Oklahomos universiteto Normane Antropologijos fakulteto doktorantė Jurgita Saltanavičiūtė tik trumpam grįžo į Lietuvą. Šiuo metu Pietų Dakotos lakotos genties kalbą ir kultūrą tyrinėjanti mokslininkė visa galva panirusi į indėniškus reikalus. Tačiau ji tvirtina, kad kažkur atokiose Amerikos lygumose tebegyvenantys indėnai savo patirtimi ne tokie jau tolimi lietuviams, per savo gyvavimo istoriją patyrusiems panašią priespaudą ir kultūros naikinimą.
Studijuojant Jungtinėse Amerikos Valstijose jums teko gyventi indėnų rezervatuose. Kokie jie?
Tam tikros kaimo vietovės, kur žmonių ne tiek daug gyvena. Rezervatams valdžia skyrė pačias prasčiausias žemes, kur niekas neauga. Kai kur dar galima medžioti, bet kitose vietovėse ir to negalima daryti.
Rezervatų dydis labai skirtingas. Yra tokių, kur faktiškai žemės nėra, t.y. plotai labai menki. Tarkime, Kalifornijoje yra visai mažyčių kaimelių, o štai Arizonoje yra labai didelis navahų rezervatas. Rouzbudo rezervate, kuriame man teko būti, gyvena apie 8 tūkst. indėnų. Iš viso rezervatuose gyvena apie trečdalis Amerikos indėnų, vadinasi, mažiau nei milijonas.
Jei žemės nederlingos, o medžioti taip pat negalima, iš ko indėnai gyvena?
Daugiausia iš valstybės paramos. Kai kurie indėnai dar nuomoja žemes fermeriams. Rezervatuose darbo vietų mažai: genties vyriausybėje, vietinėje policijoje, savivaldybėje, parduotuvėlėje ir pan.
Jų kasdienis gyvenimas atrodo prastai, varganai. Gyvenamieji namai vos suręsti iš prasčiausių medžiagų. Taip pat statomi vadinamieji mobilieji namai. Jei per tokiais namais apstatytas vietoves praūžia tornadas, faktiškai nieko nelieka. O audrų pasitaiko kiekvienais metais. Po to vėl atstato tuos pačius namus.
Ką jūs veikiate indėnų rezervate?
Iki šiol į rezervatus dažniausiai nuvažiuoju vasarą. Rouzbudo indėnų rezervate dirbau moterų krizių centre. Ten teikiama įvairi pagalba: smurtą ir prievartą patyrusioms moterims teikiama teisinė konsultacija, padedama susitvarkyti dokumentus ir kitus dalykus. Aš dariau tą patį, ką dirbo ir indėnų personalas. Teko ir pagalbos valandėlę, kai susirinkusios moterys bendrauja tarpusavyje, vesti. Kartą per tokią valandėlę sugalvojau supažindinti vietos moteris su Lietuvos istorija, papasakoti apie baltų gentis ir kaip atrodo mūsų šalis dabar. Pamaniau, kad bus įdomu tą rutiną prablaškyti. Ir joms patiko, stebėjosi, kad pas mus yra moterų pliažai. Tad ten įvedžiau ir savo naujovių (juokiasi).
Taip pat užsiimu moksline veikla. Su dar keliais kolegomis organizuojame projektą, kurį parems Londone įsikūręs Nykstančių kalbų fondas. Didelį projektą susigalvojome: indėnai turi senų (XX a. pradžios) dainų kolekciją lakotų kalba.
Lakotų - tai indėnų kalba?
Taip, tai vietinė indėnų kalba. Lakotų gentis priklauso Didžiajai Siu tautai, kuriai, be lakotų, taip pat priklauso nakotai ir dakotai. Lakotai gyvena Pietų ir Šiaurės Dakotoje bei Montanoje.
Bet visoje Amerikoje indėnų kalbų labai daug. Kai Kolumbas atrado Ameriką, joje iš viso kalbėta apie 500 kalbų. Prieš dešimt metų atlikti tyrimai parodė, kad dabar belikę 187 kalbos, o iš tiesų gyvos ir vaikams perduodamos tik apie penkiasdešimt.
Kai, pavyzdžiui, pasižiūri Kalifornijos, kur iki XVIII a. gyveno daugiau nei 300 tūkst. indėnų, lingvistinį žemėlapį, pamatai, kiek daug įvairiausių kalbų ten būta. Tačiau dabar jomis kalbančiųjų beliko vienetai. O tų kultūrų ir kalbų turtingumas buvo didelis. Štai viena indėnų gentis - hūpai, gyvena prie upės, todėl jie neturi tokių sąvokų kaip „kairė“ ir „dešinė“, o vietoj to sako „palei upės srovę“ ir „prieš upės srovę“. Ir taip jie kalba visur. Netgi jei užeini pas juos į namus, tau siūlo sėstis „prieš upės srovę“, o tu nesupranti, ar čia iš kairės, ar iš dešinės. Kalbų ir kultūrų įdomumas nežmoniškas...
