Lietuvos pagonys mini atgimimo šimtmetį. Atspirties tašku jie laiko 1905 m. spalį carinei valdžiai Jono Gedimino Beržanskio Klausučio nusiųstą prašymą jo asmens dokumentuose leisti įrašyti, kad jis yra senojo tikėjimo pasekėjas. Nors šį norą valdžia patenkino tik po dešimties metų, pagonys laiko, kad būtent tuomet prasidėjo pagonybės atgimimas.
Dabar Lietuvoje suskaičiuojama iki kelių tūkstančių pagonių. Dalis jų priklauso senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Oficialiai ji buvo įregistruota 1992 m., o lygiai po dešimties metų išsirinko savo krivį – Joną Trinkūną.
Su juo ir jo žmona Inija Trinkūniene „Omni.lt“ kalbėjosi apie šių dienų pagonybę, jos gyvenimą Lietuvoje, prieštaringus senojo tikėjimo vertinimus bei iki šiol jautrius ir kartais net į konfliktus peraugančius santykius su mūsų šalyje vyraujančia Katalikų Bažnyčia. Kaip jau atsisveikinant prisipažino J. Trinkūnas, po ilgų skriaudų šimtmečių Katalikų Bažnyčia bijo, kad jų auka – gniaužtas tikėjimas vėl prisikelia, todėl kartais su šiuolaikiniais pagonimis kovojama net labiau nei su kitais netradiciniais tikėjimais.
Nuo vienos bendruomenės – iki keturiolikos
Ar per šimtmetį, kurio metu visos religijos Lietuvoje turėjo atlaikyti sovietizaciją, tas pagonybės atgimimas atsilaikė?
J. Trinkūnas: Iš pradininko J. G. Beržansko raštų gali atrodyti, kad tuomet jis toks buvo vienas. Bet taip tikrai nebuvo. Liaudies tradicijose ir folklore buvo labai daug pagoniškų papročių. Kai J. G. Beržanskis paskelbė, kad jis priklauso senajam tikėjimui, tuo metu Lietuvos kaime buvo labai daug gyvos pagonybės. Nesvarbu, kad jie save laikė katalikais.
Iš viso lietuviška katalikybė pradėjo reikštis tik maždaug tuo metu, nes iki XIX a. pabaigos vyravo lenkiška katalikybė. Kaimuose nesulenkėję žmonės nesuprato lenkiškų pamokslų ir maldų, todėl liko savo senojoje kultūroje. Tad klostėsi įdomi situacija: vienas žmogus susiprato, kad jis priklauso senajam tikėjimui, o paprasti kaimo žmonės to supratimo dar neturėjo.
Atgimimas reiškė, kad toliau plėtėsi supratimas. Sovietinis laikotarpis pristabdė visas religijas, bet idėjos buvo gyvos, tradicijos nenutrūko, todėl užteko tik paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, viskas atsivėrė: mes pradėjome drąsiai kalbėti apie savo senąjį tikėjimą. Mus valdžia pripažino, todėl toliau plečiame savo veiklą. Prieš 10 m. buvo viena bendruomenė, tai dabar mes turime 14.
Kiek iš viso šiose bendruomenėse yra žmonių?
Mažos bendruomenės turi maždaug po 100 žmonių, o, pavyzdžiui, Vilniaus bendruomenėje susidarytų iki tūkstančio.
Tad aktyvių senojo tikėjimo žmonių yra keli tūkstančiai. Kai buvo paskutinis gyventojų surašymas, oficialiai senojo tikėjimo žmonių buvo surašyta apie 1,5 tūkst.
Bet reikalas tas, kad daugelis žmonių apie mus nieko nežino, o kai sužino, labai džiaugiasi, sako, kaip jie laukę, kol šitas tikėjimas atsigaus.
Pagonis – vos gimęs
O ką jūsų tikėjimas gali pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui kita nei kitos religijos?
J. Trinkūnas: Senasis tikėjimas yra daug modernesnis, daug aktualesnis. Kaip rašė J. G. Beržanskis, Dievas yra Praamžius, kuris yra viso pasaulio matoma amžina pusiausvyra. Pusiausvyra – tai darna, t.y. pasaulis, visas kosmosas egzistuoja tik dėl to, kad yra jėga, kuri viską palaiko, derina. Joks kitas mokslas dabar nieko geriau nepasakys, nei yra iš tos senosios tradicijos.
