Žiūrėdamas TV vis dažniau susimąstau: kas išprotėjo? Pasaulis ar aš? Save galima pasitikrinti pas psichiatrą. O kaip patikrinti pasaulį? Ką tempti pas psichiatrus: Putiną? Boženą? Bushą? Tada tikrai į psichiatrinę uždarys.
Ką daryti?
Juk negali ignoruoti akivaizdžiai beprotiškų faktų. Saddamą Husseiną užpuolė dėl jo draugiškų santykių su Bin Ladenu, o pakorė dėl kelių šimtų iššaudytų irakiečių. Retorinis klausimas: kiek kartų reikėtų pakarti G.W.Bushą, jeigu „gindami“ demokratiją jo kariškiai išžudė dešimtis tūkstančių irakiečių?
Aritmetika paprasta.
Padalykite 10 000 iš 200 ir gausite atsakymą.
Sekant S.Husseino pavyzdžiu, G.W.Bushą reikėtų pakarti mažiausiai 50 kartų, užsmaugi - nukabini, užsmaugi - nukabini... Ir taip 50 kartų.
Juo labiau kad ir mus Bushas apgavo: „Nuo šiol Lietuvos priešai - Amerikos priešai“. Tikrovėje Amerikos priešai tapo Lietuvos. Pradėjome kariauti su afganistaniečiais, irakiečiais... Aišku, ne dėl naftos - dėl Tėvynės. Tik kur ji?
Vašingtone? Izraelyje? Briuselyje?
Bet kur, tik ne čia, Lietuvoje. Pas mus ginamos visų teisės. Ir čigonų, ir žydų, ir lenkų... Tik ne lietuvių. Net ukrainiečių dujos mūsų valdžiai svarbiau nei lietuvių. Mokame brangiausiai Europoje, o rūpinamės dėl kitų.
Kaip pastebi mūsų intelektualai, nebejauku garsiai savo šalies vardą ištarti. O juk žodį „Lie-tu-va!“ teatre publika atsistojusi skanduodavo. Nuvalkiotos sąvokos „Patriotas“, „Tėvynė“... Net Baltijos pavadinimą kažkoks užjūrio įvaizdžio specialistas nori iš mūsų atimti. Tiesa, prieš tai jam dar privalėsime susimokėti.
Jei duosim milijoną, galėsime drąsiai vadintis ne Baltijos, o Šiaurės šalimi. Kaip čiukčios.
Apie juos gi visi anekdotus pasakoja, o ką žino apie mūsų Lietuvą? Ar pastebėjo, kiek painiavos su Lietuvos pavadinimu: „Litva“, „Litauen“, „Lithuania“, „Lituania“.
Ir vis tiek supainioja su „Letonia“ (Latvija). Tai dabar dar pradės painioti su jamalais, nencais ir eskimais. Sakys, a, jūs iš Šiaurės, elnius auginate? Gal dar ir naftos turite?
Neduok Dieve, išgirs koks bušas ar glušas ir subombarduos...
Gal nebeeksperimentuokime. Nebesidraskykime tarpusavyje. Kiek galima pjauti vienam kitą?
Antra vertus, kas beliko daryti. Visas kitas funkcijas iš mūsų, regis, Briuselis jau atėmė. Jei tik pabandom kažką nuveikti savarankiškai, tučtuojau pasigirsta: „Tai neatitinka Briuselio direktyvų“. Kažkoks absurdas.
Visos aferos dangstomos „ES direktyvomis“, kurių nieks akyse neregėjo. Mano galva, direktyvos arba nurodymai gali ateiti tik tada, kai Briuselis pats žinos, ko jis nori. Deja, ES Konstitucija iki šiol nepriimta. Vadinasi, iki šiol Europos Sąjungoje dar nė ra tarpusavio supratimo. Patys nežino, kaip toliau gyvens drauge, o mums „iš aukščiau“ nurodinėja. Todėl skelbiu ultimatumą: kol tarpusavyje neišsiaiškins, man jų direktyvos negalioja. Vadovausiuosi tik Lietuvos įstatymais.
Pirmiausia Lietuva man - šalis prie Baltijos, o ne prie Laptevų ar Šiaurės jūros. Čia mano namai, nes kitur gyventi nenoriu. Ne todėl, kad brangu, o todėl, kad visur kitur būsi svetimas. Nei mes, nei mūsų vaikai, nei anūkai jokiame krašte nebūsim savi...
Todėl gerbkim ir branginkim savo namus. Ar tai būtų bendrabutis, ar butas, ar namas, ar žemės lopinėlis (šalia Baltijos jūros), iškovotas mūsų protėvių krauju.
