Suprantama, daug kas čia neįžvelgs nei tiesioginės grėsmės Lietuvai, nei priežasties, kodėl verta aptarti tokias rezoliucijas, kur raginama „nusimesti“ baimės jausmą ir žodis „kovoti“ rašomas iš didžiosios raidės. Ir nors tiesioginės grėsmės Lietuvai čia iš tiesų nėra, mes turime ne vieną pavyzdį, kaip pernelyg didelis tokių reiškinių ignoravimas blogai baigėsi. LLRA yra kone chrestomatinis kenkėjiškos Lietuvai politikos atvejis. Šios partijos lyderis, sugebėjęs įtikinti Lietuvos lenkus, kad kovoja už jų interesus, pats buvo pasmerktas Lenkijoje, bet tai netrukdo jam trikdyti Vyriausybės darbą, kiršinti žmones, priimti visapusiškai nenaudingus Lietuvai sprendimus ir toliau vaidinti nuskriaustąjį kovotoją už... Lietuvą. Žmogus, įsisegęs Georgijaus juostelę, besityčiojantis iš visko, ką galima laikyti lietuviškumu, ne tik sulaukia palaikymo, bet sulaukia jo vis daugiau. Taip neturi būti: kaip ir kiekviena proto ar kūno liga, politinis parazitizmas nesustoja pats, jis plinta, kol nieks nepradeda su juo kovoti. Todėl nereik tikėtis, jog nieko nedarydami mes anksčiau ar vėliau savaime išspręsime šią problemą.
Čia jau aptartos rezoliucijos autoriai nėra nei politikos naujokai, nei pernelyg naivūs žmogeliai, nesuprantantys, ką daro. Net jų beraštystė yra tam tikras dėsningumas: auditorija, į kurią jie taikosi, nekreipia dėmesio į gramatiką. Svarbiausias kovotojų už Lietuvą tikslas – sukelti staigią pritariamąją reakciją. Momentinę Didžiosios politikos euforiją ir atverti vartus neracionaliems, šaliai žalingiems sprendimams.
Prisiminkime, kaip dar neseniai Europos Parlamente buvęs prezidentas Rolandas Paksas visos tautos vardu skelbė nepritarimą eurui. Turbūt dabar nereik daug pasakoti, koks buvo paslėptas šio nepritarimo tikslas: žinant, kad euras yra dalis įsipareigojimų, kuriuos Lietuva turi vykdyti, pasirašiusi sutartį su ES, buvo siekiama „įrodyti“, kad dabartinė Lietuvos valdžia neįsiklauso į „liaudies“ balsą. Vėl būtų prasidėjusios graudulingos kalbos apie tai, kaip kažkas valdo Lietuvą. Verta priminti: lietuviai euro įvedimui pritarė stodami į ES. Be to, nėra nė vienos racionalios priežasties, kodėl euras pakenktų Lietuvai.
Taip pat euro neįsivesti siūlanti minėta rezoliucija nėra tik dar vienas internetinio trolinimo pavyzdys. Ji – būsimų savivaldos rinkimų programinis pažadų ir tikslų paketas. Dabar pamąstykime, kas atsitiktų, jei tie pažadai būtų įgyvendinti? Sugriautume gerus santykius su ES, galbūt net išstotume iš NATO, išduotume Ukrainą, pažeistume visą aibę žmogaus teisių ir tai toli gražu ne viskas. Kam tai būtų naudinga? Tiems, kas tokius tikslus kuria. Jie trumpam taptų didvyriais. Ir, aišku, Rusijai, kuri galėtų nesibaimindama įvesti čia savo kariuomenę, nes žinotų, kad niekas Lietuvos negins. Kokia iš to nauda Lietuvai? Jokios.
Kad ir kokie naivūs ar lengvai emocijoms pasiduodantys atrodo žmonės – niekas nenorėtų, kad Lietuvoje būtų taip, kaip dabar yra Ukrainoje. Niekas nenorėtų čia ir Krymo scenarijaus. Lietuviai apskritai yra praktiški ir nenori gyventi skurdžiai. Kodėl tada įmanomos tokios rezoliucijos?
Nes tie pažadai neapmąstomi, priimami lengvai, kaip geriausias sprendimas ekonomiškai pakelti gyvenimo lygį. Nors tai skamba absurdiškai, bet dalis rusiškos propagandos tikrai žada geresnį ekonominį gyvenimą. Geresnį ekonominį gyvenimą pensininkams, mokytojams ir visiems kitiems „paprastiems žmonėms“. Kaip tie „paprasti žmonės“ gyvena Rusijoje ar Baltarusijoje, nutylima. Nutylima, kodėl Ukrainos „paprasti žmonės“ taip stipriai kovoja dėl eurointegracijos.
