Sausio 13-osios naktį per žmonių kraują televizijos bokštą užėmę tankai pasuko netoliese stovinčio Radijo ir televizijos komiteto link. „Visą kūrybinę grupę išrikiavo prie sienos vienoje pusėje, kaip prieš sušaudymą, o kitoje pusėje išsirikiavo desantininkai ir užsitaisė automatus. Va, tada tai buvo kulminacija, kai galvojau, – viskas“, – tą naktį prisiminė ten dirbęs Vytautas Markevičius.
Dabar Lietuvos radijuje dirbantis žurnalistas sausio 13-osios naktį su kitais kolegomis atliko savo įprastą darbą – perdavinėjo žinias apie įvykius Vilniuje iš Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. „Omni.lt“ su juo kalbėjosi apie tragiškos nakties patirtį.
„Ko jau ko, o radijo ir televizijos nepuls“
Sausio 9 d. šarvuočiai jau buvo apsupę televizijos bokštą, sausio 12 d. užėmė Spaudos rūmus. Kaip tuo metu keitėsi radijo darbas?
Tuo metu persitvarkė darbas ir radijas ištisą parą transliavo tiesiogines laidas, į visus įvykius iš karto reaguojama. Susirinkdavo keturi penki žurnalistai ir budėdavo. Su jais kartu budėdavo ir parlamentarai. Jie kartu su mumis ir kalbėdavo, ir nakvodavo. Iš tikrųjų parlamentarai buvo kaip savotiška mūsų apsauga.
Ar nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją išvakarėse buvo kalbama apie gresiantį tiesioginį pavojų Radijo ir televizijos komitetui?
Mes dirbome kasdienį, normalų darbą. Kai tie įvykiai prasidėjo, mes tuometinio radijo direktoriaus Nerijaus Maliukevičiaus klausėme, ką daryti, nes tvyrojo įtampa, kad gali būti puolama. Nerijus tuomet jaunos žurnalistų komandos paprašė, kad dirbtų po kelis vieną parą, kitą parą – kiek kas gali. Mes sutikome su kolegomis dirbti dvi paras iš eilės. Taip pat klausėme, ar išsinešti į namus reporterius, mikrofonus, aparatūrą, nes jeigu tai atimsi iš žurnalisto, viskas. Bet direktorius sakė, kad ko jau ko, o radijo ir televizijos nepuls. Vyravo mintis, kad viskas bus gerai. Bet mes nepaklausėme ir išsinešėme į namus reporterius, diktofonus. Tad jeigu ne tai, po rūmų užėmimo nebūtume galėję dirbti.
Ar iš vadovybės buvo duota kokių nors instrukcijų, ką reiktų daryti, jei pultų?
Ne, nes niekas netikėjo, kad gali pulti Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
O kaip patys žurnalistai kalbėjo?
Mes jautėme įtampą, kad gali kažkas būti, kad reikia ruoštis. Bet net nebuvo aptartas scenarijus, kas kur eina ir ką daro, jei užpultų. Buvo sakoma: dirbkite ramiai ir viskas bus gerai.
Bet kodėl vyravo tokia nuomonė. Juk, pavyzdžiui, Spaudos rūmai jau buvo užimti?
Negaliu paaiškinti tos ramybės, kai agresija jau buvo pasirodžiusi. Vienas iš spaudos bastionų buvo užimtas. Todėl mes, eiliniai žurnalistai, pasikalbėdavome, kad gal ir mūsų dienos suskaičiuotos.
Tiesa, techninės grandys buvo rengiamos, ruošiamos alternatyvios transliavimo studijos.
Toks momentas – tik kartą gyvenime
Kaip tą lemtingą sausio 13-osios naktį vyko darbas?
Vyko įprastas darbas. Laidos buvo tiesioginės, jas vesdavo diktoriai, o žurnalistas, gavęs kokią žinią, ją iš karto paskelbdavo. Tuomet juk rinkti informaciją buvo labai sunku, nebuvo mobiliųjų telefonų, tik paprastas laidinis, tad bene vienintelis tikras šaltinis buvo Seimas – kalbėtis su parlamentarais, gynėjais, besibūriuojančiais žmonėmis.
