Nereikės ir kalašnikovų tratinti, kaip išdidžiai žadėjo tvarką daryti vienas senas svieto lygintojas, niekaip negalintis patikėti, kad gyvena jau ne Sovietų Sąjungoje. Kur visi nors darbo turėjo.
Pasaulio keitimas prasideda nuo jo supratimo. O Lietuvoje pasaulio beveik niekas nesupranta. Ką ten pasaulio, čia su elementaria logika vis dar neelementarios problemos. Jei elementariausiai paaiškini, kad norint išlikti, reikia stiprinti ekonomiką ir vis tiek minia rėkia „Lietuva – lietuviams!”, tai gal ir gerai, kad šita nemokšų firma užsidarys.
Lietuvoje per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nebuvo suprasta, kad jei valstybę valdys nemokšos, tai galiausiai teks užsidaryt. Ko norėjot, tą gavot, varguoliai. Niekam, o juo labiau man, jūsų negaila. Balsuokit ir toliau už savo uspaskichus, bradauskus ir paksus. Nes jūs to verti! Mėgaukitės!
Tų vadinamųjų „paprastų žmonių“ dėka mes turime valstybę, kurioje prie valstybės vairo yra ne tik nekompetentingi, bet dar ir Lietuvos negerbiantys asmenys. Besityčiojantys iš jos, plaunantys ES pinigus savo firmelėse ir vėliau plečiantys verslus Rusijoje.
Lietuvoje nuolat raudama dėl skurdo. Bet kas skursta? Ar čia labiausiai skursta silpni, ligoti ir atstumtieji? Jei atvirai – čia skursta tik protingi ir sąžiningi. Tie, kas neparsiduoda rinkai. Universitetuose kartais gaila sąžiningų dėstytojų, mokslininkų ir kitų šviesių žmonių. Kurie daug laiko ir jėgų investavo į mokslą, o gauna tą patį (arba mažiau), ką bet kuri vaikus gaminanti degradų šutvė (juk šeima to nepavadinsi).
Man visos tos proletarinės nemąstančios masės negaila. Nes aš žinau, kad ta masė kalta dėl visų Lietuvos problemų. Lietuvoje nepasisekė ne tiems kvailiams, kurie vis dar geru žodžiu mini komunistus, Lietuvoje nepasisekė protingiems žmonėms.
Ką padaryt? Manau, teisingiausia būtų emigruoti, arba galvoti, kaip šalia intelektualios veiklos rasti pelningą uždarbio šaltinį.
Kad ir kiek stengiesi dėl Lietuvos, galiausiai vis tiek atsitrenki į abejingą tamsumo, proto ribotumo ir bukumo sieną. Ta siena kartais – tautiškai nusiteikę idiotai, kitu atveju arogantiški tautos patriarchai, dar kitu (dažniausiu atveju) sovietmetį aklai mylintys runkeliai.
Lietuva, kaip vienetas, yra pasmerkta užsidarymui, jei neatsiras daugiau drąsių žmonių, kurie kovos už logiką ir mokslą. Tai yra ŠVIESĄ.
Dažnai protingi žmonės net nenori kalbėti apie Lietuvą, nes jiems gėda. Gėda, kiek daug dėmesio premjeras, Seimo pirmininkė ir prezidentė skiria skurstantiems ir kiek mažai tiems, kas to skurdo nenusipelnė, t.y. rūpintis, jog kažkas apskritai skursta – absurdas, reik rūpintis kodėl skursta tie, kas neturėtų skursti. Kad skursta kvailiai – tai čia viskas gerai. Jie niekada ir nesistengė iš to skursto išbristi, toks jų gyvenimo būdas. Jei netikite – nuvykite į provinciją ir pirmam girtuokliui pasiūlykite darbo. Greičiausiai gausit į snukį.
Kas Lietuvoje yra girdėjęs, kad va ateitų prezidentė ir pasakytų: taigi prioritetas, Loreta, turi būti ne ta kvailių minią, kurie gyvena iš dirbančių, bet šviesūs ir protingi žmonės? Taip nebuvo ir nebus. Visiems norisi liaudies meilės. Ir kaip kitaip ją pelnysi, jei neprisiminsi marksizmo ir leninizmo studijų Leningrade.
