vilis normanas

Ketvirtadienį po pietų Kaune, Nemune buvo rastas skenduolis. Policija patvirtino, kad tai ieškomo Povilo Senūtos, žinomo kaip Vilis Normanas, kūnas. Tai rašoma naujienų portale delfi.lt. Skenduolis buvo rastas su kuprine ir dokumentais. Tiksli mirties priežastis paaiškės atlikus tyrimą.

 Kauno apskrities policija ieško Povilo Senūtos (žinomo kaip Vilis Normanas, gimusio 1985 m.), kuris spalio 1 dieną išvyko į Kauną, į universitetą, ir iki šiol namo negrįžo. Vyriškio požymiai: apie 185 – 190 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apie 80 kg svorio, tamsių vidutinio ilgio plaukų, apvalaus veido. Vilkėjo tamsiai mėlyną puspaltį, mėlynos spalvos džinsus, šviesiai pilką megztinį, trumpomis rankovėmis marškinėlius, avėjo mėlynus sportinius batelius. Vyriškis nešioja akinius.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė, kai jau dėjo, tai tikrai nepagailėjo ir paaiškino, kad jei viskas vyks taip, kaip dabar vyksta, tai Lietuva užsidarys ir greitai nebereiks net juokingų televizinių laidų, kuriose rypuojama, kaip sunku varguoliams, nei graužinienių, kurios kovoja už varguolius. Nereikės ir kalašnikovų tratinti, kaip išdidžiai žadėjo tvarką daryti vienas senas svieto lygintojas, niekaip negalintis patikėti, kad gyvena jau ne Sovietų Sąjungoje. Kur visi nors darbo turėjo.

Sulaukęs atsakymo, kad netinkamai atsakiau į J. Pankos raginimus Lietuvoje įvesti lygiavą, tik pridėsiu kelis esminius dalykus, kurie dažnai praslysta pro emocingų žmonių regos lauką. „Ponas Vilis Normanas teigia: "Julius Panka įžvelgia didelę neteisybę, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daugiau nei nekvalifikuoti darbininkai." Mano straipsnyje tokių įžvalgų tiesiog nėra.

Kiekvienas socialiniais tinklais besinaudojantis žmogus greičiausiai yra susidūręs su interneto vartotojais, kurie atvirai demonstruoja nepakantumą kitataučiams, kitatikiams, kitų rasių, pažiūrų ar lytinės orientacijos žmonėms. Jie nieko nestebina, jų pažiūros priimamos kaip radikalus, bet teisėtai egzistuojantis „asmeninis“ požiūris. Mūsų neintelektualioje, sovietiniu proletariato mąstymu dvokiančioje visuomenėje nėra gėdinga nekęsti ir atvirai rodyti savo neapykantą.

Šiaip nesu linkęs diskutuoti su žmonėmis, kurie nemoka klausyti, nekalba argumentais ar tiesiog nemąsto adekvačiai. Tačiau žiniasklaida yra toks dalykas, kur reikia būti tiksliems ir nuosekliems. Nes bet kokia nepaneigta informacija, ištraukta po keleto metų gali būti cituojama kaip tikra šventa tiesa, kurios oponentas nepaneigė, nes jam tiesiog pritrūko argumentų.

Pastaruoju metu – greičiausiai dėl artėjančių savivaldos rinkimų – Lietuvoje vėl grįžtama atgal prie esminių žmogiškų klausimų. Užuot klausus paprastų dalykų, klausiama „iš esmės“. Kas dėl visko kaltas? Kodėl vieni gyvena pasiturinčiai, o kiti skursta? Kas atsakingas už šiuos dalykus? Kas apskritai yra socioekonominė gerovė ir koks turėtų būti socialinis kontraktas, garantuojantis bent jau teorinę visų visuomenės narių lygybę? Klausimai tikrai puikūs, net jei dažnu atveju pasitelkiami manipuliac...

Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka įžvelgia didelę neteisybę, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daugiau nei nekvalifikuoti darbininkai. Jis čia įžvelgia senovišką kastų sistemą, kurioje žmonės nuo gimimo hierarchiškai suskirstomi ir neturi galimybės „pakeisti“ kastos. Toks skirstymas skamba išdidžiai, bet yra visiškai netikslus. Lietuvoje valstybininku gali tapti bet kas. Net pats J. Panka, kuris savo populizmu būtent to ir siekia.

Vakar vykusiame „ubagų“ (jie patys taip save vadina, ne aš) pikete buvo siūloma uždrausti gėjų eitynes. Linksma pagyvenusio amžiaus moteris laikė plakatą su užrašu „Uždrauskite gėjų eitynes!“ ir juokėsi. Aš irgi juokiausi. Labai plačiai: nepagavau minties, kaip tai susiję su „ubagų“ reikalavimais (kliedesiais) suteikti visiems teisę į gerą gyvenimą, kurios nebuvo tik sovietmečiu, ir grąžinti Rusijos pavogtas pensijas? Iš pradžių pagalvojau: gal piketas prie Rusijos ambasados? Bet kad ne.

