Nesusijaudinkite, jėgų kaita vyksta ne pas mus. Tai Britanijoje. Ir persigrupavimai nesisieja su jokiais teroro išpuoliais. Kalbėsime apie laiką iki jų.
Šią vasarą - pagal analogiją su lenkų radiju - galima būtų vadinti „Vasara su Bobu Geldofu“. Sekmadienį net Lietuvos televizijos prie to netyčia prisijungė ir be ypatingos reklamos (o galėjo...) parodė nemariąją, kaip pasirodė net šiandien, Alano Parkerio juostą „Pink Floyd. Siena“. Ten vaidinantis Geldofas tada dar nebuvo surengęs pirmojo „Live Aid“ koncerto lėšoms skurstančiai Etiopijai rinkti. Dabar, po antrojo didžiojo „Live 8“ koncerto jį galima matyti tęsiant tą pačią temą - per BBC sekmadieniais pasakojant apie Afrikos šalis. Komentarai ir pastabos itin įžvalgios, be graudulių ir tuščio patoso. Būtų visiškai dėsninga ir pelnyta, jei kuris nors žiniasklaidos leidinys jį tituluotų metų žmogumi.
Mums Afrika su savo problemomis yra totaliai neįdomi ir niekaip nerūpi, - požiūrį atspindi vieno interneto sienų dergėjo pastaba: „Badauja, o tingi bananą nusiskinti“, - štai taip mes juos pažįstame. Todėl aktualesnis būtų kitas nelabai garsintas Bobo Geldofo nuopelnas: po šio koncertų simultano jis ir Bono buvo priimti pasaulio aštuonetuko drauge su kitais Edinburgo maršų organizatoriais ir kitokių akcijų kėlėjais. Po to jie komentavo: pasiekti visko šimtu procentų nepavyko, bet pavyko labai daug - tiek dėl Afrikos skolų, tiek dėl Kioto protokolo ir pasaulinio atšilimo. Ir tai pavyko visai ne dėl pačių politikų norų.
Komentatoriai pažymi vieną esminių šio G8 susitikimo aspektų: jų repertuarą šįkart reguliavo ne jie patys ir įprasti protokolui bei posėdžių dienotvarkei reglamentai ir tradicijos, o nevyriausybinės organizacijos (NVO). Vakare pasaulio lyderiai dar spėjo paragauti Chiracą pykinančios virtuvės ir galbūt tai buvo paskutinė rami pasaulio didžiųjų vakarienė. Rytą jau stovėjo Hannibal ante portas.
Dar niekad anksčiau nevyriausybinės organizacijos taip nepriartėjo prie pasaulio valdymo pulto ir neparodė tokio totalios demokratijos pavyzdžio kaip tą liepos 7-ąją. Ir logiška, kad tai buvo įmanoma padaryti tik Didžiojoje Britanijoje: būtent šioje šalyje tiek NVO, tiek įvairios kūrybinės industrijos randa savo terpę ir yra pripažintos bei remiamos ne tik kaip sėkminga, o kaip viena perspektyviausių sričių visos šalies ekonomikoje. Žinoma, turėkime galvoje, kad į britų kūrybinių industrijų sektorių telpa visas britpopas, jų televizijos ir kino produkcija bei mados ir dizainas. Nepamirškime ir to, kad Tony Blairas į savo rinkimų kampaniją ėjo drauge su cool Britania lyderiais, o vėliau Liamą Gallagherį pasikvietė švęsti rinkimų pergalės: jis buvo ir stengiasi išlikti cool. Jei būtų toks G8 susitikimas vykęs kur nors Vokietijoje ar Ispanijoje - vargu ar kas iš aštuntuko būtų pažvelgęs pro langą.
Bet nepamirškime ir Geldofo komandos: Harley Godsmithas, rengęs milžiniškus koncertus nuo septintojo dešimtmečio ir įteisinęs Londono Vemblio stadioną kaip pasaulio sceną Nr. 1, tos pačios „Sienos“ koncerto vykdomasis prodiuseris Berlyne 1989 m.; Jackas Langas, buvęs Prancūzijos kultūros ministras, kurio (ir Mitterand’o) dėka Paryžius galėjo prisiklijuoti etiketę „modernus“, o ne vien „impresionistų“; Peteris Gabrielis - komentuoti nebūtina. Taip pat visi pagrindiniai muzikos TV kanalai, transliavę koncertus tiesiogiai. Ir t.t. Ir žmonės, kuriems bilietas į koncertą kainavo vieną SMS už pusantro svaro. Ir britų parlamento kancleris Gordonas Brownas, atleidęs Londono koncerto organizatorius nuo PVM ir taip leidęs sutaupyti per pusę milijono svarų... NVO taip pat žaidžia lobizmą, tik švariai, o garsios pavardės ne tik atveria kai kurias svarbias duris - jos leidžia ir politikams pasijusti šiek tiek modernesniems.
Keistai skamba, kad garsiausi pasaulio šou rengėjai ir muzikantai gali būti vadinami NVO ar kūrybinių industrijų atstovais. Mums neapsiverstų liežuviai taip pakrikštyti „G&G Sindikato“ ar Andriaus Mamontovo, nes muziką mes galime suprasti tik kaip šou, pramogą ir laisvalaikį - kaip ir kitas meno sritis. Tačiau tai priklauso ir nuo jų atstovaujamo meno siekių. Mes esame visiškai asocialūs, socialiems būti nemadinga, politiškai angažuotiems - purvina. Todėl mums NVO skamba griozdiškai ir atrodo artimesnės NSO. Natūralu, kad ir politikams: prieš porą metų vienoje konferencijoje skaitydamas savo pranešimą ūkio ministras dar vangiai tarė terminą „kūrybinės industrijos“. Bet kas, jei ne jos pristato visą Lietuvos panoramą šiuo metu vykstančioje „Expo“ Japonijoje? Frankfurto knygų mugėje ar šiais metais įvyksiančioje Gioteborge? Bendradarbiaujama ne taip ir mažai, bet niekaip nenorima pripažinti, kad tai yra kūrybos visuomenės dalis ir ją seniai dera pripažinti svarbiu ekonomikos veiksniu. Bet kol kas visa įmanoma kūryba ir mažiausias smegenų darbas paliekami bet kokiai krašto reprezentacijai (pavyzdžiui, universitetui pinigų neduosime, bet užsienio politiką į jį nuvesime). O neduokdie, NVO dar ims kažko reikalauti iš politikų...
Kai pavasarį per akcijas dėl „Lietuvos“ kino teatro nusistebėjau vienam pažįstamam - kodėl politikams tai nerūpi, juk visuomenė iš esmės duoda auksinę kortą politikams į dantis, - jis pateikė absoliučiai išsamų atsakymą: „Durni dar“. Ir nėra ko kalbėti apie politikų norus bent jau atrodyti moderniems. Tuo ir skiriamės nuo Britanijos, ir nebūtinai cool.