I. Trinkūnienė: Labiau, man atrodo, reiktų pabrėžti, kad tai yra ekologinė religija. Tie papročiai, kuriuos turėjo mūsų protėviai, ir tie dievai, kuriuos gerbė, buvo kilę iš gamtos. Tai buvo darnus gyvenimas su aplinkiniu pasauliu ir su aplinkine gamta, o tai mums labai aktualu, nes dabar gyvename pasaulyje, kuriame darna yra pažeista. Visi reiškiniai, kurie darosi aplink, yra darnos nebuvimo pasekmė. Būtent mūsų senasis tikėjimas grąžino žmogui ir pasauliui darną. Tai yra mūsų pagrindinė idėja.
Pas mus dažnai ateina žmonės, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos. Jie tada atpažįsta Lietuvoje tuos dalykus, kurie yra esminiai. Mes juos galime apibrėžti kaip pagonybę. Šie žmonės sako: aš gyvenau Lietuvoje, bet šito nemačiau ir nesupratau, kas yra vertinga ir ką mes galime apibrėžti būtent kaip mūsų tradicinę kultūrą ir sykiu kaip pagonybę.
Vadinasi, jūs siejate tikėjimą su tautiškumu?
I. Trinkūnienė: Taip, taip, tai mūsų...
J. Trinkūnas: Palauk. Čia toks truputį slidus dalykas. Matai, tautiškumas nėra pagrindinis dalykas. Mes senąjį tikėjimą suprantame kaip universalų tikėjimą. Lietuvių tradicija arba folkloras kalba daugiau apie pasaulį – saulė, gamta, upės, medžiai, akmenys, t.y. toks universalus požiūris į pasaulį. Lietuviai gyvena vien kosmosu – gamta, gyvoji gamta, dangus su visais savo šviesuliais. Čia yra kosminė religija.
I. Trinkūnienė: Taip, tai neprieštarauja tam, ką aš pasakiau. Tautiškumą mes suprantame plačiąja prasme: tai yra mūsų tradicija, o ne ta siaurąja prasme, kad čia yra mūsų vėliava, himnas ar dar kas. Suprantama, kad tai ateina iš mūsų žemės, iš mūsų protėvių, iš tų tradicijų, kurias jie atnešė.
Ar norintiems tapti šio senojo tikėjimo pasekėjais yra keliami kokie reikalavimai?
I. Trinkūnienė: Mes manome, kad žmogus gimęs jau iš karto yra pagonis, nes jis natūraliai gimsta toje tradicijoje. Ta tradicija Lietuvoje yra labai gyva, klausimas lieka tik dėl jos supratimo.
O jeigu norėtų į jūsų bendruomenę patekti užsienietis?
J. Trinkūnas: Mielai. Mes nekeliame klausimo, kad šio tikėjimo žmogus būtinai turi būti lietuvis. Bet yra vienas reikalavimas, kad žmogus būtų ne iš konkrečios valstybės, o iš šio krašto, kuris yra labai didelis, nes baltų teritorija buvo didžiulė – apėmė dabartinę Baltarusiją, Lenkiją, visą pajūrį. Taigi reikalaujame, kad būtų susijęs su šia žeme, šia tradicija, o kokios jis tautybės – nesvarbu.
Katalikų Bažnyčia kovoja iki šiol
Bet yra žmonių, kurie sako, kad pagonybė dabar tėra suaugusių žaidimas. Turbūt ir jums teko tokių vertinimų girdėti. Ką tokiems žmonėms atsakote?
I. Trinkūnienė: Lygiai tokie pat žaidimai, kokius žaidžia kitos religijos. Katalikybė taip pat.
J. Trinkūnas: Pažiūrėkite, katalikybė yra spektaklis: drabužiai, dekoracijos... Kažkodėl jiems tų priekaištų niekas nesako. Pasaulyje nėra nė vienos religijos, kuri būtų be apeigų, be ritualų. Tai kiekvienos religijos esminė dalis.
