Ne, ne, deja, nepagalvokite taip gerai – kad „Lietuvos“ kino teatras vėl normaliai funkcionuoja, vėl žada mums daug ir puikių nestandartinio kino įspūdžių.
Tai tik savaitei atidėtas giljotinos kirtis.
Situacija
Italijos ambasada, Italų kultūros institutas nusilenkė „Vilniaus prekybai“ (turbūt ironiškai, bet šie juk to nesupranta) ir seniai planuota metro Luchino Visconti septynių filmų retrospektyva, nuo „Lietuvos“ durų trumpam nukabinusi pūdinę spyną, vis dėlto įvyks. Pradžia – spalio 1-ąją, per dieną – po vieną 19 valandos seansą.
Aš nežinau, ar prie įėjimo į salę nestovės juridinio šeimininko nusamdyti automatininkai juodomis kaukėmis – tokiu atveju per daug jų nesibaiminkim, gal net ir nešaudys. Žinoma, kad vieno ryškiausių pasaulio kino meistrų kūrybos rodymas sužlugtų, savivaldybei ir Vilniaus kino monopolistams (dabar jau galima atvirai vartoti šį žodį, nes „Skalvija“ dar egzistuoja tik nominaliai, berods iki Naujųjų metų) yra labai svarbu – tada bus galima rėkti ant kiekvieno kampo, kad jie buvo teisūs, kad kino kultūros židinys nereikalingas, kad Lietuva – runkelių kraštas, kuris ir tėra nusipelnęs antiprofesionalių „Paskutinių Bremeno muzikantų“ ar nuograužų su ženklu XXX.
Bet gal dar kartą pademonstruosime savo solidarumą. Juolab kad pamatyti bet kurį Luchino Visconti filmą yra ne kokia priverstinė nuobodi pilietinė pareiga, o tikra palaima.
Trumpai apie programą
Renginys prasideda neginčijamu visų tautų ir visų laikų kino šedevru „Mirtis Venecijoje“ (1971). Virš hipotetiškų „Lietuvos“ griuvėsių sklandys rašytojo Thomo Manno, kompozitoriaus Gustavo Mahlerio dvasia, o senosios civilizacijos žlugimo atšvaitai, genialiai perteikti Visconti, savaip sutaps su tragišku lietuvių kino teatro, apie kurį Meistras nė negirdėjo, likimu.
Toks jau yra tikros kūrybos, tikros kultūros bruožas – ji kalba tarytum apie save, o prabyla ir apie tave.
Kadangi buvo padaryta viskas, kad tik nebūtų išankstinės reklamos (ir turtinga Visconti paroda – Italų kultūros institute, o ne ant kino teatro, kaip turėtų būti, fojė sienų), dabar jau turbūt vėlu rekomenduoti pasivartyti Th. Manno prozos tomelį, nors „Mirčiai Venecijoje“ adekvačiai išjausti to taip reikėtų.
Kiti ciklo filmai irgi siejasi su nevienadiene literatūra – Fiodoru Dostojevskiu („Baltosios naktys“, 1957), Albert’u Camus („Svetimas“, 1967), Gabriele D’Annunzio („Nekaltas“, 1976). Bet sakyti, kad tai literatūriškos juostos, reikštų nesuprasti aristokratinės – tiesiogine prasme ir dar platesne – Visconti prigimties, kur vienodai svarbu visa, ką tik didžio žmogus yra per amžius sukūręs – dailė, rašytinis palikimas, muzika, vaidybos genijus. Juostose visa tai tarsi savaime suplaukia į kameros objektyvo centrą, ir tai vadinasi Kinas.
Dar turėtų būti (sakau tariamąja nuosaka, nes per tą neapykantą ką gali žinoti...) „Blyškiosios Grįžulo ratų žvaigždės“ (1965), „Dievų žlugimas“ (1969), „Liudvikas“ (1972). Neimsiu vardyti visų premijų, nes, viena, ir Visconti laikė jas labiau tuštybės išraiška, o, antra, sąrašas užimtų tiek ploto, kurį gal galima panaudoti ir kiek prasmingiau.
Išskyrus paskutinį meistro gyvenime „Svetimą“, nė vienas filmas oficialiai Lietuvoje niekada nebuvo demonstruotas. Neapvokime savęs – kitų galimybių šiai kasdien ir taip apvaginėjamai kartai gal jau ir nebeliko.
Visi – žmonės arba ne
Kadaise pradėjęs nuo italų neorealistinio kino, stovėjęs prie jo ištakų, Luchino Visconti jau tuomet, Mussolini Italijoje, suvokė visuotinumo svarbą. Tegul jo „Žemė virpa“ (1948), įkvėpta Giovanni Vergos prozos, bet labiau – realių Sicilijos žvejų gyvenimo istorijų, atrodo negalinti būti sukurta kitoje šalyje. Bet tai daugiau regimybė.
Jau pačiame pirmajame savo filme „Aistra“ (1942) menininkas be kompleksų pasiskolino žinomos amerikiečių rašytojo Michaelo J. Cane’o apysakos „Laiškanešys visuomet skambina dusyk“, jūsų tikrai matytos jau amerikiečių 1981 metų variante su Jacku Nicholsonu ir Jessica Lange, schemą, nes ji leido autoriui parodyti fiziškai ir dvasiškai skurdžią gimtinę, kokios italų iki tolei pasipūtusiame ekrane niekada dar nebuvo. Ir tegul jo rusiškoji „Baltųjų naktų“ Nastenka turi neutralų Natalijos vardą, o viename epizode, tarsi „atitirpusi“, Livorno naktyje net šoka tuometinį rokenrolą, – tai bus ir rusiška, ir itališka, ir apskritai žmogiška nuotaikų kaita.
