Vilniaus knygų mugės svečias – prancūzų rašytojas Philippe’as Bessonas. Jis pristatys leidyklos „Žara“ išleistus savo romanus „Vaikinas iš Italijos“ ir „Jo brolis“. Rašytojo spaudos konferencija jau vyko Prancūzų kultūros centre, penktadienį – susitikimai su skaitytojais knygų mugėje (11 ir 14 val.) ir „Baltų lankų“ knygyne „Akropolyje“ (18 val.).
Ta proga penktadienį (21 val.) ir šeštadienį (17 val.) „Lietuvos“ kino teatre buvo parodytas garsaus prancūzų teatro ir kino režisieriaus Patrice’o Chéreau filmas „Jo brolis“ (2002), sukurtas pagal Philippe’o Bessono romaną
„Jo brolis“ – vienas geriausių pastarųjų metų prancūzų filmų, pelnęs Berlyno kino festivalio apdovanojimą, puikiai vertinamas net labai skirtingas nuomones turinčių kritikų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Bruno Todeschini, Ericas Caravaca, Maurice’as Garreli, Antoinette Moya, Fredas Ulysse’as. Operatorius Ericas Gautier, muziką parašė Angelo Badalamenti.
Dar iki Philippe’o Bessono apsilankymo jį kalbino Stasė Banionytė-Gervienė. Pateikiame ir keletą Patrice’o Chéreau minčių apie šį filmą.
Kas Jums rašymas – malonus užsiėmimas ar sunkus darbas? Ar rašote tik pagautas įkvėpimo, ar, pavyzdžiui, užsibrėžiate kasdien parašyti tam tikrą kiekį puslapių?
Rašymas man – visų pirma malonumas. Negalėčiau rašyti, jei man tai atrodytų sunku. Neturiu jokio polinkio į mazochizmą. Svarbu, kad žodžiai lietųsi, tekėtų. Tai lyg vaikų žaidimas. Jis man teikia didelio džiaugsmo. Kai pradedu kurti romaną, rašau kasdien, bet neprisiversdamas, nedėdamas pastangų. O jei kartais nejaučiu noro rašyti arba neturiu ką pasakyti, darau ką nors kita.
Kada pajutote šį polinkį? Kas Jus suformavo kaip rašytoją, kas turėjo įtakos?
Būdamas septyniolikos metų, pradėjau rašyti laiškus, vieną ar du per dieną, ir nuo tada nesilioviau. Išmiklinau ranką, todėl parašyti knygą man neatrodė sunku. Tada pradėjau rašyti romaną, nes norėjau sukurti istoriją, atsidurti herojų kailyje. Savo knygose niekada neketinau sakyti teisybės. Norėdamas patirti fantazavimo malonumą, ėmiau ieškoti dalykų, kurie man svetimi. Sakyčiau, jog mano kūrybai įtakos turėjo ir tebeturi Marguerite Duras. Taip pat žinau, kad pradėdamas rašyti romaną „Kai nėra vyrų“ galvojau apie Thomo Manno „Mirtį Venecijoje“ ir Radiguet „Velnio apsėstąjį“.
Bet kiekvienas rašytojas idėjų, siužetų, detalių semiasi iš aplinkos ir papildo jas savo vaizdiniais, emocijomis, patirtimi…
Mano knygose labai mažai autobiografinių elementų. Pagrindinius dalykus aš išgalvoju. „Jo brolyje“ viską išgalvojau, sumėčiau pėdsakus, kad pasakojimas atrodytų tikroviškas. Mano tikrasis brolis jaučiasi puikiai, jis niekada nesirgo. Man svarbu ne tiesa, o panašumas į tiesą. Dėl to esu apsimetėlis, bet man tai labai patinka.
Visose Jūsų knygose figūruoja mirtis. Jūsų herojai iš anksto pasmerkti, pasidavę likimui. Kodėl piešiate tokią nelaimės freską? Iš kur toks jauno, sėkmės lydimo rašytojo pesimizmas?
