Šiuolaikinio meno centras naujus metus pradėjo solidžiai, siūlydamas parodų rinkinį, kuriame diplomatiškai susipina istorija ir dabartis, lokalybė ir globalumas.
Ateinančius porą mėnesių centro salėse savo darbus eksponuos Jonas Mekas – „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“ (ta pati paroda, kuri atstovavo Lietuvai pastarojoje Venecijos bienalėje), vokietė Roswitha Hecke – fotoreportažas apie XX a. 8-ojo dešimtmečio Niujorko detektyvą Roy Finerį, Naujasis britų subjektyvumas dizaine ir galiausiai britų menininkas Davidas Mabbas, siūlantis meną kasdienybei. „Menas kasdienybei“ įprastame žodyne, kaip žinia, reiškia Chruščiovo epochos, vadinamojo „atšilimo“, metu suformuotą iniciatyvą įtraukti menininkus į pramoninę taikomojo meno dirbinių gamybą.
Davido Mabbo „Menas kasdienybei“ – tai medžiaginiai paveikslai ir kilimai, padengti gėlių raštais ir tarybinio periodo Vilniaus architektūros objektais. Tokiais kaip buvęs Revoliucijos muziejus – būsima Nacionalinė galerija. Gėlių dekoras, kaip ir objektai, pasiskolintas. Jo kilmė – XIX a. pabaigoje meno sąjūdžio, oponavusio masinei gamybai ir kvietusio grįžti prie rankų darbo bei amatų, metu Williamo Morriso dirbtuvėse sukurti dirbiniai. Mabbo darbuose griežtos, monolitiškos, juodo ir balto kontrastu bylojančios statinių formos dera su romantiškais, salsvos rausvos spalvos žiedais ir stipriais žaliais ūgliais, sudarydamos keistus ir ypatingus vaizdus.
Be keleto piešinių ant sienų, parodoje įspūdingiausi trys didelio formato kilimai – pakibę kybo ore buvę Vilniaus sporto rūmai, buvęs „Vilniaus“ kino teatras (dabartinė „United Colors of Benneton“) ir buvęs „Lietuvos“ kino teatras, įsitaisę vienas prieš kitą, šiek tiek smirdėdami specifiniu kilimo kvapu ir šiek tiek kvestionuodami nusistovėjusias jiems jau kadaise pas mus suteiktas prasmes.
Įdomus atvejis, nes į „mūsų“ kultūrą žiūri kažkas kitas (juk paprastai į kitus žiūrime mes patys: svarstydami, ar mūsų televizijų, rašinių, butų remontų, Eurovizijos dainų ir kitokie standartai atitinka Europos, Vakarų ir kitus); ir ne tik žiūri, bet paverčia ją savo darbų motyvais. Ką jau kalbėti apie tai, kad ta „mūsų“ kultūros, į kurią žiūri Mabbas, dalis – kaip tik ta, kurios mes šiandien beveik nevertiname – socialistinio modernizmo pavyzdžiai, aktyviai naikinami, ignoruojami arba transformuojami naujos modernizacijos vardu.
Paradoksalu tai, kad kaip tik ta architektūra sovietmečiu buvo progresyvi ne vien uždaros imperijos viduje, bet ir labiausiai susijusi su tuo pačiu metu Vakaruose besireiškusiomis funkcionalizmo teorijomis ir tendencijomis.
Tokiu būdu Mabbo kilimai – it politinė paveldosaugos akcija, savo pranešimu ne tik primenanti neseniai šalia „Lietuvos“ kino teatro veikusią Protesto laboratoriją, bet ir intelektualiai oponuojanti kultūrų uždarumui – į lokalias istorijas žvelgianti iš globalios pasaulio istorijos perspektyvos. Mabbo darbai atspindi tai, kad bet kokioje meno formoje tariamai užkoduotos pirminės „teisingos“ reikšmės nėra stabilios, kartais jos apskritai ten pranyksta. Kaip kad išnykusios mūsų stebimuose kilimuose naudojamų gėlių raštų kūrėjo Williamo Morriso socialistinės idėjos, veikiausiai turėjusios įtakos jo meninei veiklai ir pasirinkimams. Kas dabar, be keleto entuziastų, apie jas žino? Ateičiai liko tik įmantrūs ir kuo estetiškiausią įspūdį darantys gėlių ir lapų vijokliai. Taip Davidas Mabbas, jungdamas tarybinius monolitus ir morisišką florą, sukurdamas naujas asociacijas, ir atgaivina, ir perkelia dvi praeitis šiek tiek arčiau mūsų dienų supratimo.
„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)
