Faktą, kad Lietuvoje protestuojama prieš neegzistuojančius gėjų paradus, Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, vadina įrodymu, kad lietuviai yra viena iš homofobiškiausių tautų Europoje.
Viešai nepasitenkinimą gėjų paradais išreiškę demonstrantai jokios pasipiktinimo bangos nesukėlė. Netgi Vilniaus miesto savivaldybė teigė davusi leidimą akcijai. Tokios deklaracijos, sako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė M. Jankauskaitė, parodo, kaip mūsų visuomenėje dominuoja vyriškumas, diskriminuojantis visus likusius, kurie nepatenka į jo apibrėžtą ratą. Dar blogiau – tokių akcijų toleravimas parodo, kad jaunoji karta nesugeba kovoti už demokratijos vertybes.
Apie tai „Omni.lt“ kalbasi su M. Jankauskaite.
Dominuojantis vyras
Ką jums apie mūsų visuomenę sako toks faktas, kad demonstracijos prieš gėjų paradus Lietuvoje jau vyksta, o pačių paradų nėra?
Tai tik patvirtina, kad lietuviai niekaip neišeina iš homofobijos, esame viena iš homofobiškiausių tautų Europoje.
Mūsų visuomenėje labai stiprios autoritariškos nuotaikos. Mes labai neigiame sovietinę praeitį, bet matome – stereotipai tie patys, jeigu jie mano galį paaiškinti, kaip reikia gyventi, koks turi būti gyvenimo būdas, kas gali išeiti į gatves, o kas negali. Žiūrėk, klubuose gėjai jiems nėra priešai, o jau išėję į gatves – priešai.
Tai yra grasinanti retorika ir ji nukreipta ne prieš kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, vaikų tvirkinimą arba vyrų baimę būti paverstais seksualiniais objektais. Ta visa retorika nukreipta į asmenis, kurie nieko tokio nėra padarę. Bet pamirštama pati problema. Kalbėkime: taip, yra smurtas, taip, yra prievarta, taip, yra žmogaus pavertimas preke.
Kas yra tas subjektas, kuris manipuliuoja visa šia erdve? Tai subjektas, kuris turi galią. Moterys juk 90-95 proc. yra parduodamos tam, kad tenkintų heteroseksualaus vyro užgaidas.
Vadinasi, tas galios subjektas yra vyras?
Patriarchališkoje visuomenėje tas subjektas yra vyras, bet ne bet koks vyras. Nes šita sistema diskriminuoja ne tik moteris, bet ir kitus vyrus. Toks dominuojantis subjektas apibrėžiamas tam tikromis normomis – lytimi, visuomenės statusu, rase, amžiumi ir pan. Jeigu kalbame apie Vakarų kultūrą, tai toks galios subjektas yra baltaodis, heteroseksualus, vidutinio amžiaus, turtingas miestietis.
Ar mūsų visuomenėje jis taip pat dominuoja?
Taip. Mūsų visuomenė nėra kuo nors ypatingesnė negu visos patriarchališkos visuomenės.
Tiesa, kitose kultūrose, ypač Vakarų šalyse, gyvenančioms postmodernistinėje eroje, feminizmas jau yra permąstęs įvairius socialinius procesus. Ten, pavyzdžiui, įvesta norma, kad humanitarinėje srityje labai aiškiai nurodoma, iš kokios pozicijos šneka subjektas. Nes skiriasi ne tik vyriška ir moteriška patirtis, bet įvardijama ir, pavyzdžiui, kalba baltaodė moteris ar kalba spalvotoji moteris, kuri įveda kokį postkolonijinį aspektą.
O mes dar esame tokioje situacijoje, kai daugmaž apskritai iš žmogaus pozicijų šnekama ir net nereflektuojama. Tada kitos patirtys lieka visiškai nepastebėtos arba jos pateikiamos taip, kaip patogu šitam galios subjektui.
Žino, ką daro, bet vis tiek tai daro
O gal taip išėjo natūraliai – mes neturėjome kitokių patirčių? Bent jau sovietmečiu buvome ganėtinai vientisa visuomenė etnine prasme, niekada nebuvo juodaodžių ar...
Juodaodžių niekada nebuvo, bet moterys, neįgalūs žmonės, vaikai ir seneliai buvo. Visada buvo homoseksualių žmonių.
Bet, matote, kai kalbama iš galios subjekto pozicijos, tik jis pats apibrėžiamas kaip norma. Nors iš tikrųjų, fiziškai imant, tokių individų visuomenėje nėra dauguma. Paskaičiuokime, kas iškrinta iš šių rėmų: moterys iškrinta dėl savo lyties (Lietuvoje - 53 proc.), homoseksualūs asmenys iškrinta dėl savo seksualumo (dar pridėkime 4 proc.), vaikai ir seneliai nepatenka pagal amžiaus kategoriją (gal dar kokia 20 proc.), dar neįgalūs asmenys (apie 10 proc.). Matote, tada galios subjekto pusėje lieka kokie 10-15 proc.