Grįžkime prie jūsų projekto...
Mes norime surašyti šių senų dainų tekstą, išversti į anglų kalbą. Paskui turėtume užrašyti ir tų dainų kontekstą. Juk kai žmogus žino vietinę kultūrą, kuri stovi už dainos, jam kiekvienas žodis turi prasmę. Kaip, pavyzdžiui, lietuvių liaudies dainose „žalias rūtų vainikėlis“, kuris mums reiškia nekaltybę, tyrumą, o mūsų kultūros nepažinusiam nieko nesakytų. Taip bandysime rekonstruoti lakotų kultūrą. Juk apie kultūrą, kaip ir, pavyzdžiui, apie lietuvių, galime sužinoti arba iš kitų tautų pasakojimų, arba iš tautosakos, t. y. dainų, pasakų ir t. t.
Kokie dabar yra indėnų santykiai su amerikiečiais?
Labai sudėtingi. Kuo arčiau rezervato, tuo daugiau rasizmo, trinties. Tarp indėnų vyrauja požiūris „jūs atėmėte iš mūsų žemes“ ir tai reiškiasi ir atviromis, ir paslėptomis formomis. Kai atvyksti į rezervatą, pirmas dalykas, kurį tau primins, tai Little Bighorn mūšis 1876 m. birželio 25 d., kuriame indėnų lakotų, šajenų ir arapaho jungtinės pajėgos nušlavė generolo George‘o A. Custerio 7-ąją diviziją. Tai buvo vienintelis jų laimėjimas.
Kai atvykau, iš pradžių net nesupratau. Pavyzdžiui, nuėjusi į indėnų renginį aplinkui nematau nė vieno baltaodžio, o indėnai į mane keistai šnairuoja. Rezervate nuolat gali girdėti įžeidžiančius juokelius apie baltąjį žmogų.
Tos kaimiškos bendruomenės išliko izoliuotos tiek geografiškai, tiek politiškai. Arti siu rezervatų didelių miestų nėra per šimtą mylių. Kita vertus, kai žmonių grupės gyvena taip izoliuotai, kultūra geriau išsilaiko.
Kiek indėnų kultūra išliko tradicinė, o kiek ją keičia modernizacija?
Šiuolaikinio gyvenimo daiktais, kiek jie gali pasiekti, tiek naudojasi. Viena pažįstama indėnų šeima namuose turi didžiulį televizorių su palydovine antena. Kartą per jį sugebėjau pagauti kažkurį iš palydovinių kanalų, per kurį rodė Baltų studijų konferenciją iš Vašingtono valstijos. Drybsant ant sofos indėnų rezervate pamatyti tokį dalyką buvo tikras stebuklas. Per vietines Oklahomos televizijas tokių dalykų tikrai neišvysi.
Žodžiu, jeigu pinigų turi, nusiperka ir televizorių, ir skalbimo mašiną, ir automobilį. Tačiau tokių šeimų, gaunančių didesnes pajamas, labai mažai.
Bet kaip tokia modernizacija pakeitė jų gyvenimą?
Visur įsigalėjo anglų kalba. Jau nuo XX a. pradžios indėnų vaikai internatinėse mokyklose buvo priverstinai anglinami. Lakotų kalba buvo uždrausta dar 1890 m. Jeigu mokytojas išgirsdavo šnekant lakotiškai, būdavo taikomos fizinės bausmės: rykštės arba plaudavo burną su muilu. Tokios fizinės bausmės taip paveikė indėnus, kad dabartinė senelių karta, t. y. tuomečiai vaikai, savo vaikų lakotų kalbos nebemokė. Jie manė, kad geriau vaikai tegu išmoksta anglų kalbą, idant nereikėtų mokyklose kentėti taip, kaip jiems teko.
Dabar darželiuose ir mokyklose vėl pradedama mokyti lakotiškai. Kiek pavyks sugrąžinti šią kalbą, neaišku, bet svarbu, kad žmonės bent jau žinotų, iš kur jie atėjo, kur jų šaknys.
Indėnų kultūra buvo taip paminta, jiems buvo taip įšnekėta, kad viskas, kas jūsų, yra primityvu, kad iki šių dienų indėnai į savo kultūrą žiūri su tam tikra trauma. Sakoma, kad dabar jau kiek kitaip, bet pakeisti jų mąstyseną labai sudėtinga. Man sunku suprasti, bet aiškinimas indėnams, jog jūsų kultūra yra gera, jiems skamba kaip naujovė.
Ar įžvelgiate panašumų su lietuvių istorija?
