tomas vaiseta

„Metas pradėti kurti naują kalbą, naujus žodžius sovietmečio laikotarpiui apibūdinti“. Taip teigia Tomas Vaiseta, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apsigynęs disertaciją apie vėlyvojo sovietmečio Lietuvą. Savo darbe „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva“ mokslininkas tyrė archyvinius dokumentus, laiškus, dienoraščius, kalbėjosi su žmonėmis ir į Brežnevo epochos laikotarpį nuo 1964-ųjų iki 1984-ųjų metų pažvelgė kurdamas teorinį modelį, grįstą „nuobodulio“ sąvoka.

Paskutinį šių metų liepos savaitgalį „Meno avilys“ ir „ŽemAt“ kvies įsijausti į kiną ir istoriją autentiškoje Žeimių dvaro aplinkoje. Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio čia vyks jau trečioji kino stovykla tema „Kinas ir istorija“. Renginio metu suksis juostos, pranešimus skaitys ir diskutuos režisieriai – Giedrė Beinoriūtė, Audrius Stonys, Lina Lužytė, Kristijonas Vildžiūnas, akademikai – Gintaras Mažeikis, Tomas Vaiseta, Almira Ousmanova, Andrei Gornykh ir kt.

Sausio 13-osios naktį per žmonių kraują televizijos bokštą užėmę tankai pasuko netoliese stovinčio Radijo ir televizijos komiteto link. „Visą kūrybinę grupę išrikiavo prie sienos vienoje pusėje, kaip prieš sušaudymą, o kitoje pusėje išsirikiavo desantininkai ir užsitaisė automatus. Va, tada tai buvo kulminacija, kai galvojau, – viskas“, – tą naktį prisiminė ten dirbęs Vytautas Markevičius.

Kelerius metus Lietuva teikia tiesioginę paramą kitoms valstybėms, tad iš įprasto sau pagalbos gavėjos vaidmens perėjo į naują – paramos teikėjos. Persiorientuoti turi ne tik valdžios institucijos, bet ir visuomenė. Užsienio reikalų ministerijos Daugiašalių santykių departamento direktorius Rokas Bernotas teigia, kad valdžia pati tik dabar baigia mokytis ir keičia savo supratimą, bet tam tikrą persilaužymą jau galime pastebėti ir žmonių poelgiuose.

Lietuviai mūru stoja ginti savo pozicijų mūšyje dėl Europos Sąjungos biudžeto, kad tik negautume mažiau. Bet ar stotume lygiai taip pat ginti savo įsipareigojimų teikti paramą kitoms valstybės? 2004 m. pabaigoje Pietryčių Azijoje įvykusi tragedija ir dosni Lietuvos gyventojų parama tarsi nepalieka abejonių – nelaimės ištiktiems žmonėms paaukota daugiau nei milijonas litų, vadinasi, esame solidarūs ir užjaučiantys.

Vos dėlto politinėje Lietuvos padangėje susitelkia juodi skandalo debesys, visi sužiūra į laikinąsias komisijas. Ar laikinųjų komisijų sudarymas išties yra neišvengiama būtinybė, ar besitęsiantis jų vajus tiesiog atveria opiausias mūsų valstybės valdymo ydas? Valdančiajam kvartetui užblokavus iniciatyvą per laikinąją komisiją ištirti premjero Algirdo Brazausko šeimos verslo reikalus, opozicijai, atrodo, neliko nieko kito tik kaip konstatuoti triuškinamą smūgį šalies demokratijai ir blaškytis i...

Bene vienintelis dabartinės mūsų šalies teritorijoje išlikęs Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektas - Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose įkliuvo į verslo interesų spąstus. Kultūrininkų bandymas praplėsti muziejaus erdvę atsimušė į priešingus užmojus - norą muziejų paversti pelno šaltiniu. Garsaus XIX a. pab. – XX a. pr.

Nieko tokio, kas galėtų atsiliepti dvišaliams santykiams, neįvyko, - toks dažniausiai buvo girdimas balsas Lietuvoje, po Seimo ir prezidento rinkimų Lenkijoje. Iš tikro dešiniųjų pergalė buvo laukta, spėlionių kėlė tik ar kaimynės valdžia atiteks liberalams, ar konservatoriams. Laimėjo pastarieji, su dvyniais broliais Kaczynskiais priešaky. Bet ir tai Lietuvoje nesukėlė jokio didesnio nerimo.