Bet gal šie likę gerai žino, ką reikia daryti daugumai?
Bet ar jie iš tikrųjų žino? Ar tiesiog tai pateikiama kaip bendražmogiška vertybė, kurią mes priimame ir nekvestionuojame. Nes vos tik kas pamėgina pareikšti balselį iš tos diskriminuojamosios pusės, iš karto kyla reakcija: o ko jūs tokio ypatingo norite?
Jei prisimintume homoseksualius žmones, tai juk jie nieko ypatingesnio, negu sau leidžia heteroseksualūs asmenys, nereikalauja. Jie tiesiog nori gyventi tokie, kokie yra, nesislapstyti, kad sužinojus, kad tavo sūnus ar duktė yra homoseksualus, nevirstu infarktu motinai arba išvarymu iš namų. Kaip rodo tyrimai, 60 proc. jų neatsiveria netgi artimiausiems savo šeimos nariams. Kaip žmogus turi gyventi?
Ir už borto juos išmeta nustatytos normos?
Kai yra norma, visi kiti žmonės apibrėžiami iš to dominuojančio subjekto pozicijų.
Taip yra ir su homoseksualais: heteroseksualūs vyrai yra tiesiog žmonės ir seksualinę orientaciją turi tik jie. Kodėl bijomasi, kad išeis į gatves ir pradės demonstruoti savo seksualumą, kitaip sakant, „ko jie čia dabar tokio nori, kad jie čia turi išeiti ir demonstruotis“? Bet mes, heteroseksualūs, juk sau tai leidžiame – eina vaikinas su mergina ir pasibučiuoja, ne tik pasibučiuoja – kitąkart užsukęs į kokį užkampį visokių scenų gali pamatyti.
Viešoji erdvė mums nuolat transliuoja heteroseksualią aistrą, vizualinį pasitenkinimą matyti tą aistrą, tapatintis su šitais subjektais. Bet šito mes nepastebime, o leisti pasivaikščioti kitiems žmonėms bent už rankų susikabinus negalime. Kas čia tokio baisaus įvyktų? Nieko, bet mes labai bijome. Aš čia matau savų psichologinių baimių projektavimą į kitus.
Bet kokios problemos kyla? Kai akcentuojame tuos žmones kaip problemą, mes užkertame kelią spręsti problemas savo aplinkoje. Be to, viską suvarome į asmeninį lygį. Sakome – tik patriarchališka šeima yra tas modelis, kurio reikia siekti. Bet didžioji dalis žmonių gyvena ne taip: išvažiuoja į užsienį, lieka vaikai su seneliais, žmonės skiriasi, trečdalis vaikų gimsta ne santuokoje, žodžiu, modelis labai pakitęs.
O dabar išeina taip, kad man, kaip individui, asmeniškai permetama atsakomybė už tai, kad aš nepuoselėju tos patriarchališkos šeimos, nors gal tiesiog aplinkybės objektyviai taip klostosi, kad aš negaliu to padaryti. Tada logika tokia: tu asmeniškai nepadarei, kad šeima būtų patriarchališka, vadinasi, tu ir būsi nubaustas už tai, kad tavo gyvenimo modelis yra kitoks.
Įdomu, ką galvoja mūsų valdžios vyrai, kurie leidžia tokius mitingus, kuriuose reiškiamos būtent tokios mintys: jie žino, kokia bus tvarka, kaip reikia gyventi, tuoj organizuos valymą... jie už sveiką jaunimą, o jei kas yra nesveikas, tai tam žmogui vietos nebėra. Kur visa tai veda? Kai Karlas Marxas apibrėžė ideologiją, jis sakė, kad ideologija veikia tokiu principu – jie nežino, ką daro, bet daro. Tačiau dabar, postmodernioje epochoje, kalbama ne taip: jie žino, ką daro, bet vis tiek tai daro. Bet liūdniausia, kad mes žinome, ką jie su mumis daro, ir leidžiame, kad tai būtų daroma.
Pralaimi kovą už demokratiją
Jūs sakote, kad Vakarų visuomenė jau gyvena postmodernistiniame pasaulyje. Bet ar galima perkelti jos tokį liberalizmą į mūsų šalį, juk esame konservatyvesnė visuomenė?
Automatiškai niekas neperkeliama. Buvo klaida ar savotiškas naivumas tos kartos, kuri Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės laikais buvo jaunimas, o dabar keturiasdešimtmečiai, manyti, kad durys atsidarė, pradėsime daugiau važinėti, bendrauti su užsieniečiais, mėginsime stoti į Europos Sąjungą ir tarsi savaime tapsime demokratiška visuomene, neįdėję jokių pastangų.
