1998 metais pasirodžiusiame filme „Amerikos istorija X“, režisierius Tony Kaye'nas atskleidė vieną iš nemaloniausių svajonių šalies piktžaizdžių – išsigimusį nacionalizmą. Filmas įtikinamai ir drąsiai parodė kaip formuojasi ir vystosi nacizmas. Kaip A. Hitlerio idėjos kuo puikiausiai sudygsta pačioje švariausioje dirvoje. Dabar kažką panašaus regime Lietuvoje: negalėdami pateisinti savęs, kaip didingos ir šlovingos nacijos, lietuviai pereina į neapykantos visam likusiam pasauliui spektaklį. Nekenčiu ir Rytų, ir Vakarų, vadinasi, esu lietuvis.
„Amerikos istorija X“ – tai filmas apie paprastą amerikietį, kurį vaidina Edwardas Nortonas. Po to, kai jo tėvas žūsta nuo juodaodžio narkotikų platintojo kultos, atlikdamas pareigą tėvynei, pagrindinis veikėjas tampa neonacių judėjimo lyderiu ir visomis jėgomis bando atkeršyti „visiems“ kitos spalvos, tikėjimo ar pažiūrų žmonėms.
Savo neapykantą jis grindžia mintimi, kad visi kiti (išskyrus normalius baltuosius) yra Blogis, kurį reikia sunaikinti, kad tik dėl šio Blogio Amerika ritasi į bedugnę.
Filme meistriškai rekonstruota atmosfera, kuria kvėpavo Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo.
Ir ši situacija nėra atsitiktinė. Ji yra dėsninga: lygiai tą patį regime šiandienos Lietuvoje.
Nepriklausomybės diena: diena, kai Lietuva turėjo švęsti savo nepriklausomybę. Ir šventė: Kaune minia įniršusių patriotų pražygiavo kriokdama: „Lietuva – lietuviams“. Atrodo, tai nelabai sujaudino nei miesto valdžią, nei Lietuvos visuomenę.
Mano straipsnis „Kas yra Lietuva?“ sujaudino kur kas labiau. Jame išsakytos idėjos dėl neegzistuojančios Lietuvos tarsi peilis smogė į patriotų širdis.
Tai kas gi yra Lietuva? Keista, kad niekas neišdrįso atsakyti į šį klausimą. Nors atsirado profesorių, kurie viešai ragino tokių straipsnių autorius bausti, bet į klausimą nebuvo atsakyta. Ir niekada nebus – nes atsakymas sukeltų juoką. Po jo paaiškėtų, kad kiekvienas lietuvis turi savo Lietuvos versiją, kad iš tiesų neegzistuoją joks tvirtas tautinis mitas, kuris vienytų šios tautos ir šalies žmonės, po jo paaiškėtų, kad spektaklio „Šlovinga Lietuva“ autoriai buvo nomenklatūros kekšės, tikslingai pasamdytos sukur(p)ti istoriją iš nieko.
Dabar – Nepriklausomybės atgavimo šventė. Verta apmąstyti, kodėl paprastas „Kas yra Lietuva?“ klausimas lieka be atsakymo?
Kai kalbame apie tautą, visada turime omeny tam tikrus objektyvizuotus dalykus: teritoriją, kalbą, papročius, tradicijas, žmones, kuriuos tai vienija, ir šventumo jausmą – kuris yra svarbesnis už visa kita.
Dar G. Bataille'as pastebėjo, kad norint suteikti kam nors prasmę, reikia tai laikyti šventu daiktu.
Toks daiktas, neabejotinai, yra tėvynė.
Tarybinis filosofas R. Ozolas yra išsakęs visas biblines mintis tėvynės atžvilgiu. Jam tėvynė viskas – ir gyvenimo prasmė, ir tikslas. „Šventa šventa šventa.“
Tėvynė, kaip sociopolitinis galios simbolis, geriausiai reprezentuoja tikrą Daiktą, kurį J. Lacanas visuomet laikė prarastu ir dėl to – visuomet geidžiamu. Būtent dėl to, kad mes praradome (iš pradžių – rojų, vėliau – Jėzų Kristų, dar vėliau – laisvę ir nepriklausomybę) mes turime tikslą „tai susigrąžinti“. Nebūtum praradęs, nebūtų ko ieškoti, galėtum ramiai sau gyventi.
Šis „praradimas“ nėra tik mitas, kuris atspindi amžiną žmogaus geismo neįmanomybę, kurią pastebėjo dar senovės graikai. Praradimas yra būdas pažinti tikrovę. Iš realybės pereiti prie simbolinio realumo. Kitaip sakant, nuo fantazijos prie ją institucionalizuojančios tikrovės liekanos.
Kai S. Žižekas savo knygoje „Tarrying with the negative“ nacionalizmą pavaizdavo kaip neišgyventą Oidipo kompleksą, jis rizikavo būti sušaudytas viso pasaulio nacionalistų, bet taip neįvyko: suprasti jo tekstus reikia bent minimalaus universitetinio išsilavinimo.
Tačiau jeigu jis prabiltų paprastos liaudies kalba, jis greičiausiai sulauktų rimtų nemalonumų.
Nes būtent jis pirmasis pasakė tai, ko nedrįso kiti: kad nacionalizmas yra būdas sugrąžinti sau prasmę, kurios niekada neturėjai. Kad tai kastracijos pasekmė.
Lietuvoje tai vis dar neatrastos mintys. