Lietuvos politikoje gebama susirieti per bet kokį jubiliejų, šventes ar pakasynas. Smulkučiai klausimai bemat virsta siužetais, vertais meksikietiškų melodramų.
Papročiai
Simbolių, minėtinų datų, o kartais net keistokų tradicijų turi visos valstybės ir nacijos. Norvegija, be visa kita, suteikia karinius laipsnius pingvinams, prancūzai nesusiskaičiuoja per istoriją nusidriekusių savo respublikų. Libija kaitalioja kalendorių pagal diktatoriaus nuotaikas, amerikiečiai nelabai supranta, ką švenčia per Heloviną, bet vis tiek švenčia. Rusija mini nepriklausomybės nuo buvusių savo kolonijų dieną.
Lietuva – taip pat keista respublika: mini monarcho karūnavimo, o ne nukirsdinimo ar jo valdžios apribojimo datą. Savaime tai nėra blogai, nes valstybės istorija yra tokia, kokia yra – esame ne britai, kurių valstybingumo tradicija eina nenutrūkstama istorine tiesiąja.
Bėda ne tai, kad švenčiame datą, kurią tik remdamiesi dedukcija nuspėjo istorikai – mat liepos 6-oji sukurta būtent taip. Ir ne tai, kad šiemet į Žalgirio mūšio vaidinimą palydėtas „Vytautas Didysis" su savo kariauna dėvi kitų istorikų fantazijose išperėtus „XIV–XV amžių“ apdarus.
Tai tikrai nebaisu – vis geriau, nei tuo pat metu melstis mauzoliejuje laikomai neaiškios sudėties mumijai ir jos gyvo „originalo“ kadaise nužudytam carui. Kur kas prastesnis yra kitas lietuviškų tradicijų kampas.
Kokia šventė be muštynių?
Minint nepriklausomybės atkūrimo akto dvidešimtmetį būtinai reikėjo neįsileisti kai kurių užsienio svečių ir nesugebėti iš anksto susitarti dėl ligos patale gulinčio prezidento laiško skaitymo. Jo priešininkams tai buvo smulkus kerštas, o šalininkams – galimybė dar kartą panaudoti savo patriarcho autoriteto likučius politiniams dividendams krautis.
Tradiciniai lietuviški pobūviai - vestuvės ar šermenys - ne visada apsieina be degtinės ir linksmų anekdotų ir muštynių, tad ką jau kalbėti apie valstybinio lygio „renginį“. Charizmatiško lyderio nebeturintys Algirdo Mykolo Brazausko partijos aktyvistai negalėjo tyliai ir ramiai pasimelsti, su gėlėmis, vainikais ir tylos minute jo anapus išlydėti.
Reikėjo pagriebti velionio vado karstą ir juo padaužyti į bažnyčios duris. Labai norėjosi dar kartą parodyti save skriaudžiamus, mobilizuoti velionio asmeninių gerbėjų klubą, pasiskelbti neva pagrindinio nepriklausomybės architekto politiniais įgaliotiniais. Juk taip svarbu buvo, lyg kokiems politiniams šuniukams, pažymėti dar vieną „savo" teritoriją.
Jau nebesvarbu?
Mušdamiesi dėl šarvojimo vietų ir praeities nuopelnų pyrago porcijų pražiopsojome vieną kitą įdomybę laidotuvių svečių sąraše. Jis svarbus, nes savo švenčių svečius kviesdami ar ignoruodami manome vykdantys užsienio politiką.
Laidotuvėse, kuriose buvo išlydimas mūsų prezidentės didis mokytojas (jos pačios žodžiai), taip pat nepopuliaraus „rusofobo“ Vytauto Landsbergio antipodas ir pragmatizmo įsikūnijimas, dalyvavo ne tik buvę Lenkijos vadovai. Ėmė ir atsirado Gruzijos lyderis Michailas Saakašvilis.
Tas pats, kurio minėta mokinė vengė lyg velnias kryžiaus. Tik štai nelaimė – vėl nerado laiko tos didelės valstybės, su kuria taip veržiamės draugauti, premjeras ir prezidentas. Lecho Kaczynskio, kuris nebuvo laikytas ypatingu Kremliaus draugu, laidotuvėms laiko jie rado, tad ar vėl nebus sutrukdę tai, kad lyg tyčinis kenkėjas atsivilko tas neparankus gruzinas? Bijau, kad viskas daug paprasčiau – kolonijomis ir „koridoriais“ laikomų teritorijų buvę administratoriai išskirtinai pagerbiami tik išskirtiniais atvejais.
