Europos Sąjungos narės šiuo metu kaip Krylovo pasakėčios gulbė, vėžys ir lydeka: kiekvienas tempia vežimą į savo pusę. Nors ir pasirašyta ES Konstitucija, bet ji esminių pokyčių nenumato.
ES šalys vis dar nesutaria dėl to, kas gi yra ES - tik bendra ekonominė erdvė, ar vis dėlto bendras politinis projektas, kuris paverstų ES pasaulio politikos dalyve. ES šalys nesutaria dėl santykių su JAV, su Rusija, su Kinija (ginklų embargas), su Vidurio Rytų valstybėmis.
ES kankina amžinas, beveik hamletiškas klausimas: reguliuoti ar nereguliuoti? Grumiasi žemyninė ekonomikos reguliavimos ir anglosaksiška nereguliavimo tradicijos. Iškasti apkasai dėl paslaugų teikimo visoje ES teritorijoje liberalizavimo. Jam priešinasi Prancūzija, Vokietija, aukštos socialinės apsaugos šalys, bijodamos galimo socialinio dempingo. Iečių laužymas dėl šio liberalizavimo gali neigiamai paveikti referendumą dėl ES Konstitucijos Prancūzijoje šią gegužę.
Kai "prekės ženklas" nebeaiškus, kai organizacija neranda vieningo atsakymo į paprastą klausimą "kas ji yra?", tuomet neverta stebėtis, kad ja mažiau pasitikima.
Euroskepsio mada iš Didžiosios Britanijos persimetė per Lamanšą. Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje politinė klasė kartu su ištisomis piliečių grupėmis nebejaučia simpatijų neva visagaliam, bet iš esmės nerandančiam tvirtos judėjimo krypties Briuseliui. Mažėja valstybių, kurios būtų pasiruošusios kovoti dėl ES. Anksčiau dėl ES, jos stiprybės ir prestižo visada kovojo Prancūzija ir Vokietija. ES buvo pirmiausia jų projektas. Dabar šios šalys nebejaučia tokio ryšio su ES. Nes 25 narių ES jau nebėra 6 valstybių Europos Bendrija. Ir Prancūzijos žemės ūkis nebėra svarbiausia ES problema. Be to, naujosios ES narės labiau simpatizuoja Amerikai nei Prancūzijai, didžiam ir suprantamam pastarosios nusivylimui. ES išslysta Prancūzijai iš rankų: į gera tai ar į bloga, parodys laikas. Bet ES nepatenka į niekieno kito rankas - štai kur niuansas. O kas visų, tas niekieno?
Vokietija nenorėtų perimti Prancūzijos vadovaujančio vaidmens tiek vengdama istorinių paralelių, tiek ir todėl, kad jai pirmiausia rūpi 5 milijonai joje gyvenančių bedarbių. Didžioji Britanija irgi nepasiruošusi, be to, kitos šalys to nenorėtų dėl glaudžių Londono ryšių su Vašingtonu. Italija, Ispanija, Lenkija? Suprantama, ne.
Paradoksalu ir liūdna, bet tenka pripažinti, kad vienas labiausiai šiuo metu europiečius politiškai vienijantis veiksnys yra antiamerikietiškumas. "Bushas? O kas jis toks?" - mano klausimą apie Busho politiką negirdomis nuleido vienas Olandijos miesto meras. "Bushas? Aš jo bijau", - guodėsi viena Vokietijos evangelikų bažnyčios aktyvistė. Pagal apklausas daugumai vokiečių ir slovakų V. Putinas yra priimtinesnis nei G. W. Bushas. Prancūzijoje tokio klausimo geriau iš viso neklausti.
Matyt, šiuolaikinėje politikoje nerasime labiau supinto klausimo už ES vidinės politikos klausimą. Gerai, kad bent jau jos užsienio politikoje uždavinys yra aiškus kaip krištolas: turime kuo skubiau suremontuoti aptrupėjusį transatlantinį tiltą.
Tai lengviau, nei atrodo.
ES turi tris pasirinkimus: priešintis JAV (tai būtų neprotinga), plaukti pasroviui (tai būtų negarbinga) ir palaikyti JAV gilinant transatlantinius ryšius. Tai būtų išmintingiausia. ES turės praryti piliulę ir duoti kelią JAV supergalybei, o JAV - įdėmiau apsižvalgyti ir dažniau pastebėti savo pagrindinį partnerį.
„Lietuvos žinios“ (www.lzinios.lt)
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
