Baltijos jūros dugnu planuojamas tiesti dujotiekis nuo Rusijos į Vokietiją gali užkliūti už kapaviečių, kuriose palaidota tūkstančiai tonų pavojingų cheminių medžiagų. Tačiau Lietuvos gamtosaugininkai ir žalieji prieš šią problemą jaučiasi bejėgiai.
Jie aiškina, kad kelti aliarmą – per anksti, o jų įtaka tokiam „globaliam“ projektui – per menka. Europos Taryboje rezoliuciją šiuo klausimu inicijavęs Gediminas Jakavonis pripažįsta, kad vienintelė viltis – tarptautinės organizacijos.
„Dovana“ – iš karo laikų
290 tūkst. tonų cheminių ginklų, turinčių 65 tūkst. tonų kovinių nuodingųjų medžiagų. Didžiąją dalį šių aktyviųjų medžiagų sudaro ipritas, sukeliantis pūsleles, nervus paralyžiuojančios dujos – tabūnas, ašarinės dujos ir plaučius dirginanti nuodingoji medžiaga fosgenas. Iš viso – 14 rūšių nuodingų cheminių medžiagų.
Tai ne karui besirengiančios valstybės ginklų arsenalas, o Jūrinių tyrimų centro atlikto tyrimo ataskaitos duomenys.
Po Antrojo pasaulinio karo tokį Vokietijos ginklų trofėjų perėmusios sąjungininkės nutarė šią cheminę ginkluotę pakrauti į baržas ir, nuplukdžiusios kuo toliau į vandenyną, paskandinti giliausiose jo vietose. Tačiau dėl nepalankių meteorologinių sąlygų visas šis „turtas“ buvo paskandintas keliose Baltijos ir Šiaurės jūros vietose.
Viena iš tokių kapaviečių yra už 130 kilometrų į vakarus nuo Lietuvos krantų. Šioje vietoje, į pietryčius nuo Gotlando salos, Tarybų Sąjungos karinės pajėgos už borto iš baržų išmetė apie 2 tūkst. tonų cheminio ginklo. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1200 kv. km plote, iš kurio beveik dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. „Šis sąvartyno plotas gali būti dar labiau išplitęs, kadangi dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba jiems dreifuojant“, – pažymima ataskaitoje. Cheminio ginklo laidojimo vietose jūros gylis svyruoja nuo 84 iki 126 metrų.
Aplenkti bombų nepavyks
Ginkluotė sukeltų pavojų, jei rūdijant sviedinių sienelėms ar per dideliam slėgimui juos iškeliant įvyktų sprogimas. Tiesa, apie tokias grėsmes tegalima svarstyti teoriškai, nes tikrų žinių apie nelaimes nėra.
Vis dėlto akivaizdu, kad Baltijos jūros dugne snaudžiančios bombos gali virsti ekologine katastrofa – padaryti nepataisomą žalą vietinei florai ar net žmonėms. Ką jau kalbėti apie ketinimus raustis dugnu, nesant garantijoms, kad nestuktelsi į kokio Antrojo pasaulinio karo laikų palikimo sienelę.
„Aš bijau, kad jiems aplenkti (cheminio ginklo) nepavyks ir todėl bet kokie darbai Baltijos jūroje yra pavojingi“, – BNS anksčiau sakė Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro direktorius Algirdas Stankevičius. „Jei guldytų ant ginklo vamzdį, jis sprogtų, - kalbėdamas su „Omni.lt“ patvirtino jis, tačiau pridūrė: – Bet konkrečiai nieko negalima pasakyti, nes nėra aiškaus maršruto.“
Tačiau sukelti grėsmę gamtai nereikia nė bombų. Aplinkosaugininkai pažymi, kad didelio masto statybos jūros dugne ardo ekosistemos pusiausvyrą, gali pakenkti ten esančiai gyvybei.
„Baltijos jūra yra uždara, jos baseinas didelis, todėl suplaukia iš įvairių upių teršalai, bet vandens pasikeitimas faktiškai nevyksta, todėl ji ir taip yra pavojuje, o papildomai tokie projektai tą grėsmę tik didintų“, – aiškina bendrijos „Atgaja“ pirmininkas Saulius Pikšrys.
Dujotiekis – ne Lietuvos interesas
Dar didesnį nerimą turėtų kelti šalių, užsimojusių įgyvendinti Šiaurės Europos dujotiekio (ŠED) projektą, – Rusijos ir Vokietijos požiūris.
„Šiaurės Europos dujotiekio statyba neturėti kelti nerimo Baltijos šalims, nes visiškai nesusijusi su jų interesais, – pareiškė Rusijos Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Michailas Margelovas. – Problema jų (Baltijos šalių) neliečia. Tai Rusijos ir Vokietijos problema.“ Greičiausiai apeliuodamas į politinius ir ekonominius interesus M. Margelovas pamiršo, kad valstybių interesu gali būti ir siekis išvengti ekologinės katastrofos.
Jau anksčiau Rusijos koncerno „Gazprom“ Energijos taupymo ir ekologijos skyriaus viršininko pavaduotojas Stanislavas Markinas pripažino, kad tiesiant dujotiekį ekologijos ir cheminių ginklų palaidojimo problemų kils. Tačiau, kaip pranešė BNS, kartu jis pabrėžė, kad „Gazprom“ neprisiima įsipareigojimų iškelti cheminius ginklus iš Baltijos jūros dugno ir juos nukenksminti. S. Markino nuomone, išspręsti šią problemą galima parengus cheminių ginklų palaidojimo žemėlapį ir labai atsargiai atliekant darbus.
