Kovo 23 – balandžio 6 dieną vyks tarptautinis filmų festivalis „Kino pavasaris '06“. Svarbiausiu metų Lietuvos kino renginiu vadinamą festivalį jau vienuoliktus metus rengia Vida Ramaškienė. Su „Kino pavasario‘06“ direktore kalbėjomės apie festivalio pasikeitimus ir ateities planus.
– Kaip apibūdintumėte šių metų „Kino pavasario“ nuotaiką?
– Labai norėtųsi tikėtis, kad nuotaika bus tokia pat, kaip ir ankstesniuose kino festivaliuose. Ją visada sukurdavo kino mėgėjai, festivalio publika. O ji visada buvo smalsi pažinti, pamatyti, kas geriausia buvo sukurta per pastaruosius metus kino pasaulyje. Intelektuali, leidžianti sau galvoti ne viena kryptimi, ne banaliai, ne klišėmis, o norinti išsimušti iš tų stereotipų ir pamatyti įvairias pasaulio bei žmogaus problemų puses. Norinti kitokio kino, kuris mūsų krašte tarsi stovi tekančios pagrindinės kino srovės šalikelėje. Norinti kino kaip meno. Entuziastinga, gyvai reaguojanti į filmus, į kino meną, diskutuojanti po filmo visur – nuo kavinių iki spaudos ar interneto puslapių. Ji visada kūrė nuotaiką ir užkrėsdavo mus, organizatorius, tuo gyvumu ir priversdavo neabejoti, kad festivalį būtina daryti vien dėl jos, publikos, kurios kasmet vis daugiau.
– Kokią pagrindinę idėją skelbsite festivalyje?
– Pagrindinė idėja, suformuluota daugelio šio festivalio filmų, yra, apibendrintai šnekant, globalizacijos rezultatas. Mes džiaugėmės ir nerimavome dėl globalizacijos, o šiandien vėl matome, kad tolerancija daug kur liko tik šūkiu, o problemos tos pačios, amžinos: įvairios socialinės ar tautinės grupės nenori įsileisti kitų žmonių, pasaulyje pilna svetimų ir atstumtųjų iš trečiojo ar ketvirtojo pasaulio ir t.t. Šio festivalio filmai yra savotiškas perspėjimas ir kvietimas ne tik plakatiškai pažvelgti į toleranciją ir meilę kitam.
– Festivalis įžengė į antrą dešimtį. Kas pasikeitė, palyginti su praėjusiais festivaliais?
– Festivalis buvo visoks. Iš pradžių jis deklaravo jaunąjį Europos kiną, dar tada, dėl finansinių priežasčių, apsibrėžęs tik keletą šalių. Vėliau geografija pamažu plėtėsi ir dabar ji apima tiek visą pasaulį, tiek visus kūrėjus nepriklausomai nuo amžiaus. Festivalis tapo ir operatyvesnis: jo filmuose keliamos problemos yra naujos, daugeliu atvejų jos net lenkia televiziją, apeinančią jas dėl įvairių priežasčių. Todėl per paskutinius festivalius bandome bent jau patys sau susiformuluoti tas problemas ir tam tikrą koncepciją, o ji išreiškiama filmais ir festivalių plakatais.
Bet „Kino pavasario“ formulė lieka „festivalių festivalis“: siekiame pagal galimybes parodyti geriausius naujus filmus, pamatytus ir dažnai apdovanotus didžiausiuose pasaulio festivaliuose.
– „Kino pavasaris" perkeltas į „Forum Cinemas Vingis“ kino sales. Ką pasakytumėte „Lietuvos“ kino teatro gerbėjams, kurie nori ignoruoti festivalį dėl pasikeitusios jo vietos?
– Pirmiausia mes rodome kiną ir tai mums yra svarbiausia. Pernai metais mes vieningai bandėme išsaugoti „Lietuvos“ kino teatrą ir esu dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šios pilietinės akcijos, bandžiusiems parodyti, kad visuomenėje egzistuoja ir kita žmonių grupė, kurią vis bandoma suvienodinti, įstatyti į vienas vėžes. Tai buvo ir akcija dėl viešųjų erdvių ir su jų išsaugojimu, sprendimais susijusių problemų. Deja, to išspręsti nepavyko, valdžios ir verslo žmonės pilietiniu brandumu gerokai atsilieka nuo pačios visuomenės.
Šįmet galėjome daryti festivalį kitur, bet tai tebūtų maištas dėl maišto, savotiška atrakcija su nuo pernai patirtais padariniais – niekas nuo to nepajudės, niekas neišsispręs. Todėl pirmenybę atidavėme kinui kaip menui ir nuostatai, kad gerą kiną reikia žiūrėti kino teatre.
„Coca-Cola Plaza“ buvo suprantama kaip antagonistinė „Lietuvai“ institucija, tačiau reikėtų sakyti kitaip: ne priešiška, o tiesiog kitokia dėl savo formuojamo repertuaro politikos. Kitoniškumas yra gerai, nes yra daug žmonių, mėgstančių Holivudo produkciją ar tiesiog komercinius filmus. Blogai tampa tada, kaip nebėra iš ko rinktis, o vienintelis rinkos žaidėjas tampa monopolistu. Šiuo atveju pagrindinis kaltininkas yra ne egzistuojantys „Forum Cinemas“ kino teatrai, o valdžia, leidusi sukurti šiandieninę situaciją.
– Kas keisis pačiame festivalyje pasikeitus filmų rodymo vietai?
– Viskas, kas susiję geografiškai: nutols senamiestis su savo kavinutėmis, į kurias teks kulniuoti ilgiau, jei norėsi aptarti filmą ir pabendrauti. Nieko, nes bus daug vertingų filmų, o visa kita stengsimės daryti, kaip ir ankstesniuose festivaliuose.
– Minėjote, kad „Kino pavasaryje“ rodomi ir tie filmai, kurie dalyvauja prestižiniuose Kanų ar Berlyno festivaliuose. Ar pats „Kino pavasaris“ kada nors bus panašus į šiuos festivalius?
– Tikimės, kad kada nors taps panašus. Ambicijų tam yra, bet reikia, kad valstybė pakeistų požiūrį į kiną ir Lietuva prilygtų bent kaimynėms Latvijai ir Estijai su jų kino finansavimo politika.
Į Kanų ar Berlyno festivalius atvyksta ir kino aktoriai, be kurių nebūtų ir paties kino.
Dėl kino žvaigždžių mes nusprendėme, kad vis dėlto geriau atvežti žiūrovams penketą gerų filmų nei vieną vidutinio ryškumo žvaigždę. Suprantama, žvaigždės yra geras festivalio prieskonis ir keletas puslapių gyvenimo būdo žurnaluose, taigi ir populiarumas festivaliui. Vis dėlto festivalis nenori atsisakyti edukacinių tikslų parodyti mūsų žiūrovui kuo daugiau geriausių kino pavyzdžių.
Svajoju, kad 2009-aisiais, Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, metais, „Kino pavasaris“ bus panašesnis į prestižinius festivalius: filmai bus rodomi keliuose kino teatruose, galėsime pasigirti žiuri ir žymiais aktoriais.
Kalbino Andrė Jarutytė