Mirtis – tik pretekstas. Ji man padeda gilintis į žmones jungiančius ryšius. Artinantis mirčiai, jie dažnai būna priversti nutraukti tylą, atskleisti intymias tiesas, suvesti sąskaitas, glaustis prie artimųjų. Mirties ir netekties temas eksploatuoju todėl, kad mano mirusieji mane lydi. Jaučiu poreikį išsaugoti ryšius, atiduoti pagarbą ir likti artimas tiems, kurie buvo šalia manęs ir kurių jau nebėra… Savo knygose kalbu apie mirusiųjų ir dingusiųjų nematomą buvimą. Gyvenime aš ne toks kaip knygose. Rašau apie melancholiją ir liūdesį, apie neviltį, o gyvenime galiu būti labai linksmas, kupinas džiaugsmo ir optimizmo. Be to, aš mėgstu kalbėti apie kūnus – ir apie kenčiančius, ir apie geidulingus.
Knygose vaizduojame savo tamsiąją pusę, kurią gyvenime nebūtinai norime rodyti žmonėms, – juk elegantiškiau būti linksmam nei nelaimingam. Taigi, nelaimė knygose ir laimė gyvenime. Be to, pasakodamas (apie nelaimę) patiriu didelę laimę.
Kodėl „Jo brolis“, o ne, pavyzdžiui, „Mano brolis“?
Dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl formos: norėjau, kad pavadinimas būtų trumpas, labai kuklus. Žinoma, galėjau pavadinti „Mano brolis“, bet toks pavadinimas pernelyg klasikinis, pernelyg paprastas. O perskaitęs „Jo brolis“ truputį nustembi, susidomi. Be to, reikia prisiderinti prie pasakojimo, nes tas, kuris kalba, sako: „Aš esu jo brolis“. Knygos pavadinimas ir nukelia į tą tikrovę. Žodis „brolis“ turėjo būti pagrindinis.
Lukas – rašytojas, stebėtojas, pasakotojas... Ar jis – autoriaus antrininkas?
Nebūčiau galėjęs parašyti šios knygos Tomo vardu. Rašydamas Luko vardu, tarsi nutolau nuo to, kas atsitiko Tomui, tai buvo būtina. Save veikiau atpažįstu Tomo, o ne Luko paveiksle. Žmonės dažnai daro skaitymo klaidą ir manęs klausinėja, ar kūrinys griežtai autobiografinis (atsakymas – ne), ar permodeliuotas, ir aš pagal aplinkybes atsakau „taip“ arba „ne“, bet tikrai esu daug artimesnis Tomui nei Lukui ir mėgdžiodamas Flaubert’ą, puikiausiai galėčiau pasakyti: „Jo brolis – tai aš“.
Rašydamas apie žiaurią tikrovę, ligą, jos simptomus, gydytojus ir kt. Jūs tarsi laikotės tam tikro atstumo, stengiatės viską išgryninti...
Man buvo svarbiausia užtušuoti aplinką ir susikoncentruoti ties dviem broliais. Artimieji ir tėvai dingsta, aplinka vis labiau skęsta miglose, visa tai vaizduojama veikiau per pojūčius ir emocijas, o ne materialią tikrovę ir aprašinėjimus. Aprašinėti man nuobodu, tai fotografų ir kino režisierių darbas, aš noriu ne parodyti, o leisti pajusti, patirti. Klinikinės detalės, gydymas, simptomai buvo pateikiami vien tam, kad skaitytojai pajustų ir suprastų Tomo skausmą. Man tikrai svarbiausia emocijos, manau, kad romano stilius – blogo skonio priešingybė. Todėl daugelis detalių tokios neryškios. Be to, kalbėdamas apie artimųjų pasitraukimą, noriu pasakyti, kad pasitraukia gyvieji. Visi pasirodantys personažai – Manuelis ligoninėje ar senis ant jūros kranto – tai mirusieji... Tie mirusieji ateina, o gyvieji išeina.