Taip, panašumų daug. Tik viena mane erzina, kad į Lietuvą iš užsienio atvažiavę mokslininkai visas mūsų tautos blogybes kildina iš sovietinių laikų. O kas buvo prieš tai? Ir carinė Rusija, ir lenkai ir t. t. Negi galima pamiršti, kaip pagoniška kultūra buvo paminta?
Ar labai liaudžiai rūpėjo krikščionybė, kai ji buvo įvesta? Šventos giraitės buvo priverstinai naikinamos, o žmonės per prievartą grūdami į upelius ir krikštijami. Jau tada prasidėjo traumos, atsirado įtarumas, atsargumas. Mūsų kultūra taip pat šimtus metų kentėjo įvairią priespaudą.
O ir sovietiniu laikotarpiu vyravo dvigubas gyvenimas, kaip ir pas lakotus ar kitų genčių indėnus. Tiksliau būtų pasakyti, kad lietuviai vienas tradicijas po suolu propagavo, o visai kitas demonstravo kolonizatoriams, kaip kad, pavyzdžiui, pueblų indėnai ispanams.
Tad mūsų ir indėnų paveldėti kompleksai panašūs?
Indėnai turi kolonizatorių, todėl gali sakyti: atėjo baltasis žmogus ir atėmė žemę bei kultūrą. Susikūrė priešiškumas kitos žmonių grupės atstovams. Su lietuviais panašiai. Pavyzdžiui, man augant lietuviško kaimo kultūra atrodė primityvi. Mūsų tautoje įdiegtas savos kultūros menkinimas. Dabar atsirado tendencija krypti į vakarietiškumą ir vėl - visa kita nurašoma. Susidaro įspūdis, kad jei stačia galva nešoki į vakarietiškumą, esi arba rusas, arba tiesiog atsilikėlis.
Dirbdama su indėnais išmokau, kad žmogus negali būti stiprus, nepažinęs savo šaknų. Tik po to gali eiti, kažką daryti, taip sakant, valdyti pasaulį.
Matau labai daug pagonybės panašumų su indėnų religijos atgaivinimu. Manoma, kad pagonybė yra išnykusi, o tai, kas vyksta dabar, tėra naujas judėjimas. Bet kas tai įrodo? Juk tyrimų, įrodančių, kad pagonybė išnykusi, nėra.
Kultūra nėra statiška, ji visada keičiasi. Kai keičiasi vienas jos elementas, keičiasi ir visa sistema. Mokslininkai nenori to pripažinti. Pagonybės galva gal ir buvo nukirsta, bet kūnas liko. Ji tapo paprastų žmonių religija. Nors kiek jos išliko iki šių dienų ir kokiomis formomis, reiktų antropologams ištirti.
Tad tiek lakotų, tiek lietuvių tautosaka yra liaudies kultūros lobis ir rekonstravus jos kontekstą, gal ir bus galima sužinoti, kas ir kaip toje tautoje buvo.
Kaip suprantu, dabar šį darbą indėnų rezervatuose daugiausia atlieka baltaodžiai?
Mokslininkai bando teikti pagalbą. Techniškai mes esame geriau pasirengę dirbti tą darbą. Jie, taip sakant, turi medžiagos, o mes - įgūdžių, metodų.
Bet mokslininkai važiuoja su moksliniu interesu. O štai po vesterniškų filmų, tokių kaip „Šokiai su vilkais“, į rezervatus pradėjo masiškai plūsti ir turistai mokytis indėnų tradicijų. Pavyzdžiui, dalyvauti jų ritualiniame padėkos arba garbinimo Saulės šokyje atvažiuoja vos ne daugiau baltųjų nei pačių indėnų. Šie turistai ieško ryšio su gamta, su dievybe ir t. t., o indėnams atrodo juokinga, kad žmonės, apsirūpinę viskuo, atvažiuoja pas juos ir miega ant žemės vardan „tradicijų“. Tai yra religinis turizmas.
Būna, kad tie turistai patys nukenčia, jais pasinaudoja. Kiekviena vieta turi savo taisykles, kaip elgtis, ir jų reikia laikytis. Arba, pavyzdžiui, turistams atrodo, esą ką jau šamanas pasakys, viskuo reikia tikėti, bet anaiptol taip nėra. O jaunoms moterims ypač pavojinga vaikščioti vienoms.
O jūs nebijojote ten dirbti?
Aš važiavau padėti dirbti moterų krizių centre. Buvau tarp moterų, todėl jei kildavo problemų, visada galėjau pasiklausti. Pavyzdžiui, vietose, kur pardavinėjamas alkoholis, rimtam žmogui nedera rodytis. Su alkoholiu siejamos visos problemos. Su girtu indėnu neįmanoma susišnekėti, jis tampa nevaldomas, pasidaro agresyvus.
Tad jei esi atvažiavęs iš kitur, turi labai konservatyviai elgtis.
Kalbėjosi Tomas Vaiseta