Michailo Bakunino frazė, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, šiandienos Lietuvos politiniame kontekste įgauna naują prasmę. Tai reiškia, kad, norėdami išsaugoti savo, lietuvių ir Lietuvą gerbiančių žmonių, laisvę, turime pažeisti kitų žmonių laisvę. Nes kitaip mes prarasime laisvę. Ir tai nėra tik moralinis pasigraudenimas, norint pritraukti rinkėjų balsuoti rinkimuose. Tai faktas, kurio ignoravimas baigsis dar viena priešų pergale.

Kai Rusija vis labiau praranda palaikymą net tarp visiškai sąžinės neturinčių šio pasaulio piliečių, o ekonominė kilpa – akivaizdu – greitai užsiverš ir pasmaugs tik iš gamtinių išteklių gyvenančią valstybę, jos tonas nei Ukrainos, nei kitais klausimais nešvelnėja. Keista, ar ne? Nejau gudrusis Vladimiras Putinas turi paslėpęs kokių nors kozirių ir vėl mausto Vakarus? Ne. Nei prieš karą Ukrainoje, nei dabar jis jokių kozirių neturi. Beje, ir neturėjo.

Neseniai vienos partijos išplatintoje rezoliucijoje siūlomos genialios idėjos, kaip grįžti prie tikrosios Lietuvos. Kovotojais už Lietuvą save vadinantys partiniai pernelyg nesikuklindami siūlo neįvesti euro, „išvesti okupacinę jankių kariuomenę iš Lietuvos teritorijos“, nepirkti karinės technikos, uždrausti pederastijos propagavimą, nekelti kainų, sumažinti atlyginimus valdininkams, o buvusias „permokas“ grąžinti į biudžetą, grąžinti „pavogtas“ pensijas, nesikišti į Ukrainos įvykius, padėti smu...

Ar žinote, kuo visas Rusijos vykdomas niekšybes pateisina rusai ir prorusiški lietuviai - actininkai? Taigi jiems atrodo, kad tai geriau nei Amerikos diktatūra. Niekada nemokėjau rimtai reaguoti į nesąmones, bet ši nesąmonė tokia išskirtinė, kad verta pasvarstyti, kas gi čia per naujas Kremliaus propagandistų sukurtas baubas, įtikinantis actininkus, kad geriau būti Rusijos pusėje.

Rusija gali ką nori daryti pasaulyje – remti terorizmą, okupuoti kitų šalių teritorijas, numušinėti keleivinius lėktuvus, žlugdyti pasaulio (ir Lietuvos) ekonomiką, atvirai meluoti, grasinti atomine bomba – dėl to jos gerbėjų armija Lietuvoje nesumažės. Net priešingai – padidės.

Rusija iš paskutiniųjų bando parodyti, kad yra stipri ir nepriklausoma valstybė. Kaip per savo absurdiškas kalbas mėgsta pabrėžti V. Putinas – „visada laiminti“. Tik jis pamiršta paminėti, ką Rusija yra laimėjusi. Be atsilikimo, deficito ir skurdo. Visi statistiniai duomenys Rusijai tokie nepalankūs, kad ne veltui buvo sukurta milžiniška sąmokslo teorija apie Ameriką, bandančią sužlugdyti Rusiją. Lyg yra ką žlugdyti: dujotiekio ir vandentiekio ten vis dar neturi trečdalis gyventojų.

Paslaptys, sąmokslai, slaptos draugijos, šnipai, sekliai ir slaptosios tarnybos – tai temos, senos kaip pasaulis. Kai tokie dalykai aptariami romanuose, rodomi filmuose ar serialuose – viskas puiku ir gražu. Tačiau kai jie pasitelkiami socialinės inžinerijos tikslais – tai tampa pavojingu ginklu. Dabar neverta nuodugniai gilintis, kas ir kaip sukonstravo nacistinę sąmokslo teoriją apie visą pasaulį valdančius žydus.

Rasa Kuodytė-Kazielienė, viešosios įstaigos „Humanizmo centras“ direktorė, psichologė, visuomenės sveikatos specialistė Šokiruojančiu knygos pavadinimu nuošė Vilio Normano aštuntasis kūrinys – romanas „Masturbacija“. „Masturbaciją“ suvalgiau greitai. Tik štai po visų perbraukimų – nuoširdžiai sakau, kad nežinau, ką turėčiau parašyti apie šią vienišumu, nihilizmu, Černobylio pesimizmu kvepiančią knygą. Knyga mane šokiravo.