Nors problema su Lietuvos užsidarymu nėra tokia paprasta, bet iš tiesų, kad iš valdžios būtų išmėžti nemokšos ir mažaraščiai, pirmiausia turi būti viešai diskutuojama apie intelekto svarbą visuomenėje.
Kažkurią dieną labai nustebau, kad net VDU bibliotekoje nėra pačių svarbiausių klasikinių mokslo tekstų. Ir pagalvojau: velniop, nieko nedarysiu. Nes jau tris kartus ėjau, organizavau, prašiau knygų ir jų tikrai universitetas nepagailėjo. Bet negi tik man vienam reikia? Vieno gyvenimo gali neužtekti vienai bibliotekai aprūpinti. Kodėl taip yra? Nes universiteto prioritetas – sukurti Potiomkino kaimą. Per dešimt metų nuo studijų pradžios, išorė buvo pakeista milijoną kartų. Kad būtų gražus viršelis. O knygų kaip nuo pradžios nebuvo, taip ir toliau nėra. Todėl kad čia svarbiausia – sovietiniai idealai. Kad būtų graži išorė. Nesikeikus. Dėstytojai – gal bijodami, gal dėl to, kad nesuinteresuoti, nieko neprašo. Jiems nereikia. Studentai visais laikais į universitetus eina ne mokslo, o diplomo. Todėl ir universitetas kada nors užsidarys, nes daro ne tai, ką turėtų daryti. Mokytis galima ir griuvėsiuose, svarbu, kad būtų knygų.
Bet argi universitetas neatspindi visuomenės poreikių ir vilčių? Gražiai skambanti specialybė, lengvos studijos, kur reikia tik „prasisukti“, kuo trumpesnis studijų laikotarpis, kad tik nebūtų laiko susivokti, ką darai.
Tikriausiai. Aš esu matęs žinių ieškančių studentų. Kelis. Visi kiti ėjo ieškoti diplomo ir darbo. Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas apsėdęs lietuvius.
Nesuprantu, kaip žmonės nesupranta, kad jeigu suprasi daugiau už kitus, tai darbo visada gausi? Matyt, čia vergų mentalitetas pakiša koją.
Grįžtant prie valstybės uždarymo, tai būtų nenormalu, jeigu ji neužsidarytų. Kai žmonėms taip nesuvokia elementarių dalykų, darbo vertės ir gyvenimo kitų sąskaita absurdo, natūralu, kad šalis galiausiai prasiskolins ir žlugs.
Čia gal nereikėtų baigti liūdna nata ir ji tikrai nebus liūdna. Bet visgi aš manau, jog kiekvienas sąžiningas žmogus jaus nuoskaudą, dėl Lietuvos nusiritimo žemyn, ypač po to, kai ES nustos išlaikyti Lietuvą. Nuoskaudą jaus visi protingi žmonės, kovoję dėl Lietuvos.
Nes laimės mūsų visų – lietuvių – priešai. Tie, kurie nuo nepriklausomybės pradžios užgrobė politinius postus, už valstybės pinigus vystė savo verslus, savo vaikus sukišo į aukščiausius verslui vystyti reikalingus postus (tokius, kaip VMI direktoriaus) ir ilgai bei laimingai gyveno. Ir tada kils toks pyktis nukreiptas į save: tai nejau nebuvo galima paaiškinti, už ką balsuoti? O tikrai – už ką? Gal pagaliau reik pradėt spręsti, kad Seimo nariai gali būti renkami tik vienmandatėse?.. Bet ar būtų galima per visą Lietuvą rasti tiek protingų žmonių? Rimtai. Sudarykite savo „Dream team“. Aš 141 protingo, norinčio tapti politiku žmogaus, nežinau.
Tad ir problemą reikėtų pradėti spręsti iš kito galo, klausiant, ar protai nuteka į užsienį, ar nėra kam nutekėti, nes svarbiausia lietuviams yra tas pats, kas buvo ir SSRS laikais – kad tik būtų darbo ir nereikėtų mąstyti. Apie nieką.