Bet tai – ne Kremliaus sąmokslas prieš Lietuvą. Nereik manyti, jog kam nors pavyktų prievarta įtikinti žmones kovoti prieš Lietuvą, prieš gerovę, prieš sveiką protą. Tie kovotojai – tiek minėtos rezoliucijos autoriai, tiek socialinių tinklų propagandinio karo dalyviai, tiek į Tado Blindos vaidmenį įsijautusios muzikos žvaigždės – tai žmonės, tapę savo neadekvataus mąstymo ir intelektinio skurdo aukomis. Jie įsivaizduoja, kad Lietuvoje galima integruoti jų norus ir nesugriauti to, kas per tuos 25-erius nepriklausomybės metus pasiekta su ES ir NATO pagalba. Jiems dar labiau už kitus norisi vakarietiškos ekonominės gerovės, bet, priešingai nei kitiems, – su sovietiniais ekonominės gerovės dalybų principais. Matydami turtingus verslininkus, kuriems laisvoji rinka atvėrė iš tiesų prabangų gyvenimą, jie svajoja pakeisti laisvosios rinkos taisykles. Nesinori ilgai užsižaisti su laisvosios rinkos aptarimu, bet galima pasakyti viena: laisvosios rinkos gėrybes pradėjus dalyti sovietiniais principais, paprasčiausiai neliks nei laisvosios rinkos, nei jos gėrybių. Vėl atsidursime ten, kur buvome sovietmečiu, – eilėse prie duonos.
Net jei Lietuvai nebūtų jokios Rusijos grėsmės, išstoti iš NATO – visiška kvailystė. Tai, ką sumokame už buvimą šioje bendrijoje, yra labai mažai, palyginus su tuo, ką gauname. Išduodami Ukrainą, mes išduotume visas savo vertybes. Patys patyrę tiek daug kitų šalių agresijos ir dabar palikdami Ukrainą vieną, pasirodytume kaip didžiausi cinikai. Užtrauktume gėdą visoms ateities kartoms, kurios klaustų, kas paskatino taip niekšiškai pasielgti? Nežinia, ar tokie siūlymai nepadėti Ukrainai sklando Lenkijoje ir kitose Baltijos valstybėse, bet Lietuvoje jie nieko nestebina. Tarsi ir normali atrodo mintis, kad nereikia padėti užpultai šaliai. Šio raginimo amoralumas patvirtina, kad žmonės, tikintys propaganda ir negebantys kritiškai jos vertinti, jau nemoka jausti kaip žmonės. Nes Lietuvoje visais laikais nepadėti užpultam kaimynui buvo didžiausia gėda. Ir kodėl, išduodami Ukrainą, turėtume pradėti šiltai bendrauti su paskutiniu Europos diktatoriumi lyg su draugu?
O ar kas nors įsivaizduoja, kokios pajuokos sulauktų Lietuva, jei čia būtų įstatymiškai uždraustas „pederastijos propagavimas“? Turbūt užsieniečiai atvyktų pažiūrėti, kas čia per šalis, kurioje taip stipriai buvo pradėtas propaguoti homoseksualumas, kad jį net reikėjo uždrausti. Ir ką tada parodytume? Be kelių seksualinės orientacijos neslepiančių žmonių. Tą mini „Baltic Pride“, kuriame P. Gražulis skeryčiojasi, lyg į Lietuvą būtų nusileidę ateiviai? Tą gėdą, kai Seimo narys pats laužo įstatymus ir vėliau nesulaukia bausmės? O kas dar ten įvyko tokio baisaus, kas pakenkė mūsų visų gyvenimui? Ten neįvyko absoliučiai nieko, kas būtų verta dėmesio. Jei P. Gražulis nebūtų išgarsinęs to renginio, niekas nežinotų, kad jis vyko. Ir būtų ramu.
Bet net ir tai nublanktų prieš bandymus į biudžetą grąžinti valdininkų atlyginimus bei „pavogtas“ pensijas ir įvesti kainų reguliavimą. Ar įsivaizduojate valstybę, kuri pati save apkaltina pavogusi pensijas, apkaltina save per daug sau mokėjusi ir tada imasi „taisyti“ klaidų? Mes būtume užjuokti. Negyvai. Mus rodytų per visas anomalių reiškinių laidas visame pasaulyje. Kaip įsivaizduojate, ką užsienio įmonės manytų apie Lietuvą, jei sužinotų, kad negali pardavinėti vaistų rinkos kainomis? Nes kažkam taip susišvietė. Mums nepardavinėtų vaistų. Laikytų nepagydomais.
Paskutinis klausimas: kaip tie, kas siūlo tokį absurdą, analizuoja savo siūlymus ir žada juos įgyvendinti? Ar propaganda jiems taip išplovė smegenis, kad proto nebeliko? Čia vėl susiduriame su nedėkingu praeities traumų paveldu: SSRS visi absurdiški dalykai buvo įmanomi, tad žmonėms ir atrodo, kad nesunku yra sukurti tokį miksą: šiek tiek Europos, šiek tiek SSRS ir štai pagaliau gauname tikrą Lietuvą!