Puoselėkime savo kraštą ir mylėkime. Neleiskime savo namų nualinti.
Verslininkams, kurie nesupranta sąvokų „Tėvynė“ ir „Lietuva“, paaiškinsiu jų kalba.
Nekilnojamojo turto vertę sudaro trys pagrindiniai dalykai - vieta, vieta ir dar kartą vieta. Tai va: jei vieta niekam tikusi, tai ir jūsų visas turtas tampa bevertis.
Lietuva yra mūsų namai. Negriaukime jos. Nebetempkime iš namų (geriau atvirkščiai). Nešiukšlinkime. Nebeskurdinkime žmonių.
Žodžiu, nebūkime sau priešais. Nes jeigu Lietuvos žemėje bus nesaugu ir nebejauku, čia niekas nebenorės gyventi. O tai reiškia, kad nuvertės visas jūsų turtas. Vilos ir namai. Fabrikai ir investicijos. Patys būsite nelaimingi. Nes neįstengsite būti laimingi, kai jus sups nuskurdinti ir nelaimingi žmonės.
Ir dar labai svarbu savo namuose būti šeimininku. Todėl gal nederėtų persekioti jaunimo, kuris dainuoja patriotines dainas ir skanduoja „Lietuva - lietuviams!“ (Negi geriau būtų, jei staugtų „Lietuva - rusams“?!) Jie ne fašistai. Jie mūsų ateitis. Užuot pasirinkę emigracijos ar narkotikų kelią, jie neša trispalves ir deklaruoja, kad dar myli savo namus, savo Tėvynę. Kas čia blogo? Negi visi privalo liaupsinti globalizmą? Juk jau prisiliaupsinome ir su komunizmais, ir su socializmais.
O dėl tolerancijos įvairioms tautoms ir lytims... Ar neatrodo, kad kažkas tyčia skiria tam opiam klausimui pernelyg daug dėmesio? Akivaizdu, kad kai kurios grupės sąmoningai provokuoja konfliktus, tenorėdamos iš fondų išpešti kuo daugiau pinigų. Gynybai.
Gyventų sau ramiai kaip visi normalūs žmonės ir niekas jiems netrukdytų.
Priminsiu, kad Lietuva dar nuo Gedimino laikų buvo svetinga ir tolerantiška. Tačiau joks save gerbiantis šeimininkas neleis svečiui ar atėjūnui užlipti sau ant sprando. Juk net folkloras byloja: įsileisk kiaulę į bažnyčią, ji ir ant altoriaus užlips.
Ar pamenate, kaip mūsų valdžia įsileido į Seimą tokį Zuroffą, o šis, užlipęs ant tribūnos, pradėjo Lietuvą plūsti... Kas tokį paršelį gali toleruoti?
O dabar dar kartą apie mūsų psichiką. Skubu visus nuraminti. Niekas neišprotėjo. Bet tikrai žmogus gali išsikraustyti iš proto, jei laiku nesuvoks jo supančio pasaulio. Pradžiai įsisąmoninkite, kaip veikia sistema ir kokie žmonės jai reikalingi.
Jokiu būdu negalima būti doram, nesusitepusiam, savarankiškam ir neprognozuojamam. Jei tave gąsdina, privalai bijoti. Jei klausia, kaip darysi, privalai atsakyti - o kaip reikia. Jei turėsi savo nuomonę, būsi beviltiškas ir sistemai nereikalingas.
Todėl nesinervinkite, kad į valdžią ateina vis daugiau „susitepusių“ ir net teistų žmonių. Taip reikia. Taip sistemai juos lengviau valdyti.
Natūralu, kad pil. O., suvažinėjęs kelis savanorius, tampa krašto apsaugos ministru.
Logiška, kad toks F., pasimokęs aferų EBSW, tampa vidaus reikalų ministru, o susipykęs su įstatymais V. paskiriamas vadovauti Seimui, t.y. kurti įstatymus.
Dabar aišku, kodėl Arūnas Burkšas nebuvo patvirtintas aplinkos apsaugos ministru? Jis per daug doras. Aš jį seniai ir labai gerai pažįstu. Jis myli gamtą, puoselėja Neringą.
Bet į ministrus jo nepasirinko. Kaip galime leisti nevaldomam žmogui skirstyti milijardines lėšas?! Negi jį pašantažuosi tuo, kad prieš 10 metų suirusį tvartelį perstatė į trobą?! Taip jam ir pasakiau: pats kaltas - per mažai prisidirbai.