O kam tie ritualai reikalingi? Tai yra būtent darnos ir susiderinimo su pasauliu veiksmai. Pavyzdžiui, mūsų apeigose deganti šventa ugnis. Juk net mūsų pačioje kalboje viskas nuostabiai atsispindi: žodis kurti – žmogus kuria ugnį, bet tas pats žodis reiškią ir kūrybą. Vadinasi, jis kuria ugnį, bet sykiu jis kuria pasaulį. Dėl to ugnis mūsų tradicijoje buvo švenčiausia ir kaimo žmonėms, ir valdovams.
Šventaragio slėnyje degė amžinosios ugnies aukuras... Užgesino tą ugnį, labai blogai padarė. Dabar noriu tiesiog pasiskųsti. Vilniuje, po Katedra, yra amžinosios ugnies aukuro dalis. Pirmas dalykas – ten įsitaisė bažnyčia. Tegu ji ten būna, bet ji nerodo jokios pagarbos tam, kas buvo prieš ją – lietuviams švenčiausia vieta. Švenčiausia, suprantate? O dabar, sako, ten daro granitinę apdailą ir tuose požemiuose ketina laikyti visą savo turtą ir jau betonu uždengė visą aukurą.
I. Trinkūnienė: Anksčiau ten buvo galima patekti bent kaip turistams, o dabar jie ten viską užmūrijo ir tarsi ten nieko nėra ir nebuvo.
Ar jaučiate trintį tarp pagonių ir Katalikų bažnyčios?
I. Trinkūnienė: Mes katalikams jokio priešiškumo nejaučiame...
J. Trinkūnas: Nors jie yra padarė labai daug skriaudos ir žalos.
I. Trinkūnienė: Taip, bet reikia skirti istoriją ir dabartį. Istoriškai katalikybė daug „nusipelnė“ sunaikindama lietuvių tradicinę kultūrą. Jie kovojo su pagonybės liekanomis iki dabar.
J. Trinkūnas: Bet kas buvo tos liekanos? Tai folkloras, jie kovojo su folkloru.
I. Trinkūnienė: Tad jie kovojo ir kovoja iki šiol. Bet čia mes turime omenyje tą hierarchinę Bažnyčios struktūrą, t.y. valdžią. Tai grynai patriarchalinė struktūra, jų modelis visiškai nedemokratiškas, todėl ir paprasti kunigai turi vadovautis jų nurodymais.
Tačiau iš paprastų žmonių mes nejaučiame jokio priešiškumo. Atvirkščiai, dabar, pavyzdžiui, dažnai darome pagal savo papročius jaunųjų, kuriems svarbios mūsų tradicijos, jungtuves. Į tokias jungtuves paprastai ateina visa svita, kur, aišku, būna įvairiausių žmonių. Jie dalyvauja ir jų reakcija būna labai palanki.
Teko girdėti ir iš kitų baltų tikėjimo tyrėjų, kad jie atsiriboja nuo „Romuvos“, nes jūs tiesiog rekonstruojate tą senąjį tikėjimą ar net kuriate jį iš naujo, iš senojo paimdami tik atskirus elementus.
I. Trinkūnienė: Būtų galima atsikirsti: o kas žino, koks buvo tas tikrasis tikėjimas? Tikėjimas iš tikrųjų visą laiką keitėsi. Kaip Gintaro Beresnevičiaus ir kitose knygose minima, nuolat vyko religinės reformos. Apskritai nėra tokios religijos, kuri būtų stabili nuo pradžios iki galo. Žiūrėkite, kiek buvo reformų krikščionybėje.
Mes irgi esame tyrėjai ir iš tikrųjų šitoje tradicijoje atrandame tai, kas mums yra svarbu ir kas aktualu šiandien. Jei kažkam aktualu kiti dalykai, jie ima kitus dalykus.
Mes esame pakankamai žinomi, daug žmonių pripažįsta priklausą šioms mūsų bendruomenėms. Manau, kad tai yra tam tikras mūsų patvirtinimas. O kad yra kažkokių kritikų, savaime suprantama. Juk Katalikų Bažnyčia irgi kritikuojama.
Statuso pakeitimui pasipriešino vyskupai
Ar jus tenkina dabartinis pagonybės statusas Lietuvoje?
