Klausimai tikrai puikūs, net jei dažnu atveju pasitelkiami manipuliacijoms arba komerciniams tikslams.
Jei žmogus klausia, vadinasi, jis dvejoja, jam nėra aišku. Ir jei dar nėra iš anksto radęs atsakymo, tai gali būti netikėtų atradimų pradžia. Nes žmogiška egzistencija paprasta ir suprantama yra tik primityvams – dažniausiai dar totalitariniuose sapnuose gyvenantiems vienmačiams subjektams. Jie visuomet a priori žino tiek socialinės, tiek ekonominės tvarkos dėsnius, padiktuotus jiems tiesiai iš totalitarinių propagandos mašinų.
Šį kartą nebandysiu atsakyti į tuos varguoliškus klausimus dėl skurdo, kurio Lietuvoje iš esmės nėra, ir ekonominės neteisybės, kuri taip pat neegzistuoja. Į juos jau atsakyta: žmonės gauna tai, ko nusipelno. Norite turtingai gyventi? Tapkite verslininkais, nusikaltėliais, sukčiais arba lobistais. Niekas pasaulyje negyvena turtingai, būdamas mokytoju ar gydytoju arba dėl to, kad turi daug vaikų. Visame pasaulyje visais laikais tie, kas nusprendžia užsiimti mokymu ar gydymu, gyvena labai kukliai.
Ekonomika – ne religija. Pinigų už moralumą laisva rinka neatseikėja. Bet jeigu ir gali būti kas nors tobuliau už tariamą dievišką teisingumą, tai būtent laisva rinka: jei tik ji visiškai laisva, tai visi gauna vien tai, ko nusipelnė.
Manote, taip vertinti pasaulį neteisinga? Manote, kad šalia logikos visada turime prirašyti moralinius dėsnius? Taip, sutinku. Bet tik tuo atveju, jei prieš tai sugebame visas lygtis surašyti teisinga logine kalba. Tik po to, kai tai padarome, galime tęsti diskusiją moralės klausimais. Pradžioje, deja, turiu nuvilti populistus – teks užsiimti mokslu.
Užuot atsakinėjęs į klausimus, kiek daug pinigų valstybė gali skirti „moralioms“ profesijoms arba „moraliai“ nusipelniusiems daugiavaikiams tėvams, norėčiau paklausti štai ko: kas priverčia žmones Lietuvoje klausti esminių klausimų? Kas žmones priverčia visuomenės interesu Nr. 1 laikyti ekonomiką? Tai ne tik svarbus – tai svarbiausias klausimas, kuris apeinamas nesuvokus, koks paradoksalus tuomet gali būti atsakymas.
Ar tikrai šioje šalyje žmonės skursta? Ir jei skursta – gal būtų galima sužinoti adresą, nes niekuomet to dar neteko matyti? O labai norėtųsi įsitikinti, kur Lietuvoje slepiasi skurstantieji, nes paprastai viešose vietose regiu tik nesibaigiančias vartojimo orgijas. Prekybos centruose žmonės perka taip, kaip niekada nepirko, kavinėse, restoranuose valgo ir geria tiek, kiek niekada anksčiau.
Sakysite, yra kažkokia „nematoma“ skurdo visuomenės dalis? Kur? Be abstrakcijų „pensininkai“ ir t. t. Aš to klausiu rimtai. Nes niekas neparodo. Lietuvišką skurdą palyginę su amerikietišku, mes greičiausiai turėtume konstatuoti, kad jo nėra. Palyginę su rusišku – konstatuoti, kad esame turtingų buržujų valstybė.
Žmonės vargsta? Nejuokinkit nei savęs, nei manęs. Grįžkit 50 metų į ateitį ir palyginkite dabartinį „vargą“ su tuo, kaip žmonės vargo tada.
Bet ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra problemų? O gal noriu įrodyti, kad gyvenimas gražus ir reikia būti optimistais? Ne, Lietuvoje tikrai yra rimtų problemų. Iš kurių pati didžiausia – nesugebėjimas daiktų vadinti tikrais vardais, kitaip sakant, atvirumo baimė.
Tie žmonės, kurie ištisai viešojoje erdvėje skalambija apie skurdą, tikrai skurdžiai – visiški proto ubagai. Kad ir kaip mes lyginame Lietuvą su pasauliu, blogai čia yra tik su mano jau įvardytu nesugebėjimu teisingai įvardyti daiktų. Mąstymo ir intelekto skurdu. Tai problema Nr. 1.
