Naujame savo straipsnyje „Šalin teises ir laisves? Konservatoriaus atsakymas moralistams(I)“ Vladimiras Laučius paliečia bene skaudžiausią nūdienos Lietuvos problemą – vis stiprėjančią ultradešiniųjų kurstomą priešiškumą žmogaus teisėms ir laisvėms.
Pats atstovaudamas dešiniųjų stovyklą, autorius puikiai supranta, kad šis homo sovieticus mentaliteto apsireiškimas Marijos žemėje nėra naujas stebuklas – tiesiog tai yra natūralus neapykantos Kitamadagio, skambantis su nauju – Bažnyčios varpų gaudesiu.
Po to, kai subyrėjo visų mylėta ir (vis dar) daugelio mylima Sovietų Sąjunga, lietuviai turėjo iš naujo atrasti ir susikurti savo tapatybę. Jokia tauta nėra įmanoma be ideologinio praeities nuoskaudų ir ateities iliuzijų karkaso, ant kurio būtų statoma nacionalizmo pilis, kitaip dar vadinama patriotiškumu. Mažai kas (o gal ir niekas) nepastebi, kad Lietuva ne išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, bet perėjo į naują vergystės formą, kuri nuo ankstesniosios skyrėsi tik savo forma, bet ne turiniu. Idėjiškai tiek sovietų imperija (tiek ir nacizmas) buvo pastatyti ne iš liberaliosios demokratijos, ar kairuoliškų anarchistų idėjų, bet iš meilės savo tėvynei (taip prasideda visi sovietų istorijos vadovėliai: pats pirmas sakinys pabrėžia, kad pirmiausia reikia mylėti savo tėvynę, o visa kita po to).
Tai supratus, neįtikėtinai skamba teiginys, kad lietuviai Vasario 16 – ąją švęs Nepriklausomybės dieną. Iš tiesų Sąjūdis nebuvo kovos už laisvę klubas. Tai buvo nacionalistų suburtas dramos būrelis, kuriam atrodė, kad meilė savo tėvynei – tai ne meilė Sovietų Sąjungai, o meilė Lietuvai.
Tik kas yra Lietuva? Idealistų (o tokie buvo be išimties visi Sąjūdžio nariai, išskyrus KGB priklausiusius asmenis) manymu, tai yra istoriškai, etniškai, kultūriškai ir t.t. aiškus kraštas, kurį buvo užgrobęs komunistinis rėžimas.
Štai šis „aiškumas“, su kuriuo buvo drąsiai žygiuojama prieš tankus, kuris įkvėpė jėgų susprogdinti didžiausią pasaulio istorijoje imperiją, šis „pasiteisinimas“, kurio mums reikėjo, kad mes nusimestume mums užkrautą šlykščią vergystės naštą, šis „įtikėjimas“, kad mes turime neabejotiną gėrio idėją kovoje prieš blogį, šis nekvestionuojamas tautos tapatinimas su laisve, gėriu ir amžinosiomis vertybėmis bei tradicinėmis vertybėmis (kad ir ką tai galėtų reikšti), šis iš pažiūros pats nekalčiausias ir švenčiausias veiksmas žemėje mums buvo lemtingas.
Dėl paties istorinio momento kilnumo – kai Didžiojoje politikoje mes tapome patys sau svarbūs ir neabejotinos įvykio reikšmės – neįmanoma paneigti, kad tai buvo pats svarbiausias visų mūsų gyvenimą nulėmęs įvykis, Nepriklausomybės atgavimas įstrigo Lietuvos istorinėje atmintyje kaip trauma ir iki šiol skendi giliai tautos pasąmonėje, nes nėra viešo diskurso, kuris aiškiai drįstų pasakyti, kad Sąjūdis kovojo ne už laisvę, o už Lietuvą, ir blogiausia – kad pati lietuvybės idėja iki šiol skendi visiškoje migloje.
Terminas „laisva Lietuva“ neturėtų klaidinti, manant, kad tai kažkas kita, o ne pati Lietuva.
Kodėl tai svarbu ir kodėl apie tai reikia kalbėti?
Tai svarbu ir apie tai reikia kalbėti, nes šiandieną sprendžiamas tas pats klausimas – o kas gi yra Lietuva? Kas yra laisva Lietuva? Kokia mūsų tapatybė? Kas yra lietuvis, o kas yra tolerastas, kuris griauna Lietuvą savo kalbomis apie žmogaus teises ir laisves? Kodėl savivaldybių Tarybų rinkimuose atsiranda neonacistinių partijų, kurios sakosi kovojančios už... spėkit už ką? Žinoma, kad už Lietuvą. Tai kas gi yra Lietuva? Ar tai šalis, kuri nekenčia visų ne žalių ir dar čigonų? Ar tikrai mes niekuo nesiskiriame nuo hitlerinės Vokietijos ir laikome save pranašesniais už kitas tautas? Kas čia nutiko, kad po daugiau nei dvidešimties laisvės metų, staiga imama gręžtis nuo laisvės prie totalitarinio rėžimo idėjos? Ir kodėl niekas nedrįsta pasakyti, kad mes iki šiol neturime ne tik aiškios lietuvybės idėjos, bet ir vengiame apie ją kalbėti tarsi tai būtų savaime aišku. „Lietuviais esame mes gimę...“ Bet nežinome, ką tai reiškia?