Šarvuočiai Radijo ir televizijos komiteto link pajudėjo prieš antrą valandas nakties...
Maždaug po pirmos mes gauname informaciją, kad vyksta baisus karinės technikos judėjimas, iš Šiaurės miestelio važiuoja labai daug šarvuoto transporto.
Kada jau vyko tragedija prie televizijos bokšto, mes girdėjome garsus. Kai šaudo tankai, to garso su niekuo nesupainiosi. Paskui labai greitai pasiekė informacija, kad televizijos bokštas užimtas, yra aukų, tankai važiavo į gyvą minią. Mes viską perdavinėjome per radiją.
Ir tada kažkas perdavė informaciją, kad dabar jau reikia ruoštis mūsų puolimui, o atstumas labai nedidelis, todėl netrukus tankai pasirodė prie mūsų pastato.
Kaip žurnalistai reagavo į šias žinias?
Mes, net keista pagalvoti, nejautėme jokios įtampos, tik dirbome savo darbą, žinojome, kad nė vienas iš mūsų niekur neišeis, niekur nepasitrauks. Kada mes pamatėme pro langus, kad čia pat sukiojasi tanko vamzdis ir taikosi į administracijos pastatą, susitelkė didžiausia stiprybė. Jos teikė ir padrąsinantys Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio žodžiai, ir, aišku, svarbiausia – visi tie žmonės, susirinkę prie radijo ir kitur. Niekas negalėjo pagalvoti, kad tie šarvuočiai drįs važiuoti į žmones. Tik ta gyva žmonių jūra sulaikė okupantus. Ir žurnalistams, ir politikams tai buvo vienintelis drąsą palaikantis dalykas. Tai buvo, kaip sakoma, momentas, koks pasitaiko tik kartą gyvenime, kai jau geriau žūti negu nusilenkti.
„Nustokite žaisti su ginklais“
Ar tuo metu, kai kareiviai jau veržėsi į rūmus, buvo minčių, kad tai jau viskas – paskutinės gyvenimo akimirkos?
Buvo. Kai įsiveržė į pastatą, prasidėjo šūviai, mes visi – aštuoni ar dešimt žmonių, Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas dirbo studijoje, – susirinkome į vieną vietą. Greit atbėgo desantininkai. Jie buvo su šalmais ir ant kaklo uždėtais apsauginiais skydais. Į mus atgręžė automatus ir granatsvaidžius, pačioje studijoje, prie pulto. O prie pulto sėdėjo operatorė, kuri buvo nėščia, paskutinės nėštumo dienos. Aš žinojau, koks ginklas yra AKM ir kas laukia mūsų. Kadangi mano dukros tada dar buvo mažytės, viena – devynerių, kita – septynerių, vienintelė mintis buvo: „Viešpatie, ar aš dar kada jas pamatysiu“. O kad aš žūsiu ir visa kita... gyvenimas per akimirksnį prabėgo.
Paskui staigi atomazga: liepė visiems išeiti į koridorių. Išrikiavo prie sienos visus žurnalistus... Apie tai niekas niekada nerašė... Tad visą kūrybinę grupę išrikiavo prie sienos vienoje pusėje, liepė iškelti rankas, žodžiu, kaip prieš sušaudymą, o kitoje pusėje išsirikiavo desantininkai ir užsitaisė automatus. Va, tada tai buvo kulminacija, kai galvojau, kad viskas... Jau dabar yra viskas... Po nedidelės pauzės ateina jų kažkoks vyresnysis, nusiėmęs šalmą, kaip dabar prisimenu, toks šviesiaplaukis kariškis, ir pasako: „Nustokite žaisti su ginklais“. Tada jie automatus nuleido.
