Viskas vieną kartą pasibaigia - ir gera, ir, dėkui Dievui, bloga. Toronto tarptautinis kino festivalis – keistas, nepanašus į kitus, savaip labai įdomus - prie pirmųjų reiškinių.
Beje, jam besibaigiant pastebėjau dar vieną keistybę. Paprastai festivalių organizatoriai lyg palaiko geresniuosius filmus pačiam finalui, o tada jau supranti, kad ir premijos iš esmės buvo iš anksto apmąstytos. Bet Torontas – be oficialių premijų, taigi nebuvo ir prasmės tokiam išsidėliojimui, pabaigoje kai kas kaip tik ir nuvylė, į tą organizatoriai, beje, nekreipė nė mažiausio dėmesio.
Be klyksmo dėl premijų
Tiesa, pora neoficialių prizelių vis dėlto pasirodė. Publika įdomiausiu jai filmu paskelbė Pietų Afrikos Respublikos dramatišką juostą „Cocis“. Tai jaunučio, bet žiauraus didmiesčio bręstančių banditų vadeivos pravardė. Meistriškai sukurtas „Cocis“ vis dėlto prabyla ne tik apie PAR kino augimą (beje, Toronte informacijai buvo parodyta ir šiemetį Berlyno festivalio „Aukso lokį“ pelniusi „Karmen iš Chaelicos“), tačiau ir apie tai, kad kartą vieno kinematografininko atrasta medžiaga tuojau tampa kitų sekimo objektu.
Buvo (ir Lietuvoje) skaudus brazilų „Dievo miestas“. „Cocis“ seka visais jo atradimais. Be to, nereikia pamiršti, kad socialiai įspūdingas, negailestingas kinematografas apie „egzotiškųjų“ pietų šalių jaunimo nelaimes prasidėjo dar 1950 metais, kai Luisas Bunuelis Meksikoje pastatė savo sukrečiančią juostą „Los Olvidados“ („Užmirštieji“).
Keli nelabai girdėti Tarptautinės kino spaudos federacijos (FIPRESCI) atstovai čia, Toronte, paskyrė savąjį prizą simpatiškam Pietų Korėjos debiutanto Kang Yi-Kwano „Obuoliui“, šiltai piešusiam jaunos sutuoktinių poros likimo permainas.
Faktas su „Obuoliu“ rodo, kad Pietų Korėjoje jau rutuliojasi ir kitoks kinas, nors esame pripratę prie kur kas drastiškesnio ir keisto (Kim Ki-duko filmai!).
Vis dėlto man – gal dėl to prieraišumo tradicijai didesnį įspūdį paliko sunkiai verčiamo pavadinimo korėjiečių juosta, kuria pavadinsiu „Mieloji Keršto ponia“ (geriausiai tiktų turbūt „Tas saldus žodis – kerštas“, bet tuomet pradingtų moteriškas to vyksmo pobūdis).
Labai dar neseniai Lietuvoje žiūrėjome režisieriaus Parko Chan-wooko „Senį“, taip pat skirtą keršto – po ilgalaikio ir tiesiog nemotyvuoto herojaus kalinimo – motyvui. Dabar keršija moteris ir tai verčia spėlioti, ar tik gabaus menininko gyvenime nebus pasitaikę kokių nors su kerštu susijusių dalykų – pernelyg jau viskas nuoseklu, teks laukti trečio filmo.
Pagrindinė naujosios juostos herojė gyvenime yra pridariusi nemažai blogo – tiek, kad ir savo mažai dukrytei ji sakosi esanti neverta jos. Svarbiausia, Geum turi už ką keršyti žmonėms, tačiau ji tą daro su grynai moterišku žavesiu, kone spinduliuodama (ir tuo filmas labai skiriasi nuo „Senio“). Pamuilino kalėjimo grindis, baisi prievartautoja susilaužė visus šonkaulius, o herojė net neįtariama, ji tik neva užjausdama šypsosi. Į pabaigą juosta virsta žiauraus pedofilo gaudymais, į kuriuos Geum įtraukia visus nukentėjusius.
Geras žodis šeimininkams
Esu jau minėjęs, jog Kanados kinas, galbūt veikiamas ir nuožmios pašonėje įsikūrusio Holivudo konkurencijos, neturi pasaulyje nepaprastos reputacijos. Yra žinomi keli įžymūs režisieriai (Denys Arcand’as, Atomas Egoyanas), tačiau paprastai retokai išvystami Kanados filmai nuvilia sausoku buitiškumu.
Pradėję ir baigdami sava nacionaline kūryba (tiesa, oficialiam uždarymui buvo skirtas kriminalinis amerikiečių „Edisonas“, su garsiuoju išradėju neturįs nieko bendra), 30-ojo festivalio rengėjai sugebėjo šiek tiek pakeisti tokį nusiteikimą. Pasirodo – jie irgi visai įvairūs.
Niekuomet nė neįsivaizdavau, kad tuo metu, kai Europoje siautė „naujoji banga“, daug kuo ir nulėmusi šiuolaikinio (tik ne kompiuterinio) kino veidą, kažkas panašaus egzistavo ir tolimoje Kanadoje. O štai retrospektyvinėje festivalio dalyje pamatyta Michelio Bruault’o miela psichologinė juosta „Jūra, geras oras“ įrodė: ir čia pasakojimas apie jūreivio, savamokslio bardo kelią į šlovę, kainavusią jam meiles, buvo sukurtas visai taip pat laisvai, tarsi jį būtų filmavęs koks Fran?ois Truffaut.
Savaip prie minėtosios „Mielosios Keršto ponios“ šliejasi ir barokinis, nepaprastai išmoningas naujas Kanados trileris „Šventi ir prakeikti ginklai“. Ekrane klesti mistika, incestas, bet, svarbiausia, jame nepaprastai žaviai atkurtas įvairių pikta lemiančių daiktų pasaulis, po kurį klaidžioji ilgai nematydamas išėjimo švieselės. Ar pamatysime Lietuvoje?
Jau greičiausiai nepamatysime trumpo, 5-ių minučių kanadiečių „Argumento“, kuriame vyras ir žmona kalbasi angeliškais operiniais Mozarto „Stebuklingosios fleitos“ pasažais, žinoma, su visiškai pakeistais, buitiškais žodžiais. Štai tas gero juoko pavyzdys, kurio po truputį ilgėjausi per visą festivalį.
Ką pamatysime ir ką ne – šiandienos Lietuvai skaudus klausimas. Atrodo, kol aš čia siaučiau Niagaros papėdėje, Luchino Visconti retrospektyva Vilniuje nuplaukė su visu „Lietuvos“ kino teatru, liko tik sparnuotas Larso von Triero posakis „Idiotai – ateities žmonės“. Ir kam to Visconti? Juk egzistuoja „festivalis“ su daug sakančiais XXX ženklais. Kiekvienam savo.
Stepokas Strolia - iš Toronto 30-ojo tarptautinio kino festivalio (4) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_305963)Stepokas Strolia - iš Toronto 30-ojo tarptautinio kino festivalio (3)(http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16017$z_305598)Stepokas Strolia - iš Toronto 30-ojo tarptautinio kino festivalio (2) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16017$z_305115)Stepokas Strolia - iš Toronto 30-ojo tarptautinio kino festivalio (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16017$z_304574)
JEIGU ZADATE IDETI NUOTRAUKA, TAI JI – PRIE ANTROJO SKIRSNIO, JOS PAVADINIMAS
Korėjiečių keršto ponia – išties žavinga.