O gal klystu? Gal bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis galėtų atsakyti į paprastą klausimą – kas yra Lietuva?
Nuo Sąjūdžio laikų klausimas nepasikeitė ir nepasikeis, kol į jį nebus atsakyta. Kol iš nebylios traumos nebus pereita į pasakojimą. Į viešą diskursą, kuris padėtų mums pažvelgti vienas į kitą ir vienas kito paklausti: ką mes vadiname Lietuva?
Tiems, kam teko matyti Domanto Vildžiūno dokumentinį filmą „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993", turėtų būti aišku, ką bandau pasakyti. Šiame filme rodomi vaizdai nepateko į oficialią Nepriklausomybės atgavimo diskurso erdvę, kaip „netinkami“. Detalės, kurios ne pakeičia, ar iškraipo, bet didžiąja dalimi neigia tai, kas tapo oficialia mūsų istorija.
Filmas sudėliotas iš atskirų, mažai kuo vienas su kitu susijusių kadrų, kuriuos vienija tik istorinis laikas, ir niekas daugiau.
Šiame filme kova už Lietuvą, „laisvą“ Lietuvą, aiškiai parodoma, kaip patiems įvykių dalyviams neaiškus procesas, kurį vėlesni istoriografai pavertė aiškiu ir puikiai suprantamu.
Kodėl tai neigia didingą Nepriklausomybės idėją? Visų pirma todėl, kad pats žodis „nepriklausomybė“ taip ir nenuskamba...
Visas filmas aiškiai sako, kad žmonės, kurie sugriovė sovietų imperiją, troško turėti naują tapatybę ir vadinti save lietuviais (o ne priklausyti ES ar NATO).
Lietuva, po Nepriklausomybės „atgavimo“, taip greitai pateko į didingų istorinių įvykių sūkurį ir buvo jo nublokšta į dar mažiau už laisvą Lietuvą lietuviams suprantamas tarptautines organizacijas, kad nestebintų, jei greitai atsirastų ultranacionalistų, kurie ragintų išstoti iš šių organizacijų, nes tai griauna „Lietuvos“ idėją, su kuria žygiavo Sąjūdis.
Prisidengiant Lietuvos idėja mūsų šalyje imamasi nusikalstamos veiklos. O kova prieš žmogaus teises ir laisves jau seniai tapo patriotų praktikuojama norma. Todėl kelti klausimą, kas esame, jau ne tiek reikšminga, kiek būtina, jei nenorime sukurti idėjos, kad laisva Lietuva tai šalis, kuri priklauso tik lietuviams ir kurioje visiems kitiems nėra vietos.
Visgi nesinorėtų straipsnio baigti graudžia nata arba ironiška retorika, kuri slėptų tik paties autoriaus nenorą pripažinti tą patį, kaip ir visos tautos, sutrikimą ir nežinojimą. Nesupratimą, kas yra lietuviška ir gerai, o kas nelietuviška ir dėl to turi būti sunaikinta.
Kai koks nors patriotas aiškiai išdėsto visą tautos „teisybės“ programą, už kurios dažniausiai slepiasi asmeniniai interesai, galima neabejoti, kad tai yra melas. Melas, nes jokia tauta negali būti aiški ir paprastai paaiškinama. Jeigu apskritai mes norime vartoti šią sąvoką (ko postmoderno atstovai seniai nedaro), mes turime nebijoti savęs paklausti, ar tikrai nuo Sąjūdžio laikų ji nepasikeitė, ar gali nepasikeisti? Ar gali ji būti vienalytė ir aiški, ar apskritai mums jos dar reikia?..
Gal puikiai galime išsiversti ir be to? Ką mums duoda žinojimas, kad esame lietuviai? Jeigu tik tai, kad galime prisidengdami šiuo terminu niekinti kitus, mindyti žmogaus teises, riboti savo „tautiečių“ laisves ir gaminti degeneravusius politinius patriotus, tada man tikrai neaišku, kodėl Vasario 16 – oji vadinama Nepriklausomybės diena?
Ir kodėl taip aiškiai, taip visiškai nedvejojant nuolat metai iš metų kartojama vis ta pati istorinė giesmė? Ko mes bijome? Pasakyti kažką „ne taip“ ar pasakyti kažką, kas slypi giliai kiekvieno iš mūsų galvoje: kad mes nei žinome, kas esame, nei kada nors žinojome.
Klystu? Bet juk tai, kad prisidengiant lietuvybe galima ir kovoti už laisvę, ir tapti neonaciu, puikiai įrodo, kad iš tiesų šio termino reikšmė gali būti kokia tik nori. Ir to neįmanoma niekaip paneigti.