Jei mes norime ekonominio rojaus ir daugiau pinigų, tuomet kodėl vyksta referendumas už žemės pardavimo draudimą užsieniečiams? Kaip suprast, kad paprasti žmonės-varguoliai sako viena, o daro kita? Ar jie nesugeba suprasti, kad toks draudimas dar labiau nuskurdins šalį? Čia kalbama ne apie visus niuansus, o apie patį principą: žemė bus pigi, mažiau pinigų. Dėl manęs tas draudimas galėjo būti priimtas, bet kaipgi dėl tų varguolių?
Kai televizijos laidoje kovotojo prieš skurdą paklausia, kas blogai su Lietuva, jis ima rėkti, kad svarbiausia – NATO karių išvedimas iš Lietuvos. Įsivaizduojate? Skurdą įveiks sumažėjęs vartojimas. Ir padidėjęs visuomenės nesaugumo jausmas.
Kitas laidos dalyvis, pusiau aktorius, pusiau žurnalistas, aiškina, jog Lietuva skursta dėl to, kad atgavus nepriklausomybę valdžią okupavo tie patys komunistai. Bet skurdaus intelekto žmogelis nepasidomi, kodėl tada Slovėnijai tai nesutrukdė puikiai išvystyti savo ekonomiką. Nes gal ne pats komunizmas blogai, o tai, kad tie Lietuvos buvę komunistai lopai? O geriausia, kai pikete prieš skurdą pagrindiniu akcentu tampa gėjai.
Tokių pavyzdžių yra tiek daug, kad nė mažos dalies išvardyti neįmanoma. Ir jie visi sako tą patį: lietuviai, deja, patys nesupranta, ko nori. Jų nepasitenkinimas esama padėtimi, savo pačių egzistencija, nusivylimas ir kartėlis dėl laisvos Lietuvos nulemtas ne ekonomikos.
Savižudybių skaičius aiškiai rodo, kad nepasitenkinimo savimi tragedija yra paties aukščiausio nacionalinio masto. Jei ir yra kas nors labiausiai lietuviška, tai būtent nepasitenkinimas gyvenimu.
Kas nors galėtų pradėti rašyti apie tai mokslinius darbus – gal net gautų Nobelio premiją.
Ar čia galima rasti aiškius kaltuosius ir aiškius būdus, kaip išbristi iš Nr. 1 savižudybių statistikos? Kur mūsų visuomenėje gyvena tas Blogis, neleidžiantis džiaugtis nuostabia gamta ir labai dykinėjimui palankia valstybės politika? Kodėl kone geriausia šalis tiesiog neįpareigojančiai praleisti gyvenimą yra savižudžių kraštas?
Galima atsakyti „iš asmeninės“ perspektyvos, ką dažniausiai ir daro lietuviai, arba galima pagalvoti globaliau, jei žodis „globalus“ jums nesiasocijuoja su kažkuo, kas nori jus užkariauti ir sunaikinti.
Visame Vakarų pasaulyje depresija yra liga, kuria serga daugiausiai žmonių. Tai XXI amžiaus maras ir jis tik plis. Mes gyvename tokių radikalių, tokių greitų pokyčių metu, kad keista, kaip visi dar neišsižudėme. Ar jūs įsivaizduojate, kaip lėtai kito pasaulis iki XX amžiaus antrosios pusės? Ten pokyčiai buvo matuojami šimtais ir tūkstančiais metų.
Žmonės Vakaruose išsivadavo iš ekonominės vergijos (technologinis progresas), bet nespėjo tam pritaikyti savo emocinės būklės. Niekas nemanė, kad be prievartinio darbo žmogus staiga neberas gyvenime kuo užsiimti.
Labiau išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje problemos visur yra daug didesnės, tik jos ten įnirtingiau tušuojamos. Ir net ne narkotikų bei alkoholio suvartojimas yra vardiklis tam prasmės nebuvimui Vakaruose. Daug labiau tai atsispindi dietų, sveiko gyvenimo būdo, ekologijos, gyvenimo trukmės ilginimo ir grožio manijose. Tas poreikis žūtbūt ieškoti teisingesnio už įprastą gyvenimo būdo. Tas beatodairiškas noras kaip nors save įprasminti per visiškai nesvarbius dalykus: maistą, „skudurus“, prabangos prekes, keliones, karjerą ir t. t.
Lietuvoje egzistencinė krizė atvėrė žaizdas ten, kur mes pralaimime Vakarų pasauliui: ekonomikoje, teisinėje sistemoje, kultūroje, bendravimo sferoje.
