Atrodo, jau turime vieną iš tų paradoksų, kurie neleidžia sustabarėti individualiems ir kolektyviniams protams. Dar nespėjo Lietuva tapti tikrąja Europos Sąjungos (ES) nare, o jau esam verčiami dažniau ir daugiau pagalvoti apie savo nacionalinius ir valstybinius interesus. Sakytumei, kad tik jungdamiesi į 25 valstybių sąjungą tampame tikra valstybe.
Šįkart turiu galvoje ką tik paskelbtą Europos ateities konvento darbo rezultatą - ES Konstitucijos projektą, jau antrą. Projektą parengė nedidelė Konvento narių grupė, vadinama prezidiumu, ir gegužės paskutinėmis dienomis pateikė jį Konvento nariams - visų ES šalių narių ir kandidačių parlamentų ir vyriausybių atstovams, 105 žmonėms.
Birželio 20 dieną šis projektas jau bus aptariamas ES viršūnių tarybos susitikime Graikijoje. Metų pabaigoje prasidės Tarpvyriausybinė esamų ir būsimų ES šalių konferencija, kuri galutinai suformuluos Sutartį dėl ES Konstitucijos, pasirašytiną kitais metais.
ES Konstitucijos projektas susidūrė su gan stipria kritika; be to, iš abiejų pusių. “Šis projektas jokiu būdu neatspindi daugumos konvento dalyvių nuomonės”, - netgi pareiškė įtakingas Europos Parlamento narys krikščionis demokratas Elmaras Brokas.
Priešiškumas ES Konstitucijos projekte dėstomiems esminiams teiginiams būtų visiškai nepamatuotas. Mūsų tauta, kaip ir kitos aplinkinės tautos, formavosi Europos civilizacijos proceso kontekste, išpuoselėjo krikščioniškosios kultūros pagrindu susiklosčiusią vertybių sistemą. Konstitucijos projekto žodžiai, kad europiečiai “laipsniškai išplėtojo humanizmo pagrindą sudarančias vertybes: žmonių lygybę, laisvę, pagarbą proto argumentams”, yra žodžiai taip pat ir apie mūsų nuostatas.
Kita vertus, pagrįstai teigiama, kad Europa bus “vieninga savo įvairovėje” ir, kaip teigiama pačiame pirmame Konstitucijos straipsnyje, Europos Sąjunga įgis galias, kurias šalys narės suteikia jai bendriesiems tikslams įgyvendinti.
Štai tas tikslų identifikavimas - kur yra bendrieji tikslai (ir jais teužsiima Europos Komisija bei kitos “unijinės” institucijos), o kur mes vieninteliai tegalim (ir geidžiam) būti kompetentingi ir suverenūs - ir yra didžioji politika, esminis demokratijos bei pilietinės visuomenės testas.
Anksčiau tokio pamąstymo apie tautos ir valstybės interesus mums kažkaip nelabai teprireikdavo. Apsisprendėm dėl narystės ES ir NATO - ir paleidom valdžią savarankiškai plaukioti, “realizuokit”. Nebent pakaitaliodavom ją per rinkimus, pasvėrę vienų ir kitų pažadus dėl kasdienių reikalų.
Dabar gi gal vertėtų ir piliečiams pasidomėti, dėl ko susitars mūsų valdžia “ant visados”. Dėl bendrųjų vertybių abejonių nekyla, o dėl konkretesnių dalykų?
Yra ES šalių narių ir šalių kandidačių (minėtinas taip pat Vatikanas), kurios nepatenkintos, kad ES Konstitucija nesiruošia paminėti, jog Europos civilizacija ir kultūra turi stiprų krikščioniškąjį komponentą. Konstitucijos projekte pažymima, kad Europos valstybės “semiasi įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo”, paminimos senovės Graikijos ir Romos civilizacijos, Švietimo epocha, bet “pamirštamas” krikščionybės įnašas į dabartinę žemyno vertybių sistemą. Mums tai priimtina?
Didžioji Britanija pasiekė savo - ankstesniame projekte minėtas siekis kurti federacijos pobūdžio valstybių sąjungą dabar dingęs. Jį pakeitė lankstesnė formuluotė - teiginys, jog Europos tautos yra pasiryžę kurti bendrą ateitį, “susivieniję dar glaudesniu būdu…” Mums tas “dar glaudesnis būdas” tinka?
Grupė euroskeptikų jau pateikė savą alternatyvą Konvento Konstitucijos projektui, kurį jie vadina projektu, vedančiu prie federacinės Europos valstybės. Jie siūlo alternatyvą - sukurti Demokratijų Europą, t.y. sutartimi pagrįstą laisvų ir savarankiškų Europos valstybių asociaciją, turinčią bendrą ekonominę erdvę. Tuo tarpu Europos Komisijos pirmininkas R. Prodi tvirtina priešingai: projekte nerandąs nei vizijos, nei siekių, ji beveik tik įtvirtina esamą padėtį. O mes kaip galvojam?
Europos Sąjunga, rašoma projekte, turės išimtines teises šiose srityse: (a) pinigų politikoje (šalių, perėjusių prie euro), (b) bendroje prekybos politikoje, (c) muitų sąjungoje ir (d) jūrų biologinių išteklių saugojime, vykdant bendrąją žvejybos politiką, bei taip pat apibrėžiant ir įgyvendinant konkurencijos politiką ES vidaus rinkoje. Neminima bendroji žemės ūkio politika - orientuojantis, kaip galima manyti, į jos “išmontavimą” tolesnėje ateityje. Mums čia viskas tinka?
Mes dažniausiai gi nežinom, tinka mums tai ar netinka. Kol kas mes turime tik kai kurių Seimo narių ir Vyriausybės poziciją, kai kurių ministerijų pozicijas, įvairių dar smulkesnių interesų grupių požiūrius.
O kokia būtų bendra mūsų pilietinės visuomenės, aktyviosios visuomenės nuomonė?
Taip, gyvename gan monotoniškais laikais. Technologijos, pramogos ir biurokratija stumia politinį gyvenimą nuošalėn, jis vis labiau reikalingas tik kaip medžiaga žiniasklaidos parūpinamiems skandalams. Kartais atrodo, kad ne tik Robertas Schumannas, bet ir pats Napoleonas jau nebeiškiltų be “šou” ir “promoušenų”. Apie tai kalba ir vienas epizodas ką tik aptartos ES Konstitucijos tekste.
Konstitucijos preambulėje, pacitavus Tukididą, išvardijus žmonijos civilizacijos pasiektas viršūnes apibūdinančius demokratijos principus bei kvapą gniaužiančius Europos tautų ateities tikslus, dar parašyta ir taip: “…būdamos dėkingos Europos konvento nariams už šios Konstitucijos parengimą Europos piliečių ir valstybių vardu”…
Išties nėra geresnio įrodymo, kad gyvename neherojiškais laikais. Be savireklamos mūsiškė epocha, matyt, išvis būtų pilkuma.
