Kelerius metus Lietuva teikia tiesioginę paramą kitoms valstybėms, tad iš įprasto sau pagalbos gavėjos vaidmens perėjo į naują – paramos teikėjos. Persiorientuoti turi ne tik valdžios institucijos, bet ir visuomenė.
Užsienio reikalų ministerijos Daugiašalių santykių departamento direktorius Rokas Bernotas teigia, kad valdžia pati tik dabar baigia mokytis ir keičia savo supratimą, bet tam tikrą persilaužymą jau galime pastebėti ir žmonių poelgiuose. Apie tai su juo ir kalbėjomės išsamiau:
Kaip Lietuva iš paramos gavėjos tapo paramos teikėja?
Kalbėdamas apie tai prisimenu, kaip kartą sakė slovakai: vienu metu atradome, kad esame donorai. Lygiai taip pat ir mes. Užsienio reikalų ministerijoje buvo specialus skyrius, kuris administravo kitų teikiamą pagalbą – Europos Sąjungos, dvišalės paramos, Jungtinių Tautų. Prieš šešerius septynerius metus buvo iškelta mintis, kad reikia pradėti galvoti, jog būsime išsivysčiusi šalis, pradėsime teikti paramą, todėl reikia išlaikyti žmones, žinančius, kaip tą administruoti.
Vėliau, gal apie 2003 m., kai jau rimtai derėjomės dėl stojimo į Europos Sąjungą, buvo prieita prie įsipareigojimų, susijusių su pagalbos kitoms valstybėms teikimu. Tada buvo pasižiūrėta – ką reiškia parama? Paaiškėjo, kad tai, ką mes mokame kaip mokesčius į tarptautines organizacijas, dalis skaičiuojama kaip parama. Antra, jei mes išlaikome iš kitų šalių atvykusius pabėgėlius, tai irgi yra parama. Pradėjo aiškėti, kad mes jau teikiame paramą, ji nėra lygi nuliui.
Tačiau tai nebuvo sąmoninga parama. Sąmoninga parama atsirado, kai į Užsienio reikalų ministerijos biudžetą atskira eilute buvo įrašytos lėšos, skirtos dvišalei ir daugiašalei paramai, ir prasidėjo intensyvios derybos dėl stojimo į ES.
Nuo 2003 m. iki 2005 m. buvo daugiau mokomasi, perimam kitų šalių patirtis. Manyčiau, iki šių metų ši politika buvo daugiau Užsienio reikalų ministerijos uždavinys ir daugiau suprasta tik kaip vieno iš stojimo į ES įsipareigojimų vykdymas.
Jūsų nuomone, ar valdžios institucijose suvokiama, kodėl mes turime remti?
To klausiama visur: ir užsienyje, ir čia, Užsienio reikalų ministerijoje. Ministerijai lengviau atsakyti į šį klausimą, nes mes geriau susipažinę su kitų šalių patirtimi.
Parama – tai diplomatinis instrumentas, lygiai toks pat kaip vizitai, sutartys ir t.t.
Reikia pažymėti, kad šiuolaikinė parama nėra išmalda. Visų pirma tai sąveika. Mūsų institucijos labai dažnai susiduria su prašymais perduoti savo patirtį. Palyginti su kitais donorais, turime tris svarbius komponentus: pirma, turime sėkmingą valstybės kūrimo patirtį; antra, sėkmingą eurointegraciją; trečia, pažįstame Rytų ir Vidurio Europos šalių mentalitetą, mokame kalbas, t.y. žinome, kaip pateikti savo patirtį ne pamokslavimu, o praktiškai.
Vadinasi, šitokia parama padeda vykdyti ir mūsų užsienio politiką?
Viena iš pagrindinių mūsų užsienio politikos krypčių yra demokratijos ir solidarumo plėtra į Rytų Europą. Oficiali statistika rodo, kad pastarąjį dešimtmetį skurdas išaugo ne tik Afrikoje, bet ir Rytų Europoje. Vadinasi, mes padedame skurdiems savo kaimynams atsigauti. Prieš penkiolika metų irgi buvome skurdūs. Kiek mums padėjo? Dabar esame tarp išsivysčiusių šalių.
Ar įžvelgiate neigiamų stereotipų dėl mūsų šalies paramos kitoms valstybėms?
Pagrindinis stereotipas – mes patys esame skurdūs, todėl pirmiausia turime padėti savo skurstantiems, o tada galvoti, kaip padėti kitiems.
Iš karto pateikiu kontraargumentą: oficiali statistika rodo, kad nesame skurdi šalis. Tad kodėl mūsų toks požiūris? Per penkiolika metų visuomenė gana stipriai susisluoksniavo, todėl gana didelė dalis žmonių gauna labai mažas pajamas.
Taip pat mažai žinome apie pačius tolimiausius ir skurdžiausius regionus. Kiek skurdi yra Moldova, Albanija? Kol kas nors nenuvažiuoja ir nepamato, nežino. Mažiausiai žinome, kaip skurdžiai žmonės gyvena Afrikoje. Juk nebuvo jokios Afrikos parodos, koncertų ir t.t. Afrika mums yra terra incognita.
