lietuvos

Kovo 23 – balandžio 6 dieną vyks tarptautinis filmų festivalis „Kino pavasaris '06“. Svarbiausiu metų Lietuvos kino renginiu vadinamą festivalį jau vienuoliktus metus rengia Vida Ramaškienė. Su „Kino pavasario‘06“ direktore kalbėjomės apie festivalio pasikeitimus ir ateities planus. – Kaip apibūdintumėte šių metų „Kino pavasario“ nuotaiką? – Labai norėtųsi tikėtis, kad nuotaika bus tokia pat, kaip ir ankstesniuose kino festivaliuose. Ją visada sukurdavo kino mėgėjai, festivalio publika.

Šiuolaikinio meno centras naujus metus pradėjo solidžiai, siūlydamas parodų rinkinį, kuriame diplomatiškai susipina istorija ir dabartis, lokalybė ir globalumas.

Kaip minėjau pačioje pirmojoje „Baltos varnos“ atkarpoje, atskrįs ji nelabai dažnai, nes tam ir sumanytas toks pavadinimas. Kranksėdama apie nestandartinius, nekomercinius, žodžiu, kitokius filmus, kurie Lietuvoje ne tokie jau dažni, ji ir negali išvien čia plasnoti. Dabar „Omni.lt“ pasiūlė išrinkti 10 labiausiai – iš Varnos regėjimo taško - patikusių praėjusių metų filmų. Sutikęs, paaiškinsiu principą.

Ne, ne, deja, nepagalvokite taip gerai – kad „Lietuvos“ kino teatras vėl normaliai funkcionuoja, vėl žada mums daug ir puikių nestandartinio kino įspūdžių. Tai tik savaitei atidėtas giljotinos kirtis. Situacija Italijos ambasada, Italų kultūros institutas nusilenkė „Vilniaus prekybai“ (turbūt ironiškai, bet šie juk to nesupranta) ir seniai planuota metro Luchino Visconti septynių filmų retrospektyva, nuo „Lietuvos“ durų trumpam nukabinusi pūdinę spyną, vis dėlto įvyks.

Viskas vieną kartą pasibaigia - ir gera, ir, dėkui Dievui, bloga. Toronto tarptautinis kino festivalis – keistas, nepanašus į kitus, savaip labai įdomus - prie pirmųjų reiškinių. Beje, jam besibaigiant pastebėjau dar vieną keistybę. Paprastai festivalių organizatoriai lyg palaiko geresniuosius filmus pačiam finalui, o tada jau supranti, kad ir premijos iš esmės buvo iš anksto apmąstytos.

Viskas vieną kartą pasibaigia - ir gera, ir, dėkui Dievui, bloga. Toronto tarptautinis kino festivalis – keistas, nepanašus į kitus, savaip labai įdomus - prie pirmųjų reiškinių. Beje, jam besibaigiant pastebėjau dar vieną keistybę. Paprastai festivalių organizatoriai lyg palaiko geresniuosius filmus pačiam finalui, o tada jau supranti, kad ir premijos iš esmės buvo iš anksto apmąstytos.

Po to, kai 40-metį šventusiame sostinės „Lietuvos“ kino teatre paaiškėjo, kad labai daug niekada nemačiusių, atrodė, visur išrodyto Emiro Kusturicos filmo apie čigonus, dingo ir manieji kompleksai dėl pakartojimų. Šeštadienis Vasara tebesiaučia su Louis de Funesu, puikiai atitinkančiu jos karštį. Šį kartą žandaras Kriušo ir jo kolegos gauna į policiją žavių merginų stažuotojų - per jas ir komiški rūpesčiai. Filmą „Žandaras ir žandariukės“ rodo LNK (11.30 val.

Kino kritikai visas situacijas komentuoja dviem požiūriais: arba cituoja frazę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“, jog mūsų laukia baisūs dalykai – ne kažkas mirs, žus, išduos, bet – „niekas nesikeis“; arba mato ateitį visiškai katastrofistiškai ir iš blogų variantų renkasi patį blogiausią. Abu požiūriai nekelia optimizmo, ir niekad nebuvau linkęs jiems pritarti. Bet laikui bėgant gyvenimas dažnai priverčia sutikti.