Tai sakau ne norėdamas pajuokauti. Tų žmonių, kurie kovoja už tikrą Lietuvą, feisbuko profiliuose visiškai rimtai, be menkiausios savirefleksijos yra dalijamasi sovietų pragarą garbinančiomis nuotraukomis, simboliais, atributika. Kalašnikovo automatas, kūjis ir pjautuvas – esminės kovotojo už tikrą Lietuvą kelrodės žvaigždės.
Tie žmonės net nesuvokia, kada iš jų šaipomasi, ir dalijasi įrašais su raginimais pirkti tik rusišką produkciją. Arba dalijasi LTSR konstitucijos ištraukomis, kur kalbama apie valstybei priklausantį turtą. Jie tikrai mano, kad pusiau Europos Sąjunga, pusiau Sovietų Sąjunga – tai kelias, kuriuo turi eiti Lietuva. Jei ji nori būti tikra.
Kadangi Lietuva demokratiška valstybė, uždrausti tokių „idėjų“ (kliedesių) negalima, tačiau ne tik galima, bet ir būtina juos analizuoti bei viešai aptarti. Ypač tada, kai idėjų autoriai veržiasi į politiką ir, kaip V. Tomaševskis ar R. Paksas, netgi sulaukia didelio tautos palaikymo.
Be to, Lietuvoje pernelyg dažnai visur, kur tik bandoma diskutuoti su panašiais veikėjais, kišama Rusijos grėsmė. Tai sukelia priešingą efektą: padidina Rusijos mylėtojų armiją. O juk užtektų paklausti tų „paprastų žmonių“: ar norėtumėte gyventi taip, kaip Rusijoje? Ne, jie nenorėtų. Niekas nenorėtų gyventi kaip Rusijoje. Vos tik pradedi klausti, kokios yra alternatyvos ES ir NATO, – prieštaros dingsta. Nes pats tikslas – ne atsisakyti ES ir NATO teikiamų pranašumų, o tik kitaip juos perskirstyti. Sovietiniais metodais. Daugiausia gerovės suteikiant proletariatui. Įsivaizduojant, jog būtent taip gimsta šviesus rytojus.
Ne, jis taip niekada negimsta. Karlo Marxo proletariato vizija buvo visiškai kitokia, nieko bendro neturinti su sovietiniu komunizmu. Idėja buvo turėti tą patį kapitalizmą, tik jame patys darbuotojai turėjo reguliuoti ir darbo santykius. Pats proletariatas turėjo būti buržuazija. Idėja buvo utopinė, nereali ir kvaila. Visom prasmėm. O sovietinis komunizmas buvo dar blogiau, nes ekonomika ir politika buvo suplakta į viena. Teoriškai buvo bandoma skirstyti marksistiškai, bet praktikoje tai buvo totalitarizmas, kurio pagrindinė idėja – išlaikyti paklusnią vergų visuomenę. Sąmoningai įvedant deficitą, kaip vieną iš priemonių.
Tas sovietinis, nelogiškas ir neadekvatus mąstymas gyvas kiekvieno paprastu save laikančio žmogaus širdyje. Žmogaus, kuris nenori būti nepaprastas, nes tada jam viską reikėtų užsidirbti pačiam, užuot laukus, kol nemokamai duos valstybė (kiti žmonės). Tai gėdingas išlaikytinių mentalitetas, nes, užuot nustoję save laikyti paprastais ir pradėję dirbti, žmonės geriau sugriaus visos šalies gerovę nei pakeis mąstymą. Atsisakys buvimo nuskriaustais proletarais.
Žvelgiant iš šalies, dažnai visų kovotojų už tikrą Lietuvą gaila. Jie – skurstantys ir jokių vilčių gyvenime neturintys žmonės. Bemoksliai, beraščiai... Tačiau tai, ką jie daro, kam advokatauja ir ko siekia – nėra tik nekalta pramoga internautams. Mes neleistume žaidžiantiems vaikams kėsintis į mūsų gerovę. Tą patį reikia daryti ir su tais, kas adekvačiai nesuvokia savo veiksmų. Jeigu kam nors norisi kitaip skirstyti valstybės turtą ar ekonominę gerovę – nesivadovaujant demokratiškomis priemonėmis, turime parodyti, kokie absurdiški šie siūlymai ir kur jie veda. Nes kad ir kaip žiūrėsi, tai yra ne kas kita, o ta pati sovietinė vagystė: atimti iš turtingųjų, atiduoti vargšams. Skamba gražiai, herojiškai, o kur dar Tado Blindos mitas, atgimęs Egidijaus Dragūno-Selo feisbuko profilyje. Bet realybėje viskas baigiasi tuo, kad nebelieka iš ko atiminėti. Belieka tik laukti eilėse prie duonos, konservų ir šlapiankės. Afrikoje niekada nebuvo nei išnaudotojų buržujų, nei vargšų proletarų. Visi bijantys išnaudojimo, chemtreilų, bankų, kapitalizmo, Amerikos diktatūros, demokratijos, pederastų ir ko tik nori – galite ten skristi. Be jūsų Lietuva tik dar labiau klestės.