Mūšyje dėl "abonento" girdime tik kelių patrankų šūvius. Todėl "Omni.lt" domėjosi, kodėl vis sunkesnę kaltinimų naštą turintis pakelti Vilniaus meras Artūras Zuokas išlaiko stabilią koaliciją savivaldybės taryboje, ką apie skandalą mano tylesni šios koalicijos nariai ir kodėl jie išlieka kompromituojamo mero rėmėjais. A. Zuoko vadovaujamą koaliciją Vilniaus miesto taryboje sudaro liberalai, modernieji krikščionys demokratai, lenkų bendruomenės ir nepriklausomi atstovai.

Lietuvos pagonys mini atgimimo šimtmetį. Atspirties tašku jie laiko 1905 m. spalį carinei valdžiai Jono Gedimino Beržanskio Klausučio nusiųstą prašymą jo asmens dokumentuose leisti įrašyti, kad jis yra senojo tikėjimo pasekėjas. Nors šį norą valdžia patenkino tik po dešimties metų, pagonys laiko, kad būtent tuomet prasidėjo pagonybės atgimimas. Dabar Lietuvoje suskaičiuojama iki kelių tūkstančių pagonių.

Baltijos jūros dugnu planuojamas tiesti dujotiekis nuo Rusijos į Vokietiją gali užkliūti už kapaviečių, kuriose palaidota tūkstančiai tonų pavojingų cheminių medžiagų. Tačiau Lietuvos gamtosaugininkai ir žalieji prieš šią problemą jaučiasi bejėgiai. Jie aiškina, kad kelti aliarmą – per anksti, o jų įtaka tokiam „globaliam“ projektui – per menka. Europos Taryboje rezoliuciją šiuo klausimu inicijavęs Gediminas Jakavonis pripažįsta, kad vienintelė viltis – tarptautinės organizacijos.

Faktą, kad Lietuvoje protestuojama prieš neegzistuojančius gėjų paradus, Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, vadina įrodymu, kad lietuviai yra viena iš homofobiškiausių tautų Europoje. Viešai nepasitenkinimą gėjų paradais išreiškę demonstrantai jokios pasipiktinimo bangos nesukėlė. Netgi Vilniaus miesto savivaldybė teigė davusi leidimą akcijai.

Į Liberalų ir centro sąjungą įsimetęs virusas sargdina ne tik šią partiją, bet ir visą Lietuvos politikos centro dešinę. Kol liberalcentristai sprendžia, kas turi valdyti partiją, centro dešinės ideologija baigia išnykti iš politinio žemėlapio, o jos rinkėjai turi rinktis tarp kitų partijų arba laukti naujų pranašų.

Karas Irake įžiebė konfliktą ne tik šioje šalyje, bet ir kiekvienoje, pasiuntusioje savo karius kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Nuo pat pradžios liepsnoja ginčai: reikėjo juos siųsti ar ne, o dabar – atšaukti ar palikti? Iš Irako, po vyriausybės kaitos, savo karius atšaukė Ispanija, kai kurios kitos šalys. Savo dalinius mažina ir Didžioji Britanija, Italija bei Lenkija. Pastarosios dvi valstybės kalba apie tai, kad iki metų pabaigos jų karių Irake iš viso gali nelikti.

Lietuvos vardas užsienio žiniasklaidoje dažniau siejamas su pozityvia informacija, tvirtina Lietuvos institutas. Bet jeigu viskas būtų taip gerai, ar reikėtų mūsų šalies įvaizdžio strategijos? Ir iš tikro užsieniečių akyse dar nesame gerai žinomi ir mylimi. Štai laikraštis „The Baltic Times“, supažindindamas su žymiausiais Lietuvos žmonėmis, pamini krepšininką Žydrūną Ilgauską, aktorių Charlesą Bronsoną ir... Monicą Lewinsky.