Nesusijaudinkite, jėgų kaita vyksta ne pas mus. Tai Britanijoje. Ir persigrupavimai nesisieja su jokiais teroro išpuoliais. Kalbėsime apie laiką iki jų. Šią vasarą - pagal analogiją su lenkų radiju - galima būtų vadinti „Vasara su Bobu Geldofu“. Sekmadienį net Lietuvos televizijos prie to netyčia prisijungė ir be ypatingos reklamos (o galėjo...) parodė nemariąją, kaip pasirodė net šiandien, Alano Parkerio juostą „Pink Floyd.

Nuo sovietinės destrukcijos mašinos savame kiaute ilgai slėpęsis laisvasis Lietuvos intelektualinis gyvenimas tik dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, pradeda lįsti lauk į dienos šviesą. Jauną šalį krečiančios politinės krizės subrandino naują trisdešimtmečių intelektualų kartą, kuri palikusi patogias universitetų auditorijas išeina į viešumą ir pradeda skleisti intelektualinę mintį už didmiesčių sienų.

1999 metų lapkričio pabaigoje JAV miesto Sietlo gatves užtvindė daugiau nei 50 tūkst. protestuotojų minia. Policija šaudė į minią plastikinėmis kulkomis, ore tvyrojo ašarinių dujų kvapas, o įsiutusi minia skandavo: „Gėda, gėda, gėda!“. Gatvėse pasirodė šarvuotosios mašinos ir raita nacionalinė gvardija, mieste buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Sietlo konferencija jos organizatoriams ir daugeliui dalyvių atmintyje išliko kaip savaitę trukęs košmaras.

Kai tik vasara, visai natūraliai prastėja TV repertuaras, o pretenzijų gausėja. Ypač linksma, kai piktas korespondentas pasirašo: „Žmogus“. Ir ne mažiau. Šeštadienis Šiandien - televiziniai filmukai, mano, pripažįstu, retokai pasižiūrimi serialai, o dar - katastrofų kino žanras, išnirsiantis ir trečiadienį. Finansinė „Dantės viršukalnės“ sėkmė netrukus įkvėpė ir kitą panašios medžiagos filmą „Ugnikalnis“ (TV3, 20.05 val.

Vienas korespondentų nepatenkintas urzgia: ko čia sėdėti prie televizoriaus, kai oras pagerėjo. Be abejo! Bet juk šios apžvalgos niekada nieko neįsako, o tie, kurie vis tiek žiūri TV, kartais perskaitę ir nepraleidžia ko nors geresnio, tegul tai retai pasitaiko... Šeštadienis Maloniausia šį šeštadienį bus paneigti savo paties anksčiau reikštą nusivylimą ir pasižiūrėti Kanų festivalyje lietuvių filmuotą reportažą (LTV,12.00 val.

Per savaitę kelis kartus ekrane mačiau tų baisių Editos, Nomedos & Ko. laidų ištraukas, visų neištempiau, mano nervai per silpni. Ne, apsaugok Liuciferi, tokių dalykų aš nuolat nežiūriu, tik darbo reikalais, objektyvumo dėlei aukodamasis. Ir apskritai, nuo lietuviškos Eurovizijos finalo televizorių buvau įsijungęs tik dėl Amelijos ir kelių pornografinių skaitmeninių vaizdo plokštelių. Jas po minėtų laidelių pasiėmiau artimiausiame videonuomos punkte.

Modernioji Lietuva, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, laimei, netapo vieno miesto šalimi. Kad ir kiek Vilnius artėtų prie Vakarų Europos sostinių tapdamas įspūdingu metropoliu, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai išlieka reikšmingi ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židiniai. Nors šiandien vis dažniau nuskamba keista ir net sovietmečiu nepopuliari mintis, kad Lietuva yra tik Vilnius ir provincija, šio naujojo snobizmo proveržiai nieko nekeičia.

Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ ne kartą buvo diskutuota, kokią kultūros politiką šiandien turime Lietuvoje. Dažnas menininkas teigia apskritai nejaučiąs jokios politikos egzistavimo, o kai kurie kūrėjai akcentuoja itin prastas kultūros vadovavimo tendencijas. Neseniai Lietuvos Vyriausybė minėjo savo darbo šimtadienį. Šis laikotarpis Kultūros ministerijos vadovybei nebuvo lengvas, ne kartą ji buvo patekusi į žiniasklaidos kritikos taikinį, jos darbą lydėjo ne vienas skandalas.