Kas lemia, kad net tokios mažos valstybės kaip Danija teikia didžiulę paramą, o mūsų parama – maža. Ar tai tik ekonominės būklės skirtumai ar įtakos turi ir kiti veiksniai?
Danijoje gyventojai labai stipriai remia paramos teikimą. Jie supranta, kad yra turtingi, ir mato, kiek yra kitų neturtingų šalių. Kitas pavyzdys – nedidelė valstybė Airija. Joje yra labai stipri misionierių tradicija. Iš misionierių airiai sužinojo, kokia bloga padėtis tolimuose kraštuose, todėl jų nereikėjo įtikinėti, kad tas šalis reikia remti. Airiai patys aukoja šimtus milijonų eurų visuomeninėms organizacijoms.
Tiesa, Europos valstybės remia besivystančias šalis ne tik suprasdamos, kad joms parama būtina, bet ir dėl intereso. Vis dėlto didžioji dalis migrantų atvyksta iš skurdžių šalių, kur vyksta konfliktai. Prisiminkime, dar prieš porą metų į Lietuvą pabėgėliai daugiausia plūdo iš Afganistano ir Šri Lankos. Dabar iš Afganistano žmonės jau nebebėga. Kai taikos procesas prasidės Šri Lankoje, žmonės iš ten taip pat nebebėgs. Tad padėdami skurdžiausioms šalims stabilizuoti ekonomiką, sureguliuoti politinę situaciją, sykiu sustabdome ir pabėgėlių srautus.
Vis dėlto įsivaizduokite, kad pas jus asmeniškai ateina vargana šeima ir rėžia, jog jie neturi pinigų už ką valgyti, o ministerija tuos pinigus išleidžia kitai šaliai. Ką atsakytumėte?
Parama mūsų šalies gyventojams jau yra kitos ministerijos kompetencija. Juk yra vykdomos skurdo mažinimo programos. Nemažai lėšų išleidžiama šeimoms, kurios neįgali susimokėti už butą, už šildymą ir t.t. Negalima pasakyti, kad parama jiems lygi nuliui. Žinoma, didėjant biudžetui, manyčiau, turėtų būti vis daugiau lėšų skiriama socialiniam atotrūkiui mažinti.
Bet galime pažiūrėti ir kitaip. Juk stodami į ES kartojome, kad ji mums padės atsigauti. Kodėl? Nes ji remiasi solidarumo principu, o jis galioja ne tik viduje, bet ir išorėje. Jeigu norime, kad mums padėtų, turime prisiimti tą solidarumo principą padėdami blogiau gyvenantiems.
Ar šitie principai prigyja mūsų visuomenėje?
Sakyčiau, šiemet buvo tam tikras lūžis. Štai vienas iš pavyzdžių – po žemės drebėjimo Pietryčių Azijoje, pažiūrėkime, kiek daug buvo paaukota Raudonajam Kryžiui. Tai pirmas toks atvejis Lietuvoje, vadinasi, mąstymas keičiasi.
O kodėl jis keičiasi?
Manau, tai susiję su tuo, kad gyvename daug geriau. Aišku, nelaimės ištiktos Pietryčių Azijoje vaizdai buvo sukrečiantys, jie palietė žmones ir sukėlė norą padėti. Juk lygiai tokia pat didelė nelaimė buvo žemės drebėjimas Pakistane, bet atsakas Lietuvoje buvo daug mažesnis.
Tada galime sakyti, kad daugiau lemia per žiniasklaidą formuojami emociniai vaizdiniai?
Taip, kažkiek. Nors negalėčiau pasakyti, kad tas persilaužymas jau įvyko. Reikėtų viską daryti nuosekliau – pradėti nuo kursų mokyklose apie padėtį kitose šalyse, apie pagalbą joms.
Kai kuriems sunkiai įsivaizduojamas dalykas, kad vaikai miršta iš bado, žmonės miršta nuo ligų, kurias galima išgydyti. Kaip galima tokiems dalykams likti abejingiems?
Vadinasi, visuomenėje kol kas yra daugiau emocinio, bet ne pilietinio sąmoningumo?
Viena iš problemų – savanoriai. Kitose šalyse yra labai daug savanorių, žmonių, kurie savo noru be atlyginimo padeda kitiems. Kiek tokių žmonių yra pas mus? Jų daugėja, bet tai nėra masinis reiškinys.
Dar vienas dalykas. Pažiūrėkime, kiek Lietuvoje yra visuomeninių organizacijų, kurios teiktų paramą skurdžioms užsienio šalims. Raudonasis Kryžius, daugiau aš nežinau. Pavyzdžiui, Airijoje, tokio pat dydžio šalyje, veikia daug visuomeninių organizacijų, kurių apyvarta siekia šimtus milijonų eurų.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta ([email protected])
