es konstitucija

Žiūrėdamas TV vis dažniau susimąstau: kas išprotėjo? Pasaulis ar aš? Save galima pasitikrinti pas psichiatrą. O kaip patikrinti pasaulį? Ką tempti pas psichiatrus: Putiną? Boženą? Bushą? Tada tikrai į psichiatrinę uždarys. Ką daryti? Juk negali ignoruoti akivaizdžiai beprotiškų faktų. Saddamą Husseiną užpuolė dėl jo draugiškų santykių su Bin Ladenu, o pakorė dėl kelių šimtų iššaudytų irakiečių.

Vargu ar 2007 m. gruodžio mėnesį, kai Lisabonoje buvo pasirašinėjama naujoji Europos Sąjungos (ES) sutartis, kas manė, kad 2009 m. ji vis dar nebus ratifikuota ir jos įsigaliojimui kils vis naujos kliūtys. Ši sutartis yra būtina pačiai ES, jos efektyviam funkcionavimui bei gebėjimui greitai reaguoti į vykstančius išorinius pokyčius. Pagaliau ji numato galimybę, kad tarptautinės politikos srityje ES kalbės vienu balsu, o ne atskirų valstybių balsais, kurių nuomonės dažnai būna skirtingos.

Viešojoje erdvėje emigracijos tema daug prirašyta ir nemažai prikalbėta. Bet, pasirodo, ši tema yra tiesiog neišsemiama. Siūlau pakalbėti apie emigracijos procesus kitu požiūriu. Nors mūsų atgimusi valstybė jauna – sulaukusi tik pilnametystės amžiaus, tačiau tikslių duomenų apie emigracijos mastus jau neturime. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1990–2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 13–14 procentų piliečių.

,, ... Nei sielą kas būtų pavogęs ir  klaustų: kaip sekasi?“  Jau nebeprisimenu, kuris iš vyresniosios kartos lietuvių poetų  užrašė šią eilutę, labai sugestyviai perteikiančią kraštutinės rezignacijos ir beviltiškumo patirtį.

Didžiosios Britanijos milijonierius Stuartas Wheeleris pradėjo teisinę kovą už tai, kad šalyje būtų surengtas referendumas dėl Europos sąjungos Reformų sutarties ratifikavimo, skelbia BBC. S. Wheeleris, kuris yra dosnus konservatorių partijos rėmėjas, pareiškė parašęs kreipimąsi į ministrą pirmininką leiboristą Gordoną Browną, kuriame reikalauja atlikti teisinį įvertinimą, atsakysiantį į klausimą, ar teisėtai nerengiamas referendumas dėl Reformų sutarties ratifikavimo.

Jei ne Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad mūsų valstybėje žemę gali įsigyti tik jos piliečiai, uostamiestis greičiausiai priklausytų vokiečiams, kurie nuo seno jame turėjo žemės ir galėtų pretenduoti į nuosavybę, ketvirtadienį rašo "Vakarų ekspresas".Šiandien, minint 15-ąsias Lietuvos Konstitucijos priėmimo metines, vis labiau diskutuojama, ar šis svarbiausias šalyje teisinis dokumentas nėra pasenęs bei ar nevertėtų jo keisti.

Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) vadovams nesuprantamos iniciatyvos iš mažųjų Europos Sąjungos (ES) šalių narių atimti teisę deleguoti savo atstovus į Europos Komisijos (EK) įgaliotinių pareigybes. Pasak URK vadovų, taip reformavus EK, būtų grįžta į laikus, kuomet sprendimus dėl ES ateities priimdavo kelios didžiosios valstybės, o šitaip būtų paminami ir Bendriją vienijantys - lygybės ir solidarumo - principai.

Tai, kaip Lietuva svarstė, tiksliau – nesvarstė, vadinamąją 2007–2013 metų finansinę perspektyvą, o paprasčiau kalbant – planą, kaip bus panaudojama Europos Sąjungos finansinė parama, man primena pasaką apie senį ir auksinę žuvelę. Neperpasakojant visos istorijos, ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – nepaisant puikių galimybių iš esmės pakeisti gyvenimą, galiausiai vis tiek likta prie suskilusios geldos.

