Prancūzijoje pratrūko smurto banga. Ji verčia manyti, kad Europos Sąjungos kūrimo ir plėtros smegenų centras rimtai negaluoja. Prieš kurį laiką prancūzai nepatvirtino ES Konstitucijos, šitaip išreikšdami nepasitikėjimą ją kūrusiam savam politiniam elitui. Tad yra apie ką galvoti šalims, kurios nesvarstydamos sutinka su visomis Paryžiaus veikiamo Briuselio politinėmis iniciatyvomis.
Prancūzijoje, pilietinių teisių ir demokratijos citadelėje, kuri skleidžia ir įtvirtina naują pilietinio europietiškumo supratimą, leista taikyti 1955 metų įstatymą dėl nepaprastosios padėties – vietos valdžiai suteikiama teisė prireikus įvesti komendanto valandą. Kai kuriose vietovėse ji buvo įvesta. Nesusitvarkoma su jaunaisiais imigrantų gyvenamų priemiesčių riaušininkais. Visoje šalyje naktimis sudeginta daugybė mašinų, taip pat mokyklų, vaikų darželių, net šaudyta į policininkus. Riaušės kilo spalio 27 dieną. Stebėtinai bejėgiški gana ilgą laiką atrodė Prancūzijos vadovai.
Ar galima imigrantų jaunimo riaušes sieti su ES Konstitucijos kūrimu ir atmetimu? Manyčiau, galima. ES Konstitucijos atmetimas parodė, kad žmones gąsdina Europos politinio elito ir politinio vyksmo atotrūkis nuo realaus gyvenimo ir jame susikaupusių problemų. Jas užaštrino pastarųjų metų imigracijos banga. Tas problemas, kurias savaip pridengia ar apeina politinis europinės integracijos vyksmas, liudija ir riaušių protrūkis bei staigus jų išplitimas.
Nesvarstysime socialinių ir kultūrinių problemų, kurias patiria imigrantai, – apie jas nemažai kalbama. Įvairių šalių politikos komentatoriai prieina išvadą, kad riaušės liudija visišką prancūzų „integracinės“ politikos pralaimėjimą. Kaip tik „integracinės“ politikos paradoksą ir pagvildensime.
Pripažįstantys „integracinės“ politikos pralaimėjimą paprastai nekelia klausimo, ar Prancūzijoje ir visoje ES apskritai galima kurti ir taikyti imigrantams skirtą integracinę politiką ir ja grindžiamas programas, padedančias imigrantams integruotis į vietines nacionalines bendruomenes. Suprantama, tokios programos kuriamos, tačiau dera aiškintis, ar jos „politiškai korektiškos“.
Paradoksas tas, kad į šitaip keliamą klausimą tektų aiškiai atsakyti, kad nei Prancūzijoje, nei ES integracinė politika negalima, nes ji pažeidžia pilietinių laisvių ir pilietinės lygybės principus. Kitaip tariant, integracinė politika kertasi su Prancūzijos politinės minties įtvirtintu piliečio ir pilietiškumo supratimu.
Kodėl taip yra? Visi piliečiai yra lygūs, visiems jiems būdingos vienodos teisės. Norint laiduoti tokią formalią lygybę tenka atsiriboti nuo visokių nacionalinių, kultūrinių, religinių ir etninių veiksnių. Tad įsitvirtinusi nuomonė, kad piliečiui ir nebūdingos jokios nacionalinės, kultūrinės ar religinės apibrėžtys. Pilietis europietis yra politinis konstruktas, savo turinį įgausiantis pilietinio europietiškumo erdvėje. Tarp piliečių nesama nei vietinių, nei atvykėlių ar kitokių imigrantų, nes tokie priskyrimai jau pažeidžia lygybės principą – juk atvykėlis negali būti lygus, pavyzdžiui, šeimininkui. Todėl kai kurie politikai bei filosofai ir siūlo atsisakyti imigranto ar atvykėlio vardo.
Imigrantų, kaip grupės, išskyrimas jau suponuoja jų diskriminavimą – šitaip jie pažeminami ir nuvertinami. Tačiau integracinė politika kaip tik ir grindžiama tokiu išskyrimu – viena piliečių grupė kuria integracinę (savisaugos) politiką ir verčia prie jos taikytis kitą piliečių grupę. Vadinasi, neįmanoma visuotinė piliečių lygybė. O juk jei visi piliečiai lygūs, tai jokia piliečių grupė neturi teisės versti kitų piliečių taikytis prie jų.
ES Konstitucija kaip tik ir turėjo sustiprinti tokią piliečių lygybę ir įtvirtinti ta lygybe grindžiamą pilietinį europietiškumą, kuris atmeta visokį savas ir svetimas, vietinis ir atvykėlis, imigrantas skyrimą – pastarasis laikomas pažeidžiančiu lygybės principą ir keliančiu nacionalizmo apraiškų grėsmę. Tad ES piliečiams lemta ugdyti „eurokonstitucinį patriotizmą“ (Jurgenas Habermasas) ar europietišką solidarumą, atmesiantį, o vėliau ir naikinsiantį visokias nacionalumo, religingumo ir etniškumo jausenas.
Kraštutinė, tačiau tarp Europos intelektualų bei politikų gana paplitusi pilietinio europietiškumo supratimo versija teigia, kad naują Europą įmanoma kurti tik grindžiant jos politiką su jokiomis teritorinėmis apibrėžtimis nesisiejančių žmonių – pabėgėlių – bendravimu. Ne vietiniai ir imigrantai, o visi – pabėgėliai.
Svarstoma taip. Imigrantas svetingai priimamas ne vien suteikiant jam prieglobstį ir paramą, o naikinant visas jį pažeminti galinčias aplinkybes, vadinasi, priimančio ir paramą teikiančio poziciją, kuri jau savaime pastarajam teikia pranašumą. Tad priimant imigrantus būtina ir patiems prisiimti imigranto pavidalą ir kurti vieningą visų europiečių, jau kaip imigrantų ar pabėgėlių, viešąją erdvę, taip pat ugdyti „svetimųjų“ solidarumą. Tad ir šiuo atveju nebėra prasmės kalbėti apie jokią integracinę politiką, nes ši tik įtvirtinanti visokias nelygybės formas.
Prancūzų integracinės politikos žlugimą reikėtų suvokti kaip politinio elito paraginimą liautis veidmainiauti. Ką tai reiškia? Pirmiausia nemaskuoti realių nelygybės pavidalų abstrakčiomis pilietinėmis laisvėmis, tad ir integracines politikas kurti ant realaus tuos nelygybės pavidalus pripažįstančio politinio pagrindo. Kita vertus, reikia suteikti daugiau galimybių pačioms nacionalinėms bendruomenėms demokratiškai tvarkytis su imigracijos keliamomis problemomis, nesistengiant iš vienos citadelės aprėpti visą „savųjų“ santykių su „atvykėliais“ įvairovę.
Prancūzijos politiniam elitui tektų žengti dar vieną žingsnį – pripažinti, kad buvo padaryta klaida atsisakius ES Konstituciją grįsti krikščioniškuoju Europos paveldu ir neapmąsčius, kokias naujas galimybes žmonių nacionalinei savijautai ir pasaulėjautai reikštis privalo teikti ES plėtra. Pilietinis europietiškumas turėtų būt derinamas su tos raiškos įvairove, nes pastaroji yra didelis Europos turtas, galintis padėti jai tvarkytis su naujais iššūkiais.