Užtat kitas kandidatas į aplinkosaugos ministrus tiko. Pagal visus parametrus. Neaiškūs finansai. Susirišęs su visomis partijomis. Jo kompanijos bosai plovė pinigus per aplinkosaugą Estijoje. Be to, statybininkas... Idealus įrankis skirstant milijardines ES lėšas!
Norint daryti karjerą - iš pradžių reikia prisidirbti. Padaryti ką nors tokio, kad vėliau būtų galima tave valdyti. Šantažuojant!
Pavyzdžiui, norint tapti Lietuvos prezidentu, būtina Konstituciją paminti. Geriausia su šlepete... Ir būsi inauguruotas!
O pabaigai atiduosiu duoklę paskutinei madai. Keli žodžiai apie KRIZĘ. Kaipgi be jos. Ogi labai paprastai. Pabandykime papasakoti, kas atsitiko pasaulyje, nevartodami žodžio „krizė“.
Apsukrūs verteivos Amerikoje prasuko finansinę aferą. Panašiai kaip Petrikas. Sukūrė piramidę, išdalino rizikingus pigius kreditus, perpardavė biznį fondams, o po to skubiai atsistatydino, išsimokėję šimtamilijonines išeitines.
Tai palietė visus pasaulyje. Tarp jų ir mus, lietuvius. Nes ir mes pirkome bevertes akcijas, išpūstą nekilnojamąjį turtą, ir mūsų pinigėliai per fondus buvo išpumpuoti į užjūrio bankus.
Va ir viskas.
Dėl visko kalta krizė. Nes jos nenubausi. Todėl, kad krizė yra reiškinys. Sakytum, afera - turėtum pasodinti aferistą. Sakai, krizė - belieka drebėti ir melstis, kad ji kuo greičiau pasibaigtų.
O kol visi sėdime pamaldžiai sunėrę rankutes, kažkas rankutėmis trina iš džiaugsmo.
Išmušė jų laimės valanda. Pasipinigiauti. Tie patys užjūrio bankai pusvelčiui atiminėja mūsų turtą, kompanijas, žlugdo verslą ir šantažuoja mūsų valdžią, versdami pumpuoti vis naujus milijardus biudžetinių pinigų. Arba skolintis su beprotiškais procentais. Tol, kol tapsime nemokūs. Nusigyvenę vergai, kurie savo namuose už centus tarnaus svetimiems. Kas bus mūsų šeimininkai? Tie, kas turės visus pinigus. Juk pinigai niekur nedingo.
Ką daryti? Svarbiausia prisitaikius prie sistemos išlaikyti Lietuvą savo rankose. Linkiu kuo greičiau turėti savo nacionalinį banką. Nacionalinį verslą. Nacionalinę žiniasklaidą. Nacionalinę kultūrą. Neskubėkime atsisveikinti su nacionaline valiuta. Ir kuo greičiau nustokim pumpuoti savo pinigus į užsienį. Skubiai skelbkime moratoriumą lėšų švaistymui. Drąsiai atsisakykime „kultūros sostinės“ titulo. Ir nebūtinai taupumo sumetimais. „Kultūros sostinių“ per metus būna po dvi ar net po tris... O Lietuvos tūkstantmetis tik kartą per tūkstantį metų.
Nesigėdinkime būti lietuviais. Nieko čia blogo. Grąžinkime lietuviškus pavadinimus, pirkime prekę lietuvišką... O jei kas puls ir kaltins nacionalizmu, pasiteisinsime: „Lietuviais esame mes gimę“.
Ar pamenate, kieno tai žodžiai?
P.S. O dabar atidžiai įsižiūrėkite į skandalingąjį „Respublikos“ viršelį, spausdintą prieš penkerius metus. Ar tikrai pasaulio valdovus suerzino piešinėlis? O gal - anonsai, kurie itin aktualūs šiandien?
Vitas Tomkus
„Respublikos“ leidėjas
Lietuvninkai mes esam gimę
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.
Kad ir kelintas apsiėmė
Nieku paversti mus visus,
Lietuvninkų vaisinga žemė
Tik vis gimdys lietuvninkus.
Kad debesiai ir susitraukia
Ir vėtros grumzdž mus išardyt,
Kad ir kelintas pykdams šaukia
Ir kalbą mūs nor išvaryt:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninks nieko tikt n'atbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.
Drūtai laikyk, drūtai stovėkie,
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!
Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kuria mus ,,tėve mūs" mokino
Tėtužis miels ir motina.
Vis ciesorių viernai mylėsim,
Mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim
Lietuviškomis lūpomis.
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes norim būt;
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražūt.