Jau keli mėnesiai didžiausia Europos Sąjungos problema yra sutarties dėl Konstitucijos Europai, dažniau vadinamos tiesiog ES Konstitucija, likimas. To gal nebūtų atsitikę, jei neseniai įvykusių referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje rezultatai būtų kitokie. Šių šalių piliečiai aiškiai pasisakė prieš ES Konstituciją. Komentatoriai teigia, kad balsuota ne tiek prieš pačią Konstituciją, kiek prieš savo vyriausybių vykdomą politiką, ES plėtrą, imigraciją ir kitus dalykus.

Prancūzijoje pratrūko smurto banga. Ji verčia manyti, kad Europos Sąjungos kūrimo ir plėtros smegenų centras rimtai negaluoja. Prieš kurį laiką prancūzai nepatvirtino ES Konstitucijos, šitaip išreikšdami nepasitikėjimą ją kūrusiam savam politiniam elitui. Tad yra apie ką galvoti šalims, kurios nesvarstydamos sutinka su visomis Paryžiaus veikiamo Briuselio politinėmis iniciatyvomis.

Įvairiose Europos Sąjungos šalyse, ypač senosiose narėse, tai susilpnėdama, tai sustiprėdama rutuliojasi diskusija apie ES ateitį, naujo pilietinio europietiško tapatumo kūrimą, nacionalinės valstybės vaidmenį naujojoje Europoje, taip pat apie nacionalinių ir kultūrinių tapatumų likimą. Pilietinio europietiško tapatumo pagrindas turėjo būti ES Konstitucija, įtvirtinanti bendrą pilietinę erdvę. Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos piliečiai atmetė Konstituciją.

Pareiškę užuojautą dėl nesėkmingo referendumo Prancūzijos vadovams, Lietuvos politikai į mūsų šalies ateitį Europos Sąjungoje žvelgia optimistiškai. Jie pripažįsta, kad prancūzų "ne" yra neigiamas signalas kitoms šalims kandidatėms, tačiau sako, kad Lietuva gali puikiai gyventi pagal Nicos sutartį.

Išsiplėtusi Europos Sąjunga (ES) nebeturi kelio atgal, todėl atmetus Sutartį dėl Konstitucijos Europai, visoms Bendrijos valstybėms teks ieškoti būdų, kaip efektyviau organizuoti bloko institucijų darbą. Taip pirmadienį per spaudos konferenciją teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, komentuodamas referendumo Prancūzijoje rezultatus. Prancūzai per sekmadienį vykusį istorinį referendumą dėl ES Konstitucijos įtikinama persvara atmetė šį dokumentą.

Europos Sąjungos narės šiuo metu kaip Krylovo pasakėčios gulbė, vėžys ir lydeka: kiekvienas tempia vežimą į savo pusę. Nors ir pasirašyta ES Konstitucija, bet ji esminių pokyčių nenumato. ES šalys vis dar nesutaria dėl to, kas gi yra ES - tik bendra ekonominė erdvė, ar vis dėlto bendras politinis projektas, kuris paverstų ES pasaulio politikos dalyve. ES šalys nesutaria dėl santykių su JAV, su Rusija, su Kinija (ginklų embargas), su Vidurio Rytų valstybėmis.

Kilusi diskusija nepakeitė Seimo nuomonės dėl Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos ratifikavimo. Referendumo šiuo klausimu nebus. Į paskutinį posėdį susirinkęs šios kadencijos Seimas ratifikavo istorinį dokumentą, ir Lietuva tapo pirmąja iš visų ES šalių, užbaigusia ratifikavimo procedūrą.

Porinkimine karštine dar nepersirgęs ir spalvotas koalicijas sapnuojantis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis keliasdešimčiai Seimo posėdžių salėje retkarčiais dar pasėdinčių kadenciją šią savaitę baigiančių parlamentarų nusprendė pasiūlyti ratifikuoti ES Konstituciją. Ministras labai nori būti pirmas Briuseliui atraportavęs, kad darbas padarytas.

Prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis iškilmingoje ceremonijoje Romoje penktadienį (apie 13.15 val. Lietuvos laiku) pasirašė pirmąją Europos Sąjungos (ES) Konstituciją. ES Konstitucijos pasirašymas vyko Konservatorijos rūmuose, kurie yra Renesanso stiliaus pastatais garsėjančioje Kampidolijaus aikštėje.

Per artėjančius rinkimus į Seimą daugiausia balsų kėsinasi gauti šešiuose kandidatų sąrašuose esantys politinių partijų ir jas mėgdžiojančių grupuočių atstovai. Politinių partijų kandidatai bando laimę Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos, Tėvynės sąjungos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) sąrašuose. Rinkimams suburtos grupuotės veržiasi į valdžią pasivadinusios Darbo partijos ir Rolando Pakso vardais.

Prieš porą mėnesių paskelbta Kęstučio Girniaus apžvalga (http://www.omni.lt/index.php?base/z_152952) pradėjo diskusiją apie prezidento instituciją Lietuvoje. Dauguma diskusijos dalyvių sutiko, kad prezidento vaidmuo Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje labai priklauso nuo valdančios daugumos laikysenos. Antra vertus, ne kartą buvo pažymėta, kad prezidento institucija yra valdžių atsvaros dalis, vienas iš Konstitucijos garantų.

“Omni Laikas” paskelbė Vytenio Povilo Andriukaičio straipsnį “Tikrus ar menamus pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija? Atsakymas A. F. Palubinskui” (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_127817). Kadangi p. Andriukaičio straipsnis buvo labai ilgas ir kupinas standartinių eurokratinių pagyrų (o ne analizės), norisi jam atsakyti. Kaip ir p. Andriukaitis, aš nuosekliai rėmiau Lietuvos integraciją į ES ir išlieku vieningos Europos Sąjungos šalininku.

“Omni Laikas” paskelbė Aido Felikso Palubinsko komentarą “Kokius pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija?” (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_125799). Kadangi straipsnyje gausu netikslumų ir faktų iškraipymų, norėčiau išdėstyti savo nuomonę. Autorius teisingai pažymėjo, kad Lietuvos vadovai “iš esmės” pritaria Konvento dėl Europos Sąjungos (ES) ateities parengtam Konstitucinės sutarties projektui. Naujoji sutartis - nemažas žingsnis į priekį.

Jeigu vyktų referendumas dėl Europos Sąjungos Konstitucijos, geriausia jį būtų surengti visose valstybėse tą pačią dieną, prieš tai suorganizavus visos Europos diskusiją.

Lietuva ypatingą dėmesį skirs Europos Sąjungos valstybių narių - didelių ir mažų - lygybės, ES institucijų tarpusavio sąveikos balanso išsaugojimo ir Bendrijos metodo stiprinimo klausimams. Tai šeštadienį Romoje, ES tarpvyriausybinėje konferencijoje, kur pradėtas svarstyti ES Konstitucinės sutarties projektas, pareiškė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas.

Lietuvos valdžia neketina atsiklausti tautos nuomonės dėl Europos Sąjungos Konstitucijos, kurios ateityje turės laikytis ir Lietuva. Pasak dienraščio "Kauno diena", nors anksčiau kalbėta, kad Lietuvoje kitąmet gali būti surengtas konsultacinis referendumas dėl ES Konstitucijos, dabar tokios idėjos atsisakoma.

Atrodo, jau turime vieną iš tų paradoksų, kurie neleidžia sustabarėti individualiems ir kolektyviniams protams. Dar nespėjo Lietuva tapti tikrąja Europos Sąjungos (ES) nare, o jau esam verčiami dažniau ir daugiau pagalvoti apie savo nacionalinius ir valstybinius interesus. Sakytumei, kad tik jungdamiesi į 25 valstybių sąjungą tampame tikra valstybe. Šįkart turiu galvoje ką tik paskelbtą Europos ateities konvento darbo rezultatą - ES Konstitucijos projektą, jau antrą.