Suvokdamas, kad Rusija niekada nepasivys Vakarų, V. Putinas (gal ir gudriai) nusprendė įrodyti, kad Vakarai yra nevykę. Taip, į savo pusę jis patraukė daug šiukšlių ir Vakaruose, ir Lietuvoje. Bet didžioji visuomenės dalis amžiams pasišlykštėjo ir V. Putinu, ir Rusija. Kokia galėtų būti, kad ir simbolinė, Rusijos pergalė šiame kare – sunku pasakyti. Net užkariavusi visą pasaulį saulėgrąžų gliaudytojų šalis liks tokia pati, kokia buvo: atsilikusi ir skurdi.
Tas neva milžiniškas Rusijos pranašumas – tai tik neapskaičiuotas ir nepasvertas bet kokio kitų šalių pasitikėjimo aukojimas dėl momentinio efekto. Nors visokie menkystos Vengrijoje, Italijoje ar Austrijoje vaidina Rusijos draugus, iš tiesų tai – viso labo išskaičiavimas. Rusija apskritai neturi draugų. Ir neturės. Ir jos agresija yra svarbi ne dėl to, kad kelia grėsmę Europos saugumui, o dėl to, kad gelbėja Europą nuo visapusiško degradavimo.
Priešingai nei dauguma komentatorių, Rusijos agresijos nevertinu kaip vien neigiamo ir visam pasauliui žalingo įvykio. Anksčiau ar vėliau V. Putinas būtų pradėjęs su kuo nors kariauti. Jam gi nesvarbu – Rusijoje, Europoje ar Ukrainoje. Karas yra būtinas putiniškam totalitarizmui palaikyti ir be karo V. Putinas neišsilaikytų valdžioje. Bet ne tai esmė. Rusija ir rusai mums iš viso neturi rūpėti. Tegul jie gyvena, kaip nori, milijoną metų. Tegul gliaudo saulėgrąžas ar maudosi primityvioje prabangoje Maskvoje. Tegul vaidina naujuosius rusus ir kelia gailestį nevisavertiškumo kompleksais.
Karas Ukrainoje mums svarbus ne dėl Rusijos, o dėl Europos. Nes čia mes pagaliau kaip ant delno pamatėme, kaip sparčiai ir baisiai degraduoja Senasis žemynas. Čia taip ilgai ir bjauriai buvo diegiamas tas išsigimęs bet kokio šlamšto toleravimas, kad dabar atviras smūgis iš Rusijos – labai laiku ir vietoje. Kartais net norėtųsi, kad V. Putinui visai nučiuožtų stogas ir visa Europa liktų be dujų. Tai būtų šventė. Europos atgimimo diena.
Nes čia auginami ne žmonės, o kažkokia nauja homo sapiens rūšis. Kažkokia lepšių ir nevykėlių karta. Į kuriuos net šlykštu žiūrėti. Kaprizingi, išlepinti, visko pertekę europiečiai gali sugriauti visą Vakarų civilizaciją, siekdami bet kokia kaina vis didesnio, vis našesnio, vis žiauresnio pragmatizmo. Ar girdėjote tą idiotišką siūlymą visus aprūpinti bazinėmis pajamomis? O kur gyvūnėlių, žvėrelių ir paukštelių teisės? O kur visokie tolerastiški draudimai, ekologiniai kliedesiai, feministiniai išsigimimai, neadekvatūs socialiniai ramstymai? Visas tas nesveikas skandinaviškas gerovės suvokimas. Tas sterilios buities kišimas į nuožmią žmogaus būtį.
Ar tai labai blogai? Kodėl dabar taip negražiai kalbu apie nuostabiąją Skandinaviją, kur toks aukštas gyvenimo lygis? Ir apskritai visi yra laimingi? Kur atrodo, kad visos problemos išspręstos, – tik dauginkitės ir vegetuokit toliau, gyvuliai. Tik ėskit, šikit ir visa tai kartokit iki mirties. Kur, Dieve mano, vien gėris ir grožis, kur visi švelnučiai ir geručiai, kur taip gera, kad net verčia vemti.
Skandinavija, kaip gerovės valstybės idėja, užkrėtusi šituo maru ir visą Europą, yra dar nesveikesnė už pačią Rusiją, kuri, atrodo, nesveikumo prasme jau neturėjo lygių. Bet turi. Ir aš paaiškinsiu, kodėl.
