Lietuvoje jau seniai sąmoningai ir šlykščiai meluojama, apgaudinėjama, manipuliuojama ir kiršinama. Tai darantys žmonės – nuo psichiškai nesveikų acto garintojų, išprotėjusių Sąjūdžio dalyvių, parsidavusių pseudosocialistų iki prokremliškų lenkų – nuolat mindo Lietuvos laisvę ir atrodo, kad politikai, kurių pareiga būtent čia ginti Lietuvą, net neketina to daryti. Aišku, visokiom graužinienėm daug maloniau kurpti naujus alkoholio vartojimo draudimus, priimti visą aibę nereikalingų ir niekieno neprašytų įstatymų, bet ginti Lietuvą ten, kur reikia, joms atrodo nereikalinga. Lietuvos politikai apskritai retai priima įstatymus, kurių kas nors prašo. Daug mieliau jie patys sprendžia, ko tautai reikia. Nes tautai tikrai nereikia dar milijono draudimų, banko sąskaitų tikrinimų ir MMA kėlimo. O jeigu jums reikia – tai šiai tautai jūs niekuo nepadedate, tik kenkiate. Kurti tautai kalėjimą ir sakyti, kad čia yra kažkokia gerovė, – net logiškai nesveika.
Lietuviams nereikia aiškinti, ką pirkti ir ko nepirkti, – davatkos, gydykitės savo kompleksus, – bet Lietuvoje labai reikia priimti ne vieną ir ne du įstatymus, saugančius šią šalį nuo milžiniško Kremliaus puolimo. Puiku, kad bausmės sulaukė Algirdas Paleckis, kliedėjęs apie šaudymus į savus. Bet bausmė buvo vaikiškai maža ir naivi. Už tėvynės išdavystę reikėtų bent jau keleriems metams įkalinti.
Sakysite, žodžio laisvė? Žodžio laisvė yra sakyti savo nuomonę, bet ne kasdien, po milijoną kartų, skleisti per Kremliaus televizijas rodomą ir skleidžiamą melą. Tai net nėra nuomonė. Ir jokių derybų su tokiais padarais negali būti.
Kodėl, po velnių, nėra baudžiami tie, kurie garbina SSRS? Ar visų šio totalitarizmo nukankintų žmonių atminimas nieko nereiškia? O gal problema – kad dabar valdžioje sėdi tie, kam „komunizmas“ buvo labai šviesus žodis? Lietuvoje baudžiama už žolės rūkymą, bet nebaudžiama už meilę SSRS, Putinui ar Kremliui. Tikrai gėdinga. Nes tai, ką žmogus vartoja, – ne valstybės reikalas. Ir, deja, ten, kur visi reikalai valstybės, tos valstybės vaidmens nesimato.
Kodėl – galėtume paklausti – kliedima apie MMA didinimą, visokius naujus, niekam nereikalingus, draudimus, nuolat be reikalo šnekama apie sunkią pensininkų padėtį (kuri nėra sunki ir niekada tokia nebuvo), kodėl, po velnių, nuolat kalbama apie asocialias padugnes ir niekada, oi, niekada nekalbama apie rimtas problemas: kad visa šalis puolama! Kad Lietuvoje priviso tiek valstybės priešų, jog keista, kad pati valstybė dar gyva. Kad mūsų valstybingumui kyla grėsmė.
Tai neatrodo verta dėmesio? Nesiderina prie populistinių partijų įvaizdžio? Aišku, jei esi idiotiškos prorusiškos partijos atstovas, kaip čia imsi ginti Lietuvą. Ir juo labiau to nedarysi, jei esi atviras Kremliaus samdinys, apsimetęs šlėktų partijos vadeiva.
Lietuvoje net nėra skirties tarp atstovavimo kokios nors mažumos nuomonei ir atviro kenkimo visai šaliai. O gal kas nors galėtų pasakyti kokį nors pačios blogiausios partijos per visą Lietuvos Respublikos istoriją – LLRA – nuopelną Lietuvai? Arba – Lietuvos lenkams? Patys Lietuvos lenkai gėdijasi šios žmonių grupės, kurios tikslai akivaizdūs. Lenkija daug tvirčiau nei Lietuva remia Ukrainą ir kovoja su Rusija. Kodėl mes, lietuviai, negalime savo šalyje susitvarkyti su valstybės išdavikais? Nereikia apsimetinėti ir vaidinti jautruolių, kurie nenori įžeisti vienos ar kitos tautinės mažumos. Viskas paprasta: nepatinka Lietuvoje, norite, kad čia būtų Rusija, – atleiskite, bet taip nebus. Galite jau dabar ten vykti ir laimingai gyventi.
