Vos dėlto politinėje Lietuvos padangėje susitelkia juodi skandalo debesys, visi sužiūra į laikinąsias komisijas. Ar laikinųjų komisijų sudarymas išties yra neišvengiama būtinybė, ar besitęsiantis jų vajus tiesiog atveria opiausias mūsų valstybės valdymo ydas?
Valdančiajam kvartetui užblokavus iniciatyvą per laikinąją komisiją ištirti premjero Algirdo Brazausko šeimos verslo reikalus, opozicijai, atrodo, neliko nieko kito tik kaip konstatuoti triuškinamą smūgį šalies demokratijai ir blaškytis iš nežinios, kokiomis dar priemonėmis būtų galima atsakyti į visai visuomenei rūpimus klausimus. Tad, būtų galima teigti, alternatyvos laikinosioms komisijoms tiesiog nėra. Ar tikrai?
Komisijas gimdo nevykusi kontrolė
Efektyviai ir greitai tokių problemų nesugebantis išspręsti Seimas atskleidžia pagrindinę savo bejėgiškumo priežastį – veikiančios parlamentinės kontrolės stoką. „Laikinosios komisijos yra pakeičiamos, daugelį klausimų galėtų spręsti ne jos, o nuolatinės Seimo komisijos ar net komitetai. Jei Seimas tinkamai vykdytų parlamentinės kontrolės funkciją, tų laikinųjų komisijų nereikėtų“, – įsitikinęs politologas Alvidas Lukošaitis.
Bene daugiausia prisidėti galėtų Antikorupcijos komisija, kuri, politologo nuomone, galėtų perimti laikinųjų komisijų, užsiimančių korupcijos apraiškų Vilniaus miesto savivaldybėje paieškomis, koncerno EBSW veiklos tyrimu. Būtent ši komisija galėtų išnagrinėti ir ministro pirmininko šeimos verslo skaidrumą.
Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvos valstybei pirmiausia reikėjo sukurti teisinę bazę, todėl kelias kadencijas Seimas pirmiausia veikė kaip naujų įstatymų kūrimo konvejeris.
Seimo narys Julius Sabatauskas pažymi, kad Vakarų valstybių parlamentuose per metus priimama 20-30 naujų įstatymų, o Lietuvoje vien per šios naujos kadencijos pirmuosius darbo metus – daugiau nei 400 naujų teisės aktų.
Vis dėlto jau nuo 2000 m. Seime darbo krūvis teisėkūros srityje sumažėjo, priduria A. Lukošaitis, todėl Seimo narių veikla pradėjo krypti į parlamentinę kontrolę. Kadangi veikiančiose struktūrose ji išplėtota per menkai, prasidėjo laikinųjų komisijų vajus.
Politinis šou
Tačiau vien tai nepaaiškina, J. Sabatausko žodžiais, dabartinio „susižavėjimo“ laikinosiomis komisijomis. „Šios kadencijos Seimo susižavėjimas steigti komisijas iš tiesų kelia rūpestį“, – sako jis.
Viena iš to priežasčių, A. Lukošaičio manymu, dėl tarp keturių partijų sudarytoje koalicijoje aštrėjančios konkurencijos. „Dabartinė valdančioji koalicija sudėtinga, tad atsiranda daugiau motyvacijos pajudinti vieną ar kitą klausimą, taip įgnybiant partneriui“, – svarstė politologas.
O labiausiai, matyt, politikus gundo žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys tokių komisijų darbui. „Pas mus dar nusistovėjęs pigaus politinio elgesio standartas, todėl sudarant laikinąją komisiją galima sukelti ažiotažą ir taip atkreipti į save visuomenės dėmesį, – teigia A. Lukošaitis. – Sunku taip pat nesutikti, kad laikinosiomis komisijomis bandoma diskredituoti politinius oponentus.“
„Viena iš galimų prielaidų, kad kai kurie politikai, nevadovaujantys Seimo komitetams ar nuolatinėms komisijoms, nori būti matomi kitaip“, – prideda socialdemokratas J. Sabatauskas.
Be to, laikinąsias komisijas, liberalcentristo Raimondo Šukio teigimu, galima išnaudoti kaip įtampos palaikymo ir įtakos darymo instrumentus.
Ir aukštyn, ir žemyn
Minėti du politikai turi asmeninės patirties, nes J. Sabatauskas dirbo vicepirmininku Rolando Pakso apkaltos komisijoje, o R. Šukys vadovavo galimą teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą vykdant operatyvinę veiklą ir politikavimą tyrusioje komisijoje. Jie ne kartą minėti kaip politikai, turėję solidaus politinio pelno iš dalyvavimo komisijų darbe.
Abiejų jų nuomonės sutapo – darbas komisijoje gali politiko populiarumą pakelti, bet lygiai taip pat gali nusmukdyti žemyn.
