Per savaitę kelis kartus ekrane mačiau tų baisių Editos, Nomedos & Ko. laidų ištraukas, visų neištempiau, mano nervai per silpni. Ne, apsaugok Liuciferi, tokių dalykų aš nuolat nežiūriu, tik darbo reikalais, objektyvumo dėlei aukodamasis. Ir apskritai, nuo lietuviškos Eurovizijos finalo televizorių buvau įsijungęs tik dėl Amelijos ir kelių pornografinių skaitmeninių vaizdo plokštelių. Jas po minėtų laidelių pasiėmiau artimiausiame videonuomos punkte.
Nuobodybėms psichologijos pseudoekspertams su chronišku fantazijos deficitu užbėgu už akių - realių porno srities vaizdų man tikrai netrūksta, užtektų ir jums. Tuos mielus kiekvienai iš vidaus ir iš išorės sveikai akiai vaizdus stebėjau kaip vaizdinę terapiją. Jokių gašlių minčių, tik dvasinė atgaiva.
Minėtos laidos su pornografija jau ne kartą buvo lygintos, apie tai užteks. Panagrinėkime vieną vertą dėmesio sutapimą - abiejų šių tikrovės spektaklių dalyviai už savo pastangas gauna pinigų ir dar šio bei to. Pornografijoje viskas aišku, aktoriai arba dalyviai net nemano slėpti savo ekshibicionistinių polinkių ir jų motyvų. Darbas nelengvas, reikalaujantis ištvermės ir fizinių duomenų, bet už tai moka, aplinkui gražūs kūnai ir visi daugmaž patenkinti. Moka neblogai, po 400-800 dolerių už kartą (moterims, beje, daug daugiau negu vyrams).
Reportažuose iš ašarų pakalnės padėtis kiek kitokia. Dalyviai griežtai prieštarautų teiginiui apie savo polinkį į dvasinį ekshibicionizmą. Ne, į studijas demonstruoti savo dvasios ir gyvenimo bjaurastį ir nelaimes jie ateina, nu, ta prasme, nežinau, nu kaip čia pasakius, ta prasme gal vis dėlto nežinau, kai nebėra kur eiti, niekas nebesupranta, nebemyli, nebenori padėti ir matyti. Tada viską išverčia ir rodo tautai. O tauta ką, mielai žiūri ir visai nesigėdina. Ir ko čia gėdintis - viskas tikra, kaip baisu, nu bet kaip gerai, kad ne man, ta prasme. Gėdinamasi žiūrint pornografiją, nors absoliuti dauguma besigėdinančių mielai pasirašytų dalyvauti rodomame veiksme ar kai kuriuose jo etapuose. Be kamerų, aišku, privačiai. (Čia prisiminiau, kaip nepatogiai girgždėjo „Lietuvos“ kino didžiosios salės kėdės per „Kino pavasario“ rodytas „9 dainas“ ir kaip taikliai apie tą filmą parašė labai gražios nuotraukos ir stiliaus savininkė Gabija Nendrė.)
Bet nuo malonumų grįžkime į ašarų pakalnę. Personažams palengvėja, tampa maloniau gyventi nuo to, kad savo purvu ir vargais jie pasidalija su tūkstančiais anoniminių veidų anapus kameros. Supratingų draugų ir artimųjų jie tikriausiai neturi, psichologais nepasitiki. Be to, kai parodai daugeliui, pasijunti beveik žvaigžde, tave mato per teliką. Yra dar šis tas. Pamenu, per vieną baliuką pažįstama aukštuomenės snobė man aiškino, kaip Edita surenka iš pažįstamų ir nepažįstamų verslininkų keletą tūkstančių nelaimės ir eterio lempų apšviestiesiems. Pasirodo, už šitą malonumą irgi mokama, ne taip gerai, aišku, ir ne tiesiogiai, bet vis tiek.
O tie veidai anapus kameros? Absoliuti dauguma mielai pasirašytų dalyvauti rodomame veiksme ar atskiruose jo etapuose. Be kamerų, aišku, privačiai, su vedėjomis. O ką vedėjos? Tos tetos jau beviltiškai priklausomos, addicted, jos be dvasinio ekshibicionizmo išgyventi negali nei dienos, nei savaitės, stiprūs tie dvasiniai narkotikai. Vis dar pagarbiai stebiuosi Galkontaite su Knispeliu ir spaudžiu ranką juos išgydžiusiam ekspertui.
Vietoj pabaigos keletas patarimų tiems, kuriuos nervina kritiniai straipsniai ir kurie nori matyti tėvynės paveikslą šviesų ir gražų. Klausykite Algirdo Brazausko ir Dalios Grybauskaitės pasisakymų, ponios ir ponai, - mes klestime. Skaitykite reklamines knygutes apie Lietuvą užsieniečiams, - mes jau rojuje. Nesidairykite įdėmiau aplinkui ir nemąstykite, tai kenkia mūsų visų gerovei ir klestėjimui, geriau žiūrėkite ir skaitykite „Stilių“. Klausykite „Mažosios studijos“. Ir apskritai mažiau skaitykite visokio šlamšto ir daugiau dirbkite tėvynės labui.
Ne komentarams, net jei gaunu tik virusus [email protected]