Pažiūrėkime, kokie procesai vyko Vakarų pasaulyje: demokratijos išsikovojimas nebuvo savaiminis, reikėjo žmonių pastangų. Apskritai sakoma, kad demokratija nėra paveldima, savo kovą už demokratiją turi laimėti kiekviena nauja karta. O man susidaro toks įspūdis, – dabar pasakysiu jau kaip pensininkė, – kad dabartinis jaunimas pralaimi savo kovą už demokratiją. Nesuvokta, kad turi ginti savo pozicijas, jei iš tikrųjų nori gyventi demokratiškoje valstybėje.
Ar manote, kad jaunimas nesupranta demokratijos vertybių?
Niekad negali sakyti apibendrintai. Bet aš pasigendu labai aiškios pozicijos, pasipriešinančios tokiai hegemonijai.
Mažas karaliukas šeimoje
Gal tada neverta kritikuoti homofobiškų akcijų ir tiesiog laukti, kol visuomenė subręs?
Visuomenė savaime nesubręs.
O ką tuomet reikia daryti?
Akivaizdu, kad turi nuolat šviesti, kalbėti ir aiškinti, ir atrasti naują retoriką. Nes ta retorika, kuri galėjo paveikti mūsų tėvus, keičiasi.
Kaip jūs sakote, mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje nebuvo didelio etninio susiskirstymo ir t.t. Vadinasi, buvo vienokia retorika, kaip akcentuoti žmonių draugišką sambūrį. Dabar mes gyvename tokiomis sąlygomis, kai yra postmodernus būvis: globalizacijos procesai, vyksta kitoks žmonių judėjimas ir tai pakeičia viską – šeimos struktūrą, žmonių santykius, asmeninį gyvenimą. Vadinasi, turi keistis socialinė politika, kiekvieno mąstymas. O mąstymas niekaip kitaip nesikeis, jei nebus aiškinama, kalbama, rodoma. Į tai turi būti daug investuojama.
Bet, tarkime, tie patys demonstracijos prieš gėjų paradus organizatoriai sako, kad užsiima šviečiamąja veikla. Jie tarsi priima globalizacijos iššūkius ir siūlo išeitį: reikia stiprios šeimos, reikia doro jaunimo ir t t. Tad gal jie ir bando su visomis blogybėmis kovoti?
(Pauzė) Bet mes esame tokioje situacijoje, kada matome, kad vyksta dinamiški procesai ir mes nebegalime gyventi taip, kaip gyveno mūsų tėvai arba mūsų seneliai. Nes kas yra ta tikroji arba tvirta šeima?
Prieš kokius pusantro šimto metų Lietuvoje visi būtų pasakę, kad tvirta šeima yra tada, kai tėvai suorganizuoja vaikams santuoką atitinkamai pagal turtinę padėtį, randa jaunikį ar nuotaiką, sutuokia ir tai jau garantas, kad tu esi įdėtas į tinkamus rėmus. Ta sistema kažkurį laiką veikė.
Bet ir Lietuvoje, tiesa, gerokai pavėlavus, pradėjo keistis ekonominiai ir socialiniai santykiai. Atsirado tokia idėja, kad ekonominis rodiklis nėra pagrindinis, kuris turi suvienyti šeimą. Pradėta kalbėti apie tokį reiškinį kaip meilė. Pažiūrėkite, kiek daug dabar tokios retorikos: turi būti meilė, turi būti ištikimybė. Matote, kaip keičiasi, kas yra tikroji šeima, kokiais principais ji turi laikytis ir pan.
Mūsų tėvai, gal dar mūsų karta gyvena esant tokiai tarpinei būsenai – viena vertus, meilė labai svarbu, bet, antra vertus, ir pinigai labai svarbu, nes žmogus sovietmečiu vienas negalėjai išgyventi.
Dabar vyksta tokie procesai, kad individo autonomizacija dar labiau sustiprėja. Tada dar labiau sustiprėja emocinio ryšio poreikis.
O dabar jie išeina su lozungu „Gelbėkite patriarchališką šeimą“. Kas už to visko slypi? Mes įsigilinkime, kas yra patriarchališka šeima. Tai yra besąlygiška vyro valdžia žmonai ir vaikams – finansinė, psichologinė, netgi fizinė. Žodžiu, mažas karaliukas šeimoje.
Nežinau, ką galvoja mitingo organizatoriai, bet man akivaizdu, kad tai prasilenkia su moterų teisėmis.
Pavojingiausia vieta moterims – virtuvė
Prie ko toks požiūris veda?