Net tuo atveju, jei būtų norima Lietuvą paversti ne Rusija, o, tarkim, Amerika, tam visomis išgalėmis reikėtų priešintis. O dabar... Gėda pasakyti, bet norima paversti Lietuvą pragaru ir niekas nė žodžio netaria. Niekas, gal tik išskyrus žurnalistus.
Tai ką veikia visi politikai? Ypač tie nesveiki lunatikai, kurie grėsmę Lietuvai regi „Baltic pride“ eitynėse arba euro įvedime. Visi tie padugnės, kurie ragina Lietuvą išstoti iš NATO ir ES. Kodėl jie neįvardijami kaip tautos priešai?
Viena vertus, patys Lietuvos Respublikos piliečiai yra dėl to kalti. Kita vertus, politikai rūpinasi ne Lietuvos, o savo reikalais.
Todėl galiausiai niekas, net žurnalistai, pernelyg nesiveržia gelbėti padėties. O kam? Jei nėra norinčių nepriklausomos Lietuvos. Jei čia visiems jau nusispjaut į laisvę ir gerovę. Lietuvos politikai kažkur, šiame 25-erių metų kelyje, pametė ir vertybes, ir savigarbą. Lyg niekur nieko LLRA buvo priimta į valdančiąją koaliciją, su akivaizdžiu Kremliaus samdiniu buvo kalbama lyg su rimtu politiku...
Aklas pragmatizmas, kai bijant prarasti rinkėjus neaštrinami konfliktai su etninėmis grupėmis, daro gėdą Lietuvai. Lietuvos lenkai ar rusai, balsuojantys už kenkėjiškas Lietuvai partijas, negali būti prioritetiniai piliečiai. Nes jie patys nukentėtų, jei čia būtų Rusija. Ir gana su visais elgtis kaip su infantilais. Nepatinka laisva Lietuva? Tai važiuokit iš čia.
Žmonių, kurie nori Lietuvai gero, apšaukimas nacionalistais – irgi nevertas dėmesio. Kalbame ne apie tautinį valstybės išgryninimą, o apie jos apsaugą nuo išorės grėsmių. Jei koks nususęs kairysis visur, kur ginami valstybės interesai, regi nacionalizmą, čia jau niekuo nepadėsi.
Svarbiausia, kad Lietuvoje būtų žmonių, kurie suvoktų, jog kitų valstybių puolimas silpnina mus visus, apvagia šalį ir veda ją į pražūtį.
Atrodo paprasta. Bet kažkodėl niekaip su tuo nesusitvarkoma. Čia didesnį ryžtą galėtų parodyti ir konservatoriai, ir visokie tautininkai, kurie dažniausiai reiškiasi tik tada, kai nereikia. Kokia gėda, kad konservatoriai pasisakė už abortų kriminalizavimą, o dabar tyli. O tautininkų parama kenkėjiškam Lietuvai referendumui irgi įrodė, kad jie ne tautininkai, o idiotai. Lietuvoje tiek dirvonuojančios žemės, kad reikia prašyti, jog kas nors ją pirktų ir dirbtų, o ką daro tautininkai – dar nori riboti pardavimą.
Lietuvai nereikia apsitverti sienom nuo žemės supirkėjų, kurių čia nėra. Bet Lietuvai labai reikia saugotis nuo Kremliaus samdinių, kurie pila tonas melo į viešąją erdvę kiekvieną dieną. Gaila, bet koks Kremlius šį karą visapusiškai laimi. Iš Lietuvos atvirai tyčiojamasi. Lietuva apmoka Kremliaus samdinių suorganizuotą referendumą, apmoka Kremliaus samdinių partijų egzistavimą. Nes politikai nerodo pavyzdžio, kas yra žmonės, turintys vertybes. O juk tie „paprasti žmonės“, teisingiau tariant – runkeliai, niekada neturėjo nei savivertės, nei savivokos, todėl jiems ir buvo „geriau prie ruso“.