Su visiška atsakomybe galiu pareikšti: mačiau, kaip elgiasi kariai, – jie buvo paveikti psichotropinių medžiagų. Jų visų akys buvo pavandenijusios, jie baisiai prašė atsigerti, nuolat ėjo į tualetą semtis vandens, kiekvienas jaunas vaikinas išgerdavo po grafiną vandens.
Mus laikė dvi valandas. Įtampa atslūgo, pradėjome su jais bendrauti. Tik staiga visame pastate dingo šviesa, likome absoliučioje tamsoje, todėl kai vorele išvedinėjo iš pastato, vienas kareivis stipriai vožė batu į pilvą. Jei būtum matęs, gal būtum galėjęs kažkaip pasirengti, bet tada tik žvaigždės pasirodė akyse, o mintyse sukosi: „Viešpatie, kad tik negriūčiau“. Nes vienas kolega, sporto redaktorius Vitkus griuvo, todėl jį suspardė, sulaužė šonkaulius.
O išeinant iš rūmų žmonės plojo, šaukė, vos ne ant rankų nešiojo.
„Mes gėrėme“
Ką darėte išėję?
Mes gėrėme. Nė vienas nenorėjome eiti namo, todėl nuėjome pas vieną šalia gyvenusį kolegą. Viso namo gyventojai žinojo, kad ateina žurnalistai, todėl nuolat rinkdavosi, klausinėdavo, ką mes išgyvenome, guodė, ramino, na, ir vaišino. Kadangi buvome patyrę stresą, – gal to ir nebuvo galima daryti, – mes gėrėme daug, kad numalšintume psichologinę įtampą. Tuo metu pajutau, kad alkoholis yra bejėgis prieš stresą. Išgėrėme labai daug, bet prašvitus visą tą naktį dirbusi komanda ėjo prie Seimo ir padėjo statyti barikadas.
Kas man dar labai įstrigo iš tos nakties, kad kai nutrūko transliacija iš Vilniaus, jau po 40 sekundžių pasigirdo balsas iš Kauno. Jolanta Šarpnickienė pradeda: „Kalba Kaunas, kalba Kaunas...“
Mes buvome pasiryžę viskam. Buvo apėmęs kažkoks jausmas... Jo negali pavadinti net patriotizmu, būtų per maža. Viskas buvo taip didinga, negalėjai kitaip pasielgti, kitaip gyventi.
Po to nebuvo minčių mesti žurnalistiką?
Ne, absoliučiai ne. Mes esame savotiškai laiminga karta, nes ne kiekvienam žurnalistui tenka išgyventi tokią patirtį, išbandyti save ekstremaliomis situacijomis. Neneigsiu, okupantams įsiveržus, verkė ir vyrai. Pavyzdžiui, kolega Andrius, dabar mūsų bendradarbis Londone, kaip profesionalus vertėjas, labiausiai išgyveno, kad iš jo atims anglų kalbos žodyno kokius šešis tomus. Buvo, kad nuo streso žmonės verkė. Arba klausydamas diktorių balsų žmogus, be abejo, turi suprasti, kad į diktorių atstatytas automatas, nes tada nekalbi ramiu balsu.
Bet visi buvo labai stiprūs. Tuo metu radijuje ir televizijoje dirbo per tūkstantį žmonių, bet nė vienas nesutiko dirbti su okupantais. Iš televizijos perėjo keli, o iš radijo, buvo kalbų, kad tik kažkas iš techninių darbuotojų talkino. Paskui kai kuriems kolegoms buvo skambinama ir grasinta eiti dirbti okupantams, bet nė vienas iš kūrybinių darbuotojų nesutiko.
O kas nulėmė tokį apsisprendimą?
Blaiviai mąstantis ir nors šiek tiek jautęsis lietuviu negalėjo kitaip elgtis.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta ([email protected])
Nuotraukos iš Seimo vaizdo archyvų (http://www3.lrs.lt/pls/inter/dba_intra.w5_show?p_r=4073&p_k=1&p_b=4030)
