“Omni Laikas” paskelbė Aido Felikso Palubinsko komentarą “Kokius pavojus Lietuvai slepia ES Konstitucija?” (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_125799). Kadangi straipsnyje gausu netikslumų ir faktų iškraipymų, norėčiau išdėstyti savo nuomonę.
Autorius teisingai pažymėjo, kad Lietuvos vadovai “iš esmės” pritaria Konvento dėl Europos Sąjungos (ES) ateities parengtam Konstitucinės sutarties projektui. Naujoji sutartis - nemažas žingsnis į priekį. Reformos, dėl kurių sutarta Konvente, būtinos išsiplėtusiai ES.
Galima paminėti keltą esminių pakeitimų, kurie yra svarbūs sėkmingai tolesnei ES plėtrai:
- Europos Bendrijų ir ES steigimo sutartys sujungto į vieną dokumentą;- supaprastintos teisės aktų priėmimo procedūros, sumažintas teisės aktų skaičius;- apibrėžtas ES teisinis statusas;- įsteigta ES užsienio reikalų ministro pareigybė;- aiškiau reglamentuotos Sąjungos kompetencijos;- ES Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma;- įtvirtinta peticijos teisė;- išplečiamas Europos Parlamento dalyvavimas teisės aktų priėmime;- didėja nacionalinių parlamentų vaidmuo Sąjungos politikoje;- stiprinamas bendradarbiavimas vidaus reikalų ir teisingumo bei gynybos srityse;- stiprinamas šalių narių ekonominių politikų koordinavimas.
Šios reformos - didelis Konvento laimėjimas. Tai pripažįsta visi. Spalio 4 dieną prasidėjusioje Tarpvyriausybinėje konferencijoje pagrinde diskutuojama dėl ES institucinės struktūros dalykų - Europos Komisijos sudėtis, pirmininkavimas Taryboms, kvalifikuotos daugumos balsavimo skaičiavimo tvarka.
Seimo ir Vyriausybės pozicija šiais klausimais aiškiai suformuluota rugsėjo 25 dienos Seimo rezoliucijoje ir Vyriausybės nutarime dėl Lietuvos nuostatų Tarpvyriausybinėje konferencijoje (TVK). Lietuva siekia, kad Konvento parengtas sutarties projektas per artimiausius mėnesius būtų patikslintas ir pataisytas.
Lietuvos atstovai TVK ne kartą minėjo, kad Europos Komisijos sudėtis neturėtų būti mažinama - kiekviena valstybė turi turėti po lygiateisį komisarą. Turėtų būti išsaugotas rotacinio pirmininkavimo principas Ministrų Tarybose. Kaip ir minėjo A. F. Palubinskas, Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios remia krikščionybės paminėjimą sutarties preambulėje.
Nors Lietuva siekia kai kurių patikslinimų, negalima sutikti su A. Palubinsko vertinimu, kad sutarties tekstas yra “smarkiai taisytinas, ypač siekiant išsaugoti mažesniųjų ES šalių narių teises ir įtaką”. Daug kalbama apie mažesnių ir didesnių valstybių priešpriešą, tačiau ją sunku pastebėti. Jei pasižiūrėtume, kaip TVK įvairiais klausimais pasiskirsto valstybės, pamatytume, kad nėra nė vieno atvejo, kai ši didžiųjų ir mažųjų valstybių priešprieša būtų reali.
Būtų klaidinga sakyti, kad Konstitucinės sutarties projektas nenaudingas mažosioms valstybėms. Pavyzdžiui, Konvento pasiūlyta Europos Komisijos reforma ne itin naudinga didžiosioms valstybėms. Prancūzija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija bei Ispanija dabar turi po du komisarus, o pagal naująją tvarką galimybę skirti komisarą jos turės tik kas antrą kadenciją. Tai didžiulė revoliucija. Todėl manau, kad jeigu TVK ir nepavyks susitarti dėl principo - “viena valstybė - vienas komisijos narys”, neturėtume nusiminti. Konvento kompromisas nėra jau toks blogas.
A. F. Palubinsko komentare yra ir daugiau netikslumų bei prieštaravimų.
Straipsnio autorius neteisingai interpretuoja bendrosios prekybos politikos reikšmę. Prekybos politika nėra ES įrankis daryti įtaką valstybėms narėms. Dar 1957 metais valstybės susitarė, kad prekybos politika turi būti tvarkoma bendrai - bendram labui. Valstybės susitarė palengva mažinti prekybos apribojimus Sąjungos viduje, nustatyti vienodą prekybos režimą su trečiosiomis valstybėmis. Didžiausią naudą iš bendrosios prekybos politikos gauna ES piliečiai - vartotojai.
ES siekis prisijungti prie Europos Žmogaus teisių Konvencijos (EŽTK) sietinas su juridinio statuso suteikimu Sąjungai. Tokį statusą šiuo metu turi Europos Bendrijos. Tapusi tarptautinės teisės subjektu ir prisijungusi prie EŽTK ES galėtų tapti aktyviu žaidėju plėtojant ir ginant žmogaus teises pasaulyje.
Autorius ne kartą mini centralizacijos tendencijas ES. Su tuo negalima sutikti. Pirmiausia, jei centralizaciją suprasime kaip Sąjungos institucijų kompetencijos išplėtimą, tai tokio postūmio sutarties projekte nėra. Atvirkščiai, Konvente buvo aiškiau apibrėžtos Sąjungos kompetencijos, įtvirtintas subsidiarumo principo priežiūros mechanizmas. Subsidiarumo principas numato, kad Europos Sąjunga nesiima veiksmų, kai numatyti tikslai gali būti pasiekti pačių valstybių. Konstitucinėje sutartyje centrinių Sąjungos institucijų kompetencija nėra išplėsta. Antra, jei centralizaciją suprasime kaip viršvalstybinių institucijų, tokių kaip Europos Komisija ar Europos Parlamentas stiprėjimą ES Tarybos sąskaita, tai tokio požymio taip pat nėra. Priešingai, kai kurie ekspertai netgi teigia, kad naujojoje institucinėje struktūroje tarpvyriausybinis elementas stiprėja. Tačiau iš esmės galima sakyti, kad pusiausvyra tarp institucijų išlaikyta.