Lietuvoje nebelieka nei kairės, nei dešinės. Visos partijos baigia perimti vieną - valdžios ideologiją. Ir niekas politinių ideologijų nepasigenda - politikai tik jų surogatais dangsto pragmatiškus interesus, o suklaidinti rinkėjai trokšta ne abstrakčių idėjų, bet konkrečių pažadų. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais besikuriančios partijos ganai aiškiai deklaravo ideologines nuostatas. Tačiau joms išsikristalizuoti bei įsitvirtinti taip ir nepavyko.

Vilniuje įsismarkavęs statybų bumas ir vis garsiau, kaip sakė vienas prezidentas, dainuojantys kranai kelia nerimą paveldo saugotojams ir istorikams. Dešiniajame Neries krante viena po kito į viršų stiebiasi pačios ambicingiausios idėjos, nebūtinai sutampančios su architektūriniais reikalavimais, o senamiesčio centre rekonstruojami pastatai ir paminklai, kurių istorine verte tenka abejoti. Apie besikeičiantį Vilniaus veidą „Omni.lt“ kalbėjosi su archeologu ir sostinės istorijos žinovu dr.

Anonimiškumu ir izoliacija bei kultūrų naikinimu kaltinamas internetas, pasirodo, gali turėti ir priešingą poveikį. Po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams jis tapo pagrindine priemone bendrauti su Lietuva ir išsaugoti tautiškumą svečioje šalyje. Tragiški teroristiniai išpuoliai Londone parodė, kokia veiksminga ryšio priemone gali būti internetas ir elektroninis paštas – pirmosios žinios iš artimųjų Londone Lietuvą pasiekė būtent šiuo keliu.

„Žvejyba“, šantažas, vaikų pornografija, įsilaužimai, puslapių subjaurojimai - pasauliniuose ir lietuviškuose interneto kanaluose klaidžioja įvairaus plauko nusikaltėliai. Tačiau kol kas, bent jau Lietuvoje, jie gali jaustis kone nepagaunami. Nors tokius nusikaltimus tiriantys policijos pareigūnai pripažįsta, kad jų mastai dideli, tačiau už rankos pagauta nedaug kompiuterinių nusikaltėlių.

Oklahomos universiteto Normane Antropologijos fakulteto doktorantė Jurgita Saltanavičiūtė tik trumpam grįžo į Lietuvą. Šiuo metu Pietų Dakotos lakotos genties kalbą ir kultūrą tyrinėjanti mokslininkė visa galva panirusi į indėniškus reikalus. Tačiau ji tvirtina, kad kažkur atokiose Amerikos lygumose tebegyvenantys indėnai savo patirtimi ne tokie jau tolimi lietuviams, per savo gyvavimo istoriją patyrusiems panašią priespaudą ir kultūros naikinimą.

Lietuvos gyventojai kyšiams per metus išleidžia 1,5 mlrd. litų, pareiškė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas. Net jeigu skaičius būtų ir gerokai perdėtas, toks kyšininkavimo mastas mažai valstybei - milžiniškas. Tai liudija ir korupcijos lygį tiriančios „Transparency International“ statistika, kurioje Lietuva pagal korupcijos suvokimo reitingą niekaip neišsiropščia iš penkto dešimtuko.

Iš skandalų neišlipančiam ūkio ministrui Viktorui Uspaskich – pirmasis nuosprendis. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino jį pažeidus Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymą.

Nuo sovietinės destrukcijos mašinos savame kiaute ilgai slėpęsis laisvasis Lietuvos intelektualinis gyvenimas tik dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, pradeda lįsti lauk į dienos šviesą. Jauną šalį krečiančios politinės krizės subrandino naują trisdešimtmečių intelektualų kartą, kuri palikusi patogias universitetų auditorijas išeina į viešumą ir pradeda skleisti intelektualinę mintį už didmiesčių sienų.

Efektyvios priežiūros bei viešumo stoka ir neužtikrinta sąžininga projektų Europos Sąjungos paramai gauti konkurencija kelia visuomenės nepasitikėjimą pinigus skirstančių valdžios institucijų veikla. Tokias tyrimo išvadas pristatė Pilietinės visuomenės institutas.