O apie Vokietijos politikų požiūrį geriausiai galėtų papasakoti Seimo narys Gediminas Jakavonis. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje rinkdamas parašus už jo paties inicijuotą rezoliuciją ištirti galimas grėsmes jūros ekosistemai iš visų aplink Baltijos jūrą esančių kaimynų susidūrė tik su vokiečių nepritarimu – jie vieninteliai atsisakė pasirašyti, motyvuodami grėsme nacionaliniam saugumui.
Nėra maršruto, nėra triukšmo
Tad laukti projekto vykdytojų „sąmoningumo“ neverta, atkreipti dėmesį į potencialią ekologinę grėsmę gali tik kitos Baltijos jūros šalys, tarp jų – Lietuva. Bet nors problemą pripažįsta net aukščiausieji šalies vadovai, realių darbų nėra.
„Omni.lt“ paklausė Jūrinių tyrimų centro direktoriaus A. Stankevičiaus, ar šis klausimas buvo svarstytas:
- Nebuvo, - išgirdome lakonišką atsakymą.
- Kodėl?
- Nežinau.
- Kaip nežinote?
- O jūs kodėl nežinote? – žurnalisto pasiteiravo A. Stankevičius. Vėliau jis paaiškino, kad kol kas neturi jokios konkrečios informacijos, nežinomos dujotiekio tiesimo koordinatės, todėl „kelti triukšmą per anksti“. „Gal jis bus tiesiamas už Lietuvos ribų, tada pakėlus triukšmą, rusai pasijuoktų iš mūsų“, - dėstė A. Stankevičius.
Be to, pridūrė Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos direktorius, už tokių didelių projektų vertinimą centras nėra atsakingas, tai jau „už mūsų kompetencijos ribų“. O paklausus, kas tuomet iš Lietuvos turėtų būti atsakingas, išgirdome vėl lakonišką „nežinau“.
Žalieji – per maži
Kai valstybinės institucijos griebtis ryžtingesnių priemonių kol kas neketina, griežtesnių veiksmų galima būtų laukti iš visuomeninių organizacijų, šiuo atveju – žaliųjų. Tačiau net jie atkartoja, kad ką nors daryti – per anksti, o jų galios – per mažos.
„Bendros pozicijos nėra, mes jos dar nesvarstėme. Sekame įvykius“, – teigė bendrijos –„Atgaja“ pirmininkas S. Pikšrys. Tą patį pakartojo ir Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis: „Mes specialiai nesvarstėme, nes tai per daug globalinis klausimas, kad kas nuo mūsų priklausytų. Mes tokių kosminių projektų, vykdomų kompanijų, į kurias eis dirbti V. Putinas su G. Schroederiu, neliečiame“.
S. Pikšrys aiškino, kad imtis veiksmų per anksti, nes „Gazprom“, BASF padalinio „Winterthur“ ir „E.ON“ rugsėjo 8 d. pasirašytas principinis susitarimas nutiesti ŠED yra „tik kažkokios mintys, šmėsčiojančios ore“. „Kai jie prieis prie konkretesnių sprendimų, tada kaip nors reaguosime. Manau, kad tai greitai vis tiek neįvyks, – tvirtino S. Pikšrys, bet vėliau paskubėjo patikinti: – Nesakau, kad pasyviai žiūrime, tik dar neatėjo laikas.“
R. Braziulis taip pat nedegė entuziazmu: „Geriau netiestų, bet jeigu pradėsime šaukti, vėl sakys, kad mes čia šūkaujame, ir tiek. Yra Aplinkos ministerija ir kitos institucijos, kurios ir turi ištirti, kokį poveikį gali turėti. O aš, sėdėdamas Kaune, negalėčiau net pasakyti dėl ko protestuoju, tai būtų per daug paviršutiniška“.
„Atgajos“ pirmininkas S. Pikšrys pažymėjo, kad jie daryti įtaką gali tik tiems projektams, kurie yra vieši, o privačių kompanijų finansuojamiems projektams turėti įtakos neįmanoma. „Tokių sprendimų priėmimo laikas yra ilgas. Kai prasidės procesas, mes įsikišime. Jei iš kokio Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko bus skolinamasi pinigų, bandysime sutrukdyti, nes tokie bankai įsipareigoję neskolinti pinigų projektams, galintiems padaryti žalą gamtai“, – vienintelę galimybę svarstė aplinkosaugininkas.
Kelias – per tarptautines organizacijas
Pirmieji nelaukti „konkretesnių planų“ ir imtis mėginimų atkreipti dėmesį sukruto mūsų šalies atstovai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.
Lietuvos inicijuotą rezoliuciją „Galimos grėsmės Baltijos jūros ekosistemai dėl Antrojo pasaulinio karo metu palaidoto cheminio ginklo jos dugne“ parašais parėmė 24 parlamentarai iš 14 valstybių. Kaip sakė G. Jakavonis, teko padirbėti diplomatiniuose užkulisiuose, kol rezoliucija buvo įregistruota, o dabar tikimasi, kad ji bus svarstoma kitų metų sausį.
Rezoliucija raginama aiškiai įvertinti galimą poveikį gamtai ir taip galutinai išspręsti palaidoto cheminio ginklo problemą. Mat, G. Jakavonio teigimu, 1993 m. Helsinkio Konvencijos komisijos sudarytos specialios darbo grupės tyrimo dėl galimo poveikio žvejybai nebepakanka, būtina išanalizuoti išsamiai.
„Koks gali būti mūsų laukimas? – klausė Seimo narys. – D-6 naftos terminalo pavyzdys parodė, kad Rusija, didelė valstybė, tol su mumis nesiskaitė, kol nepradėjome šio klausimo spręsti per tarptautines organizacijas. Dabar bandome eiti tuo pačiu keliu.“