Kai lietuvis nesijaučia gerai, jis puola kaltinti šalį ir jos politikus dėl iš esmės savo paties nepasitenkinimo gyvenimu. Nepasitenkinimo, kurį nulėmė proto skurdumas: nesugebėjimas suprasti pasaulio ir savo vietos jame.
Jei taip, gal reikėtų daugiau malonumų, daugiau laisvo laiko ir pramogų?
Bet ne: draudimų tik daugėja. Net prostitucija nelegalizuojama. Marihuana – irgi.
Graudu. Bet jei paklaustumėte, ar tai neteisinga, atsakyčiau, kad net labai teisinga. Nes aš nematau nei diskusijų apie realias problemas, nei logiškų samprotavimų, nei logiškų pasiūlymų, ką ir kaip keisti. Visa, ką matau, – tai nelaimingų žmonių asmeninių problemų sprendimas viešumoje. Nesakau, kad negalima viešai prašyti pagalbos, bet tuomet reikia nuoširdžiai prisipažinti, kad ne paprastiems žmonėms reikia pagalbos, o Tau asmeniškai. Ir kad ne mokytojams, gydytojams ar daugiavaikėms šeimoms blogai Lietuvoje, o blogai tiems, kas nesupranta savo problemų.
Mes visi – daugiau ar mažiau – gyvenime norime to paties. Pirmiausia – komforto, tada harmoningos šeimos, vėliau prasmingo (mūsų talentus galinčio atskleisti) darbo ir galiausiai – socialinio pasitenkinimo, kuris patiriamas sulaukiant teigiamo visuomenės įvertinimo.
Laimės formulė? Pasistengti, kad šitos pagrindinės reikmės nesikirstų su asmeniniais idealais. Pavyzdžiu, jei trokšti komforto, tai negali asmeniniu idealu laikyti visiškai su niekuo (nei ES, nei NATO, nei Rusija) nebendraujančios tautinės Lietuvos. Jei nori harmoningos šeimos, tai negali svajoti apie darbus, kurie neleis daug laiko praleisti su šeima. Jei nori prasmingo darbo, negali trokšti, kad jis būtinai neštų didelius pinigus ir dar visuomenė tave dievintų. Jei nori sulaukti visuomenės liaupsių, nesitikėk, kad šeimos nariai tave mylės dėl tavo akivaizdaus melo.
Trumpai įvertinkit kiekvienas save pagal šią formulę ir pamatysite, jog visos problemos yra susijusios su tuo, kad norite daugiau, nei tai logiškai įmanoma. Norite būti geriausias visur, turėti viską, bet nesutinkate už tai nieko aukoti. Tuomet ir nusiviliate gyvenimu.
Kas esate? Greičiausiai vidutines pajamas gaunantis aukštesnįjį išsilavinimą turintis susituokęs Lietuvos Respublikos pilietis. Mokykloje apie nieką negalvojote, darėte ką norite, nes manėte, kad gyvenime svarbiausia malonumas, vėliau stojote į specialybę, kuri gražiai skamba: vadyba, verslo administravimas arba finansų apskaita. Baigėt ir nežinojot, ką veikti gyvenime, todėl susituokėte. Dabar turite du vaikus. Darbo nekenčiate, šeimos irgi, nes manote, kad gera šeima gali būti tik tada, kai visi jos nariai nezyzia dėl pinigų. Apie tai, kad darbas gali būti malonus, net nesusimąstote, nes manote, kad visi kenčia kaip ir jūs.