Naudojate simbolinius elementus – jūrą, šviesą, vaikystės namus... bet jų neaprašinėjate, pastatote lyg stulpus, tarytum tai būtų Jūsų romano architektūra. Rašote apie išsiskyrimą arba netektį. Baisitės aprašinėjimu, kuris vadinamas „tikrovišku“... Ar tai Duras įtaka?
Jeigu ji juntama, man tai didelis komplimentas. Antra vertus, Duras man yra lyg nepasiekiama ikona.
Režisierius Patrice’as Chéreau sukūrė filmą pagal romaną „Jo brolis“. Ar Chéreau laisvai interpretavo Jūsų knygą?
Jis buvo ištikimas knygos kalbai ir dvasiai. Tačiau Chéreau sukūrė labai asmenišką filmą, kuriame matyti jo paties mintys, skauduliai. Pirmenybę jis teikė ligoninės scenoms, kur rodomas sužalotas kūnas, išmetė vaikystės vaizdus. Jo filmas žiauresnis, ne toks „romantiškas“ kaip knyga. Jis labai tikroviškas. Ir dėl to tikroviškumo be galo žmogiškas.
Rašėte apie žymius žmones – Proustą, Rimbaud. Kodėl šios asmenybės patraukė Jus labiau nei kitos? Ar jaučiatės jiems artimas?
Proustas ir Rimbaud – romanams labai tinkamos asmenybės. Jų gyvenimas – iššūkis sveikam protui, prisitaikymui. Pavyzdžiui, Rimbaud: vunderkindas, paauglystėje nusprendęs pabėgti iš namų, klaidžiojęs klystkeliais, tarp 15 ir 20 metų sukūręs pasaulinio garso eilėraščius, miegojęs su Verlaine’u, staiga be jokių paaiškinimų liovęsis rašyti, bastęsis po visą Europą, dirbęs meistru Afrikoje, prekiavęs ginklais ir po kojos amputacijos miręs Marselyje, būdamas 37 metų. Kas patikėtų tokia biografija? Niekas, nes tai neįtikėtina. Tačiau taip buvo. Aš norėjau panaudoti tą medžiagą.
Gal ir Jūs, kaip Lukas iš romano „Jo brolis“, turite kokį ramų kampelį, kur lengvai parašote pirmą žodį, pirmą sakinį, visą knygą?
Dažniausiai rašau Paryžiuje, tuščiame kambaryje, kur už lango matyti medžiai. Be to, dirbu savo viloje ant Atlanto vandenyno kranto, netoli La Rošelės. Iš ten matau jūrą.
Jūsų interneto svetainėje radau susitikimų su skaitytojais dienotvarkes. Jų būna ir po penkis, ir po dešimt per mėnesį. Ar Jūsų tai neblaško?
Taip, apie penkis kartus per mėnesį aš susitinku su skaitytojais knygynuose, bibliotekose. Man tai patinka. Rašymui lieka 25 dienos. To pakanka. Neseniai (gruodį) buvau Berlyne, sausį – Milane. Vasarį būsiu Varšuvoje ir Vilniuje, kovą – Atėnuose, balandį – Madride. Pristatysiu savo romanus, kurie išversti į dvylika kalbų. Knygos mane skatina keliauti. Dievinu keliones, labai smalsu aplankyti vietas, kur nesu buvęs. Tai gali teikti įkvėpimo.
Lietuvių kalba jau išleisti du Jūsų romanai – „Vaikinas iš Italijos“ ir „Jo brolis“. Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams iš Lietuvos?
Tikiuosi, skaitytojus sujaudins mano papasakotos istorijos. Aš rašau apie intymumą, jausmingumą, drovumą. Džiaugčiausi, jei jie pajustų tas emocijas ir pamėgtų mano personažus.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Stasė Banionytė-Gervienė
“7 meno dienos” (www.culture.lt/7md)