I. Trinkūnienė: Religijos skirstomos į dvi kategorijas. Vienos yra aukštesnės rūšies, vadinamosios tradicinės: katalikybė, protestantizmas, islamas, judaizmas ir kt., o visos kitos, tarp jų ir mūsų, – netradicinės. Nors mūsų tikėjimas 1992 m. buvo įregistruotas.
Ar jūs sutinkate su tokiu priskyrimu netradicinėms? Juk būtų galima sakyti, kad pagonybės tradicija kaip tik labai gili.
I. Trinkūnienė: Mums irgi atrodo, kad tai neteisingas vertinimas. Prieš ketverius metus Seime Gediminas Jakavonis bandė pateikti įstatymo pataisą, bet tuomet Katalikų Bažnyčia smarkiai sureagavo, Vyskupų konferencija atsiuntė raštą, kuriame buvo aiškinama, kad mes neegzistuojame, kad mūsų kaip tokių iš viso nėra ir negali būti. Suprantate? (Juokiasi) Gana paradoksali situacija. Mes esą ne religija. Ir dar vienas motyvas buvo: tai skatins žmonių supriešinimą.
Mūsų nuomonė yra kitokia. Visos tradicijos, visos religijos turi teisę egzistuoti ir ypač šita, kuri su mūsų kultūra labai smarkiai susijusi.
Laidotuvėse – ir krivis, ir kunigas
Kaip vyksta jūsų apeigos?
I. Trinkūnienė: Mūsų apeigų centras yra ugnis. Apeigoms Vilniuje turime dvi vietas – Gedimino kapo kalnas Užupyje ir Verkių parke. Prie ugnies giedama, meldžiamasi, ugnis yra pagerbiama. Pagal tradiciją ugnį maitiname druska, t.y. toks aukojimo būdas.
Atliekame krikštynas, jungtuves arba laidotuves.
Kaip laidojate žmogų?
I. Trinkūnienė: Mes neturime savo atskiros laidojimo vietos. Iš tiesų kol kas ir poreikio nebuvo, ne taip jau daug mūsų žmonių mirė.
Bet buvo, kad pagal visas tradicijas laidojote?
J. Trinkūnas: Mūsų sūnus nuskendo. Mes jį Kaune kremavome ir paskui viskas vyko pagal senąsias apeigas – lydėjimas, giedojimai, įvairūs žodžiai.
Prieš porą metų mūsų paprašė palaidoti žymaus kapitono pelenus. Plaukėme iškilmingai į jūrą ir pagal visas apeigas paskandinome urną.
Bet būna ir mišrių laidotuvių. Būna, kad miręs žmogus priklausė mūsų tikėjimui, bet jis nespėjo aiškiai testamento parašyti. Kartą buvo toks pageidavimas, kad dalyvautume laidotuvėse su visomis giesmėmis ir t.t. Bet atsirado giminių, kuriems prireikė kunigo. Todėl mes viską atlikome kartu su kunigu: lydėjome karstą, prie kapo kunigas paskaitė iš maldaknygės savo, o mes savo padarėme.
Kaip kunigai tokiais atvejais reaguoja?
I. Trinkūnienė: Yra įvairių kunigų. Juk visada viskas nuo žmogaus priklauso. Tąkart viskas buvo gerai.
J. Trinkūnas: Kartą, pamenu, laidojome žymų dailininką. Jo žmona kreipėsi į vieną kunigą. Tas pasiteiravo, ar jis buvo tikintis, lankė bažnyčią. Paaiškėjo, kad ne, todėl kunigas atsisakė. Kitas kunigėlis sutiko, bet kai sužinojo, kad dalyvaus pagonių būrelis, t.y. mes, atsisakė. Teko demokratiškesnio kunigo ieškoti.
O mes niekada nekeliame jokių reikalavimų. Juk per mūsų rengiamas jungtuves taip pat būna, kad jaunikis nori tuoktis bažnyčioje, o jaunoji – prie pagoniško aukuro. Mes tą žinome ir neprieštaraujame.
I. Trinkūnienė: Į pasirinkimą žiūrime tolerantiškai ir manome, kad žmonės patys turi apsispręsti dėl savo tikėjimo.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta ([email protected])