Septynias knygas išleidusio jauno rašytojo Vilio Normano romane „Masturbacija" ironiškai piešiamas nužmogintos sistemos paveikslas išgalvotoje Absurdistano oligarchinėje respublikoje: fragmentiškų situacijų absurdas, biurokratijos ir verslo užkulisiai, žmonių virsmas bejausmiais robotais, slegianti vienišumo ir susvetimėjimo atmosfera. Tai knyga apie skausmingai malonią šiuolaikinių žmonių vienatvę komfortabiliame pasaulyje.

Neseniai ekonomistė Aušra Maldeikienė atviru tekstu pripažino: jei ne ES, Lietuva jau seniai būtų bankrutavusi ir negrįžtamai žlugusi. Galima pridėti: jei ne ES, Lietuva seniai priklausytų Rusijai ir visi patriotai dabar sėdėtų kalėjimuose, užuot kliedėję apie ES žalą ir jų intelekto nesužalotuose veiduose matytume ne pasipiktinimą, o pyktį. Ukraina šiomis dienomis laiko paskutinį savo, kaip laisvos nacijos, egzaminą.

Kas buvo stalinizmas – tik Lietuvoje aiškus atsakymas. Blogis. Ir taškas. Reikia tai pasmerkti, uždrausti apie tai kalbėti teigiamai ir praktiškai sužlugdyti bet kokią gilesnę šio – neabejotinai baisiausio žmonijos istorijoje – reiškinio analizę. Bet aiškūs atsakymai ne tik nepadeda suvokti sudėtingų klausimų, bet ir nepadeda pasimokyti iš klaidų.

Vilis Normanas  Nežinau, kaip dabartiniame pasaulyje vertinti tautiško jaunimo akcijas, kurios balansuoja ties susidorojimo ir grotesko riba. Sudaromi susidorojimo sąrašai (kaip Rusijoje), į kuriuos įtraukiami visi, kas nesimeldžia Vyčiui. (O juk tai beveik galima laikyti homoseksualumo ženklu.)   Būčiau nekreipęs į tai jokio dėmesio, bet įsižeidžiau, kad nebuvau įtrauktas, nors visada esu labai kritiškas agresyvių fanatikų atžvilgiu.

Pasirodė nauja Raimundo Milašiūno ir Vilio Normano knyga „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“. „Knyga – dialogas: dviejų, iš principo skirtingų, bet tuo pačiu labai panašių žmonių pokalbis. Jis skirtas tiems, kas abejoja, ieško, nebijo rizikuoti ir atrasti. Tai viena iš originaliausių kada nors lietuviškai parašytų knygų. Manote perdedu? Ne. Būsiu dar tiesesnis – šita knyga neturi analogų.

Produktyvus ir kontraversiškas, įtaigus ir užgaulus, paslaptingas ir nenustygstantis jaunasis lietuvių rašytojas Vilis Normanas į skaitytojus kreipiasi naujuoju romanu „Beprotnamis“. Istorija pasakoja apie nelaimingą meilę išgyvenantį Simoną, trims savaitėms savanoriškai užsidariusį psichiatrinėje klinikoje ir demaskuojantį gydytojų darbo broką.

1998 metais pasirodžiusiame filme „Amerikos istorija X“, režisierius Tony Kaye'nas atskleidė vieną iš nemaloniausių svajonių šalies piktžaizdžių – išsigimusį nacionalizmą. Filmas įtikinamai ir drąsiai parodė kaip formuojasi ir vystosi nacizmas. Kaip A. Hitlerio idėjos kuo puikiausiai sudygsta pačioje švariausioje dirvoje. Dabar kažką panašaus regime Lietuvoje: negalėdami pateisinti savęs, kaip didingos ir šlovingos nacijos, lietuviai pereina į neapykantos visam likusiam pasauliui spektaklį.

Naujame savo straipsnyje „Šalin teises ir laisves? Konservatoriaus atsakymas moralistams(I)“ Vladimiras Laučius paliečia bene skaudžiausią nūdienos Lietuvos problemą – vis stiprėjančią ultradešiniųjų kurstomą priešiškumą žmogaus teisėms ir laisvėms.

Jei tikėsime Albertu Einsteinu, yra tik du būdai, kaip gyventi: vienas – manyti, kad stebuklų nebūna. Kitas – manyti, kad viskas yra stebuklas. Pasirinkusiesiems antrąjį teks pripažinti – didžiausias stebuklas yra Žmogus. Už jį didesnis gali būti tik vienas – Žmogus stebuklas. „Apie šį talentingą jauną rašytoją sužinojome iš Prancūzijos spaudos.