Rasa Kuodytė-Kazielienė, viešosios įstaigos „Humanizmo centras“ direktorė, psichologė, visuomenės sveikatos specialistė
Šokiruojančiu knygos pavadinimu nuošė Vilio Normano aštuntasis kūrinys – romanas „Masturbacija“.
„Masturbaciją“ suvalgiau greitai. Tik štai po visų perbraukimų – nuoširdžiai sakau, kad nežinau, ką turėčiau parašyti apie šią vienišumu, nihilizmu, Černobylio pesimizmu kvepiančią knygą. Knyga mane šokiravo. Tiek daug tiesos (galima tiesiog perrašinėti tekstą ir ties kiekvienu žodžiu pasirašinėti) – „jaučiuosi žiauriai vienišas, nors nuolatos bendrauju su žmonėmis“, „rašau meilužei, kuri puikiai mylisi. Ji graži ir kvaila.“, „Įsivaizduoju, kad bėgu nuo savęs ir savo gyvenimo, bėgimas vietoj psichoterapijos. Nemokama ir daug veiksmingiau“. Ta verianti vidinė kančia. Nuolatinis ieškojimas. Herojus tiksliai įvardija savo vidinę būseną: „Sovietų Sąjungoje badavau dėl maisto stygiaus, dabar, demokratijoje, badauju iš nevilties ir vienišumo. Kaip manote, ponios ir ponai, kuri dieta geresnė?“. Sunku atsakyti. Tai sudrebina. Daug kur pasigirsta galimas vienas iš atsakymų, kad dėl visko tikriausiai kalta radiacija. Gal apkaltinti radiaciją yra lengviausia? Gal...
Masturbacijos malonumas trumpas – „Kelios akimirkos užmaršties gelmių ir vėl normalus gyvenimas, juk negali smaukytis visą laiką“. Ir visgi nuskamba viliojanti – meilės svajonė: „žinau, kad kažkur manęs laukia žmogus, su kuriuo gyvenimas gali būti gražus“.
Pasigedau smurto ... Vėliau palaikius kelias dienas knygą toliau nuo savęs – mintyse skambtelėjo atsakymas, kad savęs žudymas narkotinėmis medžiagomis, alkoholiu – gal ir yra pats didžiausias smurtas prieš save. Savęs niokojimas. Vilis Normanas puikiai aprašo nusivylimą: „Šalies vadovė žadėjo kovoti su oligarchais ir vos išrinkta jau sėdėjo su pačiu svarbiausiu jų atstovu“, „Pažintys svarbesnės už talentą. Visas talentas – turėti reikiamų pažinčių“, „Kiekvienas idiotas šiais laikais stengiasi aplankyti kuo daugiau šalių, sutikti kuo daugiau žmonių, kuo daugiau visur dalyvauti. Paviršutiniškas skubėjimas yra gyvenimo prasmė ir tikslas. Visur netikri pokalbiai, netikri draugai, netikri net malonumai, viskas praskiesta kaip nekokybiškas koksas, nuo kurio skauda šnerves, ir jo vis negana. Bėgama nuo gilumo, prasmės, atsakomybės, aukojimosi, kažko, dar turinčio aliuzijų į nuvertėjusį „žmogiškumą“, „Netinku pasauliui, nes noriu būti laisvas, o čia kalėjimas“.
Nuskamba kritika kapitalizmui: „Yra tūkstančiai būdų apgauti ir gerai gyventi, bet nėra nė vieno būdo gerai gyventi neapgaudinėjant. Tokia kapitalizmo esmė. Netikite? Manote, kad yra koks nors doras darbas? Koks gi jis? Jūs gyvenate iliuzijų pasaulyje – tik dėl to ir neišprotėjate. Jei suprastumėte, kad sėdėdami prekybos centro kasose kasate pasaulinę katastrofą, jūs imtumėte galvoti, kaip apgauti prekybos centrą.“ Herojus kartu su drauge Kale meluoja užsieniečiams, naudojasi jų sąskaitomis. Kalė įvardijama kaip socialistė, šventoji teresė, kuri save aukoja. Aišku, auka nėra veltui.
Pasigedau meilės ... Herojus pareplikuoja: „Įsimylėti – blogiau nei būti alkoholiku, nes mylimos merginos negali nusipirkti, o esi lygiai taip pat priklausomas ir, jeigu ji palieka, - ištisai jauti trūkumą, kurio niekas neužpildo“. To trūkumo vedinas naudojasi naivia meiluže, atsimena savo Didžiąją Gyvenimo Meilę (DGM). Po antrojo pasimatymo nuskamba žodžiai: „Meilė trukdo mylėtis, ji kausto, nes jauti atsakomybę, galvoji ne apie save ir savo orgazmus, galvoji apie tą, kuriai skiri savo kūną. Tampi krikščioniu, kuris sako: imk mano kūną, nes jis skirtas tau, daryk, ką nori, aš stengiuosi dėl tavęs. Nekreipk į mane dėmesio. Aš esu dulkė. Dulkinuosi dėl tavęs.“. Esu laisvamanė, tačiau labai puikiai išsakomas meilės šventumas, tas švelnus intymumas.
Pabaiga šiek tiek nuvilia – kažkoks ramus štilis: „Tiesiog noriu trumpam patirti kažką, ko nepatyriau. Tyrą ramumą. Noriu išsiblaivyti ir mylėtis blaivus“. Tiesiog Gražuolė šalia ir nuskamba banali amerikietiška laimingos pabaigos preliudija, tačiau manau, kad tai tik intriga. Laukiam tęsinio, Vili Normanai.