Naujiems skaitytojams, deja, vėl tenka aiškinti iš naujo: prieš jus - jokie esė, tiesiog kuklios savaitės apžvalgos. Tiesa, subjektyvios ir kad nutyliu, pavyzdžiui, Melo Gibsono atvejį - jau savaime įvertinimas. Šeštadienis Įvairumo dėlei pradėsime ne nuo amerikiečių šios dienos filmų, o nuo sukurtų Europoje. Deja, labai didelio džiaugsmo tai neatneš: gal verčiau eiti į „Kino pavasarį“ „Lietuvos“ kino teatre.

Apie jauną ispanų režisierių Alejandro Amenabarą, apie jo naująjį, sensacija tapusį filmą „Jūros gelmėse“ („Vidinė jūra“), kuris „Lietuvos“ kino teatre pradeda „Kino pavasarį 2005“, apie pagrindinio filmo personažo prototipą „Omni laike“ buvo išsami publikacija. Turtinga faktinė medžiaga jau išdėstyta. Bet mano užsibrėžta užduotis - kiek kita: pasvarstyti, kuo šis kūrinys toks įsidėmėtinas, kas gi jame atitinka mūsų rubrikoje deklaruojamą kitoniškumą.

Ridensime margučius ar žiūrėsime per dėžę filmus? O gal užteks laiko suderinti ir vienam, ir kitam? Su Velykom! Šeštadienis Keistai besigretinančių filmų diena. Antai nacionalinė televizija tarsi savo malonumui demonstruoja televizinę komediją „Mano siaubingi metai“ (LTV, 16.10 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 31 d., 15.25 val.), kurioje paauglė, klaidingai pagalvojusi, kad tėveliai žada skirtis, daro viską, kad šeima tos ir nenumanomos bėdos išvengtų.

Birželio 1-ojiŠiandien priėmiau prieglobstį. Nieko nesupratau, tačiau buvo įdomu. Lama kalbėjo apie kažkokį prašvitimą. Ta proga nusipirkau dvi šimto vatų lemputes ir prožektorių už 15 litų. Birželio 3-iojiŠiandien meditavau su budistais jų centre. Nieko nesupratau, bet buvo labai įdomu. Mokiausi dainuoti kažkokio Mikahalos puodą. (Kaip supratau, čia tokia indų liaudies daina.) Sekėsi nekaip. Nuo rytojaus einu pas logopedą. Birželio 4-ojiProžektorius neveikia. Labai supykau.

Pastarojo meto spaudą, TV laidas ir ypač pokalbių svetaines užplūdo vienintelė tema: lietuvių kino finansavimas. Visi supranta viską. Pasirodo, kiekvienas lietuvis - potencialus kino režisierius. Tapęs juo, maudausi svetimuose piniguose, nieko nedirbu, o kad kas nors stogą užstato, filmą baigti norėdamas, tai čia netipiškas reiškinys.

Vilniaus knygų mugės svečias – prancūzų rašytojas Philippe’as Bessonas. Jis pristatys leidyklos „Žara“ išleistus savo romanus „Vaikinas iš Italijos“ ir „Jo brolis“. Rašytojo spaudos konferencija jau vyko Prancūzų kultūros centre, penktadienį – susitikimai su skaitytojais knygų mugėje (11 ir 14 val.) ir „Baltų lankų“ knygyne „Akropolyje“ (18 val.). Ta proga penktadienį (21 val.) ir šeštadienį (17 val.

„Realiai“ – būtent taip sako naujo Igno Miškinio filmo herojus. „Lengvai ir saldžiai“ premjera įvyko vakar (09.25) „Lietuvos“ kino teatro didžiojoje salėje. Tai buvo pirmas šokas – salė buvo beveik visa užpildyta. Pavarot, chebryte. Antras šokas buvo pats filmas. Chebrytė salėj buvo sava, saviausia, kokia tik gali būti. Nuo reklamos firmų direktorių iki kino kritikų, nuo dizainerių iki teatralų ir šiaip žmonių prie meno.