„Po viso proceso ne kartą teko girdėti, kad man jau viskas, mane paaukojo. Tad komisija savaime nesuteikia progos iškilti, tiesiog leidžia parodyti savo gebėjimus, žinias, patirtį. O jeigu darbas nepavyksta, gali ir pakenkti“, – tikino J. Sabatauskas.
Anot jų, atpažinti tikruosius komisijos darbo tikslus – atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus ar pabandyti susikrauti politinį kapitalą – nėra sunku, tereikia pažiūrėti, kiek laiko laikinoji komisija dirba ir ar jau darbo pradžioje matyti vaisingų veiklos rezultatų.
Štai Skirmanto Pabedinsko vadovauta KGB rezervistų skandalą narpliojusi komisija ar Loretos Graužinienės pirmininkaujama korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje paieškų komisija, R. Šukio teigimu, yra nevykusių komisijų pavyzdžiai.
Teikia politinį įvertinimą
Vis dėlto laikinųjų komisijų gynėjai taip pat turi svarių argumentų. Yra klausimų, sako J. Sabatauskas, kurių niekaip kitaip neišspręsi, pavyzdžiui, apkaltos ar interpeliacijos procedūros.
O R. Šukys teigia apskritai nematąs joms alternatyvų, mat jos esančios viena iš pagrindinių parlamentinės kontrolės įgyvendinimo būdų, apie kurio svarbą yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas.
2004 m. gegužės 13 d. nutarime šis teismas konstatavo, kad „Seimas taip pat turi teisę sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, surinkti informaciją. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme nustatyta, kad Seimas, pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, gali sudaryti laikinąją tyrimo komisiją“.
Liberalcentristas kritikuoja idėją, esą nuolatiniai komitetai ir komisijos galėtų perimti laikinųjų funkcijas. „Nuolatinių komisijų funkcijos aiškiai suformuluotos Seimo Statute. Jeigu jos ims blaškytis nuo vieno klausimo prie kito, nieko gero nebus. O laikinosios komisijos sudaromos konkrečiam klausimui ištirti per konkretų terminą, jų darbas reglamentuojamas atskiru įstatymu, – argumentuoja R. Šukys. - Be to, kokiu būdu nuolatines komisijas priversti reaguoti į žiniasklaidos ar atskiro politiko iškeltus faktus? Jei komisijos pirmininkas nuspręs nereaguoti, nieko nebus galima imtis.“
Be to, politologas A. Lukošaitis siūlo nepamiršti, kad laikinosios komisijos pateikia politinį įvertinimą. „Jis nesiremia formaliomis teisės normomis, o remiasi kitais vertinimo kriterijais. Juk politiko skaidrumą ar moralės klausimus sunku ar neįmanoma įvertinti teisiškai“, – paaiškina politologas. Premjero šeimos verslo skaidrumo atveju svarbus taip pat ne tik teisinis įvertinimas. „Svarbiausias klausimas kitas – kiek visuomenei tai rūpi ir kiek ji privalo žinoti apie A. Brazausko šeimos verslo reikalus, kiek turi būti skaidrumo šituose reikaluose? Ar gali būti daug neaiškumų, neatsakytų klausimų? Pagal Vakarų standartus politiko veikloje neturi būti šešėlių, abejotinų dalykų“, – vardija A. Lukošaitis.
R. Šukys teigia, kad net ne politinis įvertinimas yra „savitikslis“ dalykas, o veiksmingai veikusios komisijos darbo rezultatai –nustatyti tam tikri faktai ir pateikti pasiūlymai, kokie pasikeitimai turi vykti ir, jei reikia, kokių veiksmų turi imtis kitos institucijos.
Reikia sulaukti ramybės
Tad kartais laikinosios komisijos iš tikrųjų tampa nepakeičiamos, tik Seimas turėtų aiškiai ir griežtai reglamentuoti jų sudarymo tvarką.
Seimo Statute įsivėlusi dviprasmybė leido valdančiajai daugumai balsavimu užblokuoti opozicijos siekius. Anot A. Lukošaičio, balsavimas tokiu atveju yra racionalus sprendimas: „Tai nieko tokio, taip yra daugelyje kitų valstybių“.
Tačiau bandyti griauti nusistovėjusią parlamentinę tradiciją reikia ne tada, kai kyla politinis ažiotažas ir visi sprendimai priimami per partinį angažuotumą, siekiant sau naudingo rezultato tik konkrečioje situacijoje.
„Išsiaiškinti šituos dalykus reikėjo atskirai, esant ramybėje, kai nekilęs toks ažiotažas. O dabar viską darant skubiai griaunama parlamentinė tradicija, o ji juk verta 100, 200, 300 įstatymų“, – apgailestavo A. Lukošaitis.