Su tuo susijusios visos smurto apraiškos. Nes literatūra, kuri nagrinėja vyrų smurtą namuose, aiškina, kad vyrai turi problemų, kaip kontroliuoti savo agresiją. O agresija dažniausiai kyla, kai pajunta, kad nebegali kontroliuoti situacijos.
Kai vyras negali išlieti savo agresijos, mes turime kitą kraštutinumą: Lietuvoje vyrai žudosi tris kartus dažniau negu kitose Europos Sąjungos šalyse ir netgi daug dažniau nei kitose posovietinėse valstybėse. Taip pat narkomanų, alkoholikų skaičius 4-5 kartus viršija moterų. Tai parodo, kaip vyrai sumoka už tai, kad negali atsikratyti patriarchalinės savimonės, nes jie nori viską valdyti, bet jau nebegali.
Ekonomiškai labai svarbu, kad šeimoje abu partneriai dirbtų ir uždirbtų pinigus ir dalytųsi šeimos pareigomis. Nes jei moteriai lieka tik šeimos pareiga, jai tampa sunku būti lygiaverčiu konkurentu ar rinkos dalyviu. Paprastai vyrai šito labai bijo, jie sako: aha, moteris išeis į darbo rinką, tai ką – mus prie puodų pastatys? Išeiti į darbą reiškia pelnyti tam tikrą socialinį statusą, o užsiimti buities rūpesčiais, t.y. grįžti į namus, mūsų kultūroje atrodo dar neprestižiškas dalykas, nors, atrodytų, investicija į abipusius santykius yra labai svarbi – ji mus palaiko emocionaliai, leidžia išlikti tokioje dinamiškoje, įtemptoje, pilnoje stresų aplinkoje.
Neįvertinama, kad vyrų atėjimas į namus jiems atneštų pliusą, nes atsirastų glaudesnis emocinis santykis su namiškiais. Jei vyrai išdrįstų sulaužyti vyriškumo hegemonijos taisyklę ir įterpti į savo vyriškumo normų sąrašą tokius dalykus, kaip gebėjimas pasirūpinti, nebijojimas emocijų, rūpinimasis savo emociniu pasauliu ir t.t., jie tą pasaulį ir turėtų. Nes dabar sakoma, kad vyras ne namuose, o ant namų slenksčio – t.y. tiek, kiek reikia ištiesti pinigus, „Visa electron“ mokėjimo kortelę ar dar ką nors. Turima omenyje, kad į namų gyvenimą jis emociškai neįsitraukia.
Kokios yra tendencijos: vyras artėja prie namų ar tebemindžikuoja ant slenksčio?
Vakarų pasaulyje vyras artėja prie namų.
O Lietuvoje?
Šiaip dar labai daug yra tokio seno kirpimo modelio... Manyčiau, kad čia yra savotiškas neįsisąmonintas kompleksas. Viena vertus, mes lyg jaučiame, kad esame Europos provincija ir mums gėda giliai širdyje. Bet mes tai bijome prisipažinti, nes jeigu prisipažinsi, turėsi dėti daug pastangų, kad tai pakeistume. Bet tai sunkiau padaryti, todėl geriau pasakyti: na, ką, mes tokie provincialai, bet mes „kaifą“ iš to gaudome. Taip lengviau – mes prasčiokai, bet jaučiamės gerai.
Logika paprasta: tai kas, kad neuždirbu pakankamai pinigų, nesijaučiu tvirtas. Bet aš galiu duoti į akį tam, kuris yra silpnesnis; galiu sėsti į automobilį ir rizikuodamas kaip nors „krūtai“ pravažiuoti, kad visi pamatytų, kas čia yra viršininkas; aš galiu turėti visiškai nežabojamą seksą, nesaugų seksą, nes rizikavimas siejamas su vyriškumu; aš galiu parodyti valdžią namuose ir pan. Visa tai siejama su tokiu kompensuojamojo vyriškumo reiškiniais, kada tu jauti, jog nepataikai į dominuojančią normą, bet stengiesi tai padaryti. Akivaizdu, kad toks elgesys žalingas ir patiems vyrams.
Kaip?
Statistika rodo, kad moteriai virtuvė statistiškai yra daug pavojingesnė už bet kokį atokiausią miesto užkampį, nes būtent čia jos yra dažniausiai sumušamos arba nužudomos. O vyrams pavojingiausia vieta – klubų ir barų prieigos penktadienio ir šeštadienio vakarą. Moterys miršta nuo vyrų rankos, vyrai žūva nuo kitų vyrų rankos.
Ir ką mes turime summa summarum? Lietuvoje vyrų pragyvenimo amžius yra vienuolika metų trumpesnis negu moterų. ES šis skirtumas yra penkeri metai.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta ([email protected])
