievu ir priimančių Jėzų Kristų kaip Dievo siųstą, šventė.
„Kiekvienas šią šventę švenčia taip, kaip jam atrodo teisinga. Vis dėlto tikintis krikščionis turėtų atskirti, kas per Kalėdas yra svarbiausia“, – pabrėžė Brolis Pijus. Jis tvirtino, kad visų pirma tai Jėzaus gimimo diena, o visų antra – tai proga dalytis Dievo meile su kitais.
Nedidelės dovanos, kuriomis jau įprasta keistis per Kalėdas, yra tarsi šios meilės simbolis. „Iš Dievo gavome didžiulę meilės dovaną ir jos nepasiliekame sau, o dalijamės su kitais dovanėlių pavidalu“, – pasakojo vienuolis.
Nebelieka šventės suvokimo
„Kai internete aptarinėjama, ar reikėtų Kūčias padaryti nedarbo diena, daugelis žmonių tvirtina, kad tai bus eilinė girtuokliavimo diena. Ir žmonės teisūs“, – tvirtino Brolis Pijus.
Anot jo, didžiulė šiuolaikinė problema ta, kad kiekvienai nuostabiausiai šventei suteikiamas pilkas kasdienybės atspalvis ir šventės suvokimo nebelieka. „Žmonės į šventę žiūri kaip į eilinę progą susėsti prie stalo. Nebūtinai girtauti, galbūt gražiai pasėdėti, bet šiuo aspektu Kalėdos niekuo nesiskiria nuo kitų švenčių“, – pastebėjo dominikonas.
Pradėti nuo meilės artimam
Paklaustas, kaip tinkamai turėtų tikintieji pasirengti Šv. Kalėdoms, Brolis Pijus pasakojo, kad pirmiausia derėtų pasninkauti, t.y. – susilaikyti. „Labai svarbus tas aspektas, kad to, ką mes sutaupome pasninkaudami, nepasiliktume sau, o pasidalytume su žmonėmis, kurie iš tikrųjų yra varge“, – pabrėžė vienuolis.
Anot jo, tokia praktika nuo seno artima lietuviams. „Dar Smetonos laikais būdavo, kad visą dieną visa šeima pasninkauja, valgo tik duoną su vandeniu, o tai, kas sutaupoma, išdalijama vargetoms. Sugrąžinti tokią senovinę praktiką būtų vienas gražiausių gestų, – šypsojosi Brolis Pijus. – Norint pačiam tapti švariu, reikia pradėti nuo meilės artimam.“
„Balsas.lt leidiniai“ jau išleido „Katalikišką kalendorių“ 2011 metams. Jame surinktos gražiausių Lietuvos šventovių nuotraukos, pažymėti Advento ir Gavėnios laikotarpiai bei svarbiausios katalikiškos šventės ir minėtinos dienos.