Keistai skamba A. F. Palubinsko samprotavimai, neva ES ateityje gali savarankiškai prisiimti tarptautinius įsipareigojimus, kurie varžytų valstybių narių teises. ES Konstitucinė sutarties nesukuria suvereniteto ES. Visos Sąjungos teisės išplaukia iš valstybių narių susitarimo. Visi pagrindiniai sprendimai ir toliau bus priimami ES Vadovų Taryboje. Pati ES gali prisiimti įsipareigojimus tik tose srityse, kuriose jai šią teisę suteikė valstybės narės.
Autorius nerimauja, kad kai kurios Konstitucinės sutarties nuostatos gali pažeisti valstybių narių teises savarankiškai tvarkytis tokiose srityse kaip švietimas ar kultūra. Tai nepagrįsta baimė. ES Konstitucinės sutartis ir valstybių narių konstitucijos yra dviejų skirtingų lygių dokumentai. Konstitucinė sutartis reguliuoja santykius tarp ES valstybių ar santykius europiniame lygyje ir tai nepažeidžia nacionalinių valstybių kompetencijos. Nuostatos dėl švietimo ir kultūros yra ir dabar galiojančiose sutartyse, kurioms pritarėme gegužės 11 dieną. Pavyzdžiui, būtent tuo pagrindu Europos Sąjungoje vykdomos programos, siekiančios Europos kalbinės įvairovės išsaugojimo.
Be to, A. F. Palubinskas neteisingai interpretuoja “papildančių priemonių” sąvoką - Konstitucijos projekte (16 str.) vienareikšmiškai įrašyta, kad šios valstybių narių veiksmus papildančios priemonės negali vesti prie valstybių narių teisės harmonizavimo. Taigi nuogąstavimai dėl to, kad “Europos Sąjunga uždraus Jonines”, yra laužti iš piršto.
ES vystėsi laipsniškai. Kartu formavosi ir Sąjungos institucijos, plėtėsi jų funkcijos. Šiandieninė institucijų pusiausvyra - tokio laipsniško proceso rezultatas. Jei pasižiūrėtume, ką veikė Europos Parlamentas (EP) prieš dvidešimt metų ir kokias funkcijas atlieka dabar, pamatytume, kad iš konsultacinės institucijos EP išaugo į sprendžiančią instituciją. Tai, kad nuo šiol bendro sprendimo procedūra, kai sprendimą kartu priima Taryba ir EP, tampa norma, yra dar vienas žingsnis į priekį. Todėl A. F. Palubinsko nuogąstavimai apie EP vaidmenį nepagrįsti.
Kaip nepagrįstos ir baimės dėl EK. Nesvarbu, kaip bus formuojama Komisija, pagrindinis jos uždavinys ir ateityje išliks ginti bendrą europinį interesą. Būtent todėl ši institucija ir turi teisės aktų iniciatyvos teisę. Daroma prielaida, jog Komisija, būdama nepriklausoma nuo valstybių, geriausiai žino, ko reikia visai Europai. Tiesa, iniciatyvos teisė nėra totali, tiek EP, tiek ES Taryba gali kreiptis į Komisiją su prašymu inicijuoti vieną ar kitą teisės aktą.
Visiškai negalima sutikti su A. F. Palubinsko interpretacija dėl užsienio reikalų ministro pareigybės. Visų pirma bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje išlieka vienbalsiškumo principas. Konvente pokyčių šioje srityje nebuvo daug. Antra, pagrindiniai sprendimai dėl ES užsienio politikos priimami ne kur kitur, o Taryboje, kur sėdi visų ES valstybių vadovai. Trečia, ne užsienio reikalų ministras formuoja ES užsienio politiką. Užsienio politika priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Užsienio reikalų ministras tik padės valstybėms rasti bendrą sprendimą, o joms sutarus kalbės Sąjungos vardu. Ketvirta, jau dabar Europos Sąjunga turi aukštąjį atstovą užsienio politikai - Konvento pasiūlyta reforma tik padaro ES išorinius veiksmus nuoseklesnius.
Negalima sutikti ir su A. F. Palubinsko komentaru dėl ES Pagrindinių teisių chartijos. Tai, kad iš politinės deklaracijos Chartija tampa teisiškai privalomu dokumentu didelis Konvento laimėjimas. Tai svarbu visiems ES piliečiams. Chartija padės jiems geriau ginti savo teises europiniame lygyje. Dabar ir ES institucijos turės žmogaus teisių sąrašą, kurio privalės laikytis savo veikloje - tai svarbus demokratinis pasiekimas. Tai neturėtų kelti kolizijos tarp nacionalinės teisės bei ES Konstitucinės sutarties nuostatų.
Baigiant būtų galima priminti kaip ES priimami sprendimai. Nuo pat Europos Bendrijų susikūrimo dominuoja sutarimo kultūra. Taip buvo ir Konvente dėl ES ateities. Taip bus ir Tarpvyriausybinėje konferencijoje, antraip ES negali eiti į priekį. Visi mes turime savą Europos viziją, tačiau svarbiausia mums turi būti europinis interesas. ES tuo ir stipri, kad sugeba rasti kompromisą.