Ką darote? Kaltinate Lietuvą, politikus, visus, ką galite. Sulaukiate dėl to teigiamo visuomenės įvertinimo, todėl kiekviena proga tampate vis aštresnis. Priklausomai nuo visuomenės nuotaikų galite pritarti JAV ar Rusijai, bet, Kremliui ėmus mokėti už interneto komentarus, visuomenė vis geriau vertina jūsų sovietines pažiūras, kurias iki tol slėpėte, todėl dabar jūs net darbe pareiškiate, kad Putinas yra kietas vyras ir būtų smagu su juo išgerti pirty. Visose diskusijose ginate Rusiją ir keikiate JAV ar Briuselį. Kaip niekada karštai ir jausmingai įrodinėjate, kad Lietuva yra ne laisva ir kad ją valdo buvę komunistais arba jankiai. Kaip yra iš tiesų, negalite net įsivaizduoti, nes politika ėmėte domėtis visai neseniai, prasidėjus Maidanui Ukrainoje. Tuomet pajutote, kad, jums ėmus aktyviai reikštis internete, jūsų gyvenime šis tas – po ilgo laiko, nuo mokyklos baigimo – vėl tapo malonu. Todėl jūs pasinėrėte į šią veiklą. Jau visai netrukus įstojote į prorusišką partiją. Svajojate su ja dalyvauti Seimo rinkimuose ir tapti Seimo nariu, kad padarytumėte tvarką Lietuvoje. TV laidoje Landsbergį iškoneveikiate paskutiniais žodžiais ir šeima už tai jus pagiria. Po ilgo laiko pajuntate, kad šeima gali būti džiaugsmas. Pasiryžtate eiti į mitingą už NATO išvarymą iš Lietuvos ir ten susimušti, kad tik šeima bei visuomenė jus taip gerai vertintų ir toliau.
Pasaka baigsis blogai. Prie suskilusios geldos. Nes dėl viena jūs buvote teisus dar mokykloje – svarbiausia žmogaus gyvenime yra malonumas. Bet neišmokote esminės pamokos – kad jį pasiektum, gyvenime turi dažnai daryti labai nemalonius dalykus, iš kurių pats nemaloniausias – mokytis. Mokytis suprasti pasaulį ir jo veikimo principus. Suprasti žmogų: jo sielą, kūną ir protą.
Kai suvoki, jog didžiausią įtaką gyvenimui ir jo kokybei daro būtent įdėtos pastangos mąstant, vieninteliu dalyku, ant kurio pyksti ir kurį keiki, tampa tinginystė. Bet irgi – tik kartais. Nes suvoki ir tai, kad tingėjimas dažniau išduoda kūno reakciją į nuobodulį arba nuovargį. Gamta tikrai dieviška: ji visom išgalėm skatina žmogų pasinerti į įdomią veiklą.
Pagalvokite, kai norėsite kaltinti dėl visko Lietuvą ar šio teksto autorių, ar tai atneš tik momentinį malonumą, ar nuties kelius kam nors daugiau už akimirkos silpnumą jumyse? Ir jei visgi, kaip tabako vergui, jums nesinori mąstyti apie tabako žalą ir norisi tik momentinio malonumo, pagalvokite: gal yra būdas, kaip surūkyti cigaretę (išreikšti nuomonę), bet nepakenkti sveikatai (sveikam protui)? Gal keikiant autorių, kad rašo nesąmones, ir kaltinant naujienų portalą, jog deda tokius blogus tekstus, pavyktų įrodyti tai atskiru tekstu? Tada gal ir pinigų gautumėte, ir visuomenės teigiamą įvertinimą.
Bet... kad ir kaip viliojančiai atrodo rašinys „Kada nustosite publikuoti idiotų tekstus?“, trūksta ne tik drąsos atskleisti tapatybę ar parodyti veidą (galima to ir nedaryti). Labiausiai baimina kitkas: ką tokiame tekste reikėtų pasakyti? Kaip logiškai pradėti ir rišliai išdėstyti mintis? Juk viskas jums atrodo paprasta: autorius idiotas! Ką čia dar aiškinti? Eilinis jankių šunelis. Pradėjus dėlioti mintis, deja, paaiškėtų, kad trūksta elementarių žinių ir talento sujungti logiškai bent du sakinius. Ką jau ten apie daugiau. Paaiškėtų, kad idiotas ne autorius, o jūs. Todėl geriau tiesiog parašyti komentarą: „Dar vienas Briuselio šunelis loja. Nu lok, lok, Brisiau, kol gali, bet palauk, ateina Putinas, tuoj tvarka čia bus. Pamatysit visi, Dievu prisiekt galiu, tuoj bus ubagų revoliucija, sutratės kalašnikovai, ir negalės čia visi kvailiai tyčiotis iš paprastų darbo žmonių. Viską išvogė iš žmonių, pensijas, sau tik susikėlė algas, žurnalistai, o negalvoja apie paprastą žmogų niekas. Labai čia intelektualą laužia. Rašinėt labai čia visiems lengva, o kai reikia dirbti, tai nieko nesugeba. Tuoj išvysim Ameriką iš Lietuvos. Tvarka bus, ne taip, kaip dabar, kai čia rašinėja iš neturėjimo ką veikti, užsakyta žiniasklaida visi, melagiai šitie, kaip nekenčiu idiotų.“