Kodėl kartais Lietuvoje įtariai stebimasi, kai jaunasis mūsų novatorius Šarūnas Bartas išvyksta filmuoti tai į Maroką, tai į Rusiją? Ne, jis specialiai neseka Visconti globališkumu, tiesiog irgi suvokia, kad visur – žmonės. Arba nežmonės.
Iš kiekvieno Visconti filmo aišku, kad jis italas. Bet vienos šalies kultūros jam buvo maža, jis suvokė tokio požiūrio ribotumą. Kitomis kalbomis rašytose knygose jis dažnai rasdavo būtent tuo metu nepaprastai suaktualėjusią problemą, jį labiausiai kankindavusius, amžinus klausimus. Jausdamas savųjų kartų civilizacijos silpnumą, kurioms lemtas dekadanso, atsitraukimo prieš naująjį įžūlų gaivalą likimas, jis pastatė ir „Mirtį Venecijoje“, ir, gaila, į programą netilpusį „Leopardą“, „Blyškiąsias Grįžulo ratų žvaigždes“, vienu metu būdamas ir „svetimas“ naujajai epochai, ir „nekaltas“ dėl to.
Lietuva – mažytė, todėl dekadanso, dvasingumo merdėjimo apraiškos pas mus nepaprastai gerai matomos. Paradoksas – šalis gavo laisvę, bet tampa niekine, primityviu europiniu užkampiu, kuriame civilizacijos terminas tereiškia modernesnę santechniką, o elitu save vadina turčiai bei jų globėjai – tie, kurie ir sunaikino „Lietuvą“. Visa apimantis Visconti liūdesys tragiškai paliečia ir mus – kaip angelo sparnas. Kas tu, su kuo tu? – šiandien kur kas sunkiau, dramatiškiau beišreiškiami, suformuluojami, atsakomi klausimai nei tuomet, kai lietuvio priešas buvo aiškus ir vienas.
Drastiškiausieji
Bet ir Visconti filmai dažnai savaip drastiški, nors kai kur to drastiškumo išsyk nesimato, jis atsiskleidžia tik gerokai vėliau po žiūrėjimo, arba jis gerai maskuojamas, kaip incesto motyvas „Blyškiose... žvaigždėse“.
Vis dėlto, kai apie 7-ojo dešimtmečio pabaigą galvą vėl ėmė kelti neofašizmas, režisieriui, dar jaunystės realybėje aktyviai konfrontavusio su savaisiais juodmarškiniais, piršosi ir vokiškų temų sumanymai.
Apie vieną keisčiausių filmų „Liudvikas“, kuriame paskutinį vaidmenį prieš mirtį suvaidino graži kaip niekada Romy Schneider, kuris iškėlė mažai girdėtą paskutinio Bavarijos karaliaus Ludwigo II (Helmutas Bergeris) figūrą, kadaise rašiau: „Visconti pasirinko šią gal ne pačią reikšmingiausią asmenybę, nes jam turbūt pasirodė reikšminga ir – meno unikalumo žlugimo epochoje – aktuali Liudviko evoliucija nuo darnos ir grožio siekiančio jaunučio monarcho iliuzijų – per vienišumo, nesupratimo, išdavysčių dykynę – iki tamsių beprotybės bedugnių“. Visconti, čia lyg neieškodamas politinių aliuzijų, pasakė kukliau: „Aš mėgstu tapyti vienišas sielas, sugriautas realybės“.
„Dievų žlugime“ (kitas pavadinimas – „Prakeiktieji“), kuris turėtų simboliškai užbaigti šią retrospektyvą, Bergeris vaidina visai kitokį, kompleksuotą, užtat be iliuzijų personažą – stambių vokiečių pramonininkų Esenbekų (prototipai buvo Kruppai) įpėdinį, sąmoningai įžengiantį į fašistinę visuotinio leistinumo dykumą „be Dievo“. Vėl incestas, bet ne baugštus, kaip brolio ir sesers „Blyškiose... žvaigždėse“, o įžūlus motinos (Bergmano aktorė Ingrida Thulin) paniekinimas, įsakymas žudytis, fašistiniu pasveikinimu išmesta ranka prie lavono. Ir liejasi Esenbekų-Kruppų plienas, ir baisu baisu.
Jau tada buvo baisu, o kai šiandien ištisos šalys po truputį, beveik nesimaskuodamos, žengia „seno doro“ fašizmo link, gąsdindamos liberalesnių tradicijų valstybes savo pačių išpuoselėtu terorizmu, kai lyderiai dar tebesibučiuoja viešai, o pasaulis vėl sustingsta išsižiojęs it užhipnotizuotas – dar baisiau. Negi Visconti buvo ir negailestingas pranašas? Jam, tipiškam individualistui, tai buvo turbūt ne taip jau sunkiai pasiekiama.
Šiurpi toji vagneriškų aistrų įtampa, bet – viena paguoda – ir vagneriškas pavadinimas primena, kad dievai irgi žlunga. Ypač jeigu jie – tiktai dievukai. O varnos – net ir baltos – kranksės visada.