Todėl, kad žmogų laikyti gyvuliu, kurio gerovė matematiškai apskaičiuojama, – pats nesveikiausias iš visų visuomenės kūrimo principų. Sterilus ir pragmatiškas skandinaviškas rojus – tai viso labo žmogų nužmoginantis socialinis totalitarizmas, kuris gali žavėti tik labai menko intelekto homo sapiens.
Kai moralė, gerovė, vertybės ir kas tik nori apskaičiuojamos matematiškai, kai vienintelis idealas – pragmatizmas, tai pasiekiamas toks išsigimimo ir degradacijos laipsnis, kai procentu nukritus žadėtam BVP augimui liejasi didelės suomių ašarėlės. Va, kas tikrai yra baisiau už bet kokią Rusijos agresiją.
Rusijos karas yra labai gerai, nes pradėję raudoti visi europiečiai, ne tik skandinavai, įrodė, jog gyvena vien dėl to, kad vartotų. Ši niekinga ir kvaila visuomenė anksčiau ar vėliau turėjo sulaukti ko nors panašaus. Nes bet kuriuo atveju, anksčiau ar vėliau, jokios gerovės čia neliks. Jos niekas jau dabar neuždirba.
Europai šis Rusijos karas – tai gera proga prabusti, kol ne vėlu.
Prisiminkime liūdną japonų patirtį – tie irgi sakėsi sukūrę tobulą visuomenę, su tobula ekonomika. Dabar jie ne tik nesiporuoja, negimdo ir nekuria šeimų. Jie net nebendrauja vieni su kitais. Jie tol tobulino robotus, kol patys tapo pačiais tobuliausiais robotukais.
Ar tai žmonijos tikslas? Technologiškai tobuli žmonės robotai? Aš taip nemanau. Todėl manęs ir nežavi visi tie šlykštūs europietiški gerovės idealai.
Tas debiliškas karjerizmas, kai dėl karjeros paaukojamas gyvenimas. Ta reputacijos svarba, kai žmogus negali nieko daryti kaip žmogus, nes sugriaus tobulo roboto reputaciją. Ta prievarta toleruoti kiekvieną išsigimėlį, lyg jis irgi būtų žmogus. Sąrašas begalinis – čia tik keli pavyzdžiai.
Ekonomika svarbu ir niekas dėl to nesiginčija. Bet ne svarbiausia – dėl to ginčysis nebent kvailiai.
Todėl su malonumu galima stebėti, kaip Rusija primena Europai apie dalykus, kurių negali nusipirkti. Iš kurių pats svarbiausias – moralė.
Jeigu žmogus dėl pieno ir dešros gali išduoti visą savo tautą, tai logiška klausti: kaip jį pavadinti? Jei Europos šalys dėl dujų ir galimybės dar daugiau ėsti, šikti ir visa tai kartoti iki mirties išduoda kitas tautas, tai kaip jas pavadinti?
Europa yra pasiklydusi vertybėse. Tas nesveikas skandinaviškumas išvedė iš kelio.
Bet vėl – ar blogai, kad skandinavai gerai gyvena? O gal pavydžiu jiems, kaip tikras lietuvis?
Čia yra lygiai taip pat, kaip su kai kurių naivių lietuvių parama Rusijai, – jie mano, kad galima remti Rusiją ir išlaikyti su ES pagalba sukurtą gerovę. Bet ne, naivučiai: jei vilkas sotus, tai avis – jau istorija.
Skandinaviška gerovė ir įmanoma tik dėl to, kad jų moralinis imperatyvas toks: daryk viską, kas būtų naudinga visuomenei, kurioje gyveni, o ant visa kita mintyse dėk skersą. Nauda, ne žmogus, yra skandinavų dievas. Ir nacių dievas buvo nauda. Ir V. Putino dievas – nauda.
Ir psichologai visiems aiškina, kad žmogus siekia tik naudos. Bet vis dar atsiranda tokių žmonių, – nežinau, gal jie kažkokie nešiuolaikiški, atsilikę ar nesveiki, – kurie moka suprasti kitą ir aukotis dėl kito. Todėl gal dar ir verta kalbėti, jog ne nauda yra svarbiausia. Dar yra žmonių, kurie nekalba vien kažkokiom tolerancijos klišėm ir žmogų vertina ne kaip visuomenės naudos didinimo aparatą.
Bet kuriuo atveju, net jei galvotume, kas naudinga Europai, tai grynas pragmatizmas nėra naudingas. Paradoksalu, bet tai tiesa: nauda tik dėl naudos yra visiškai nenaudinga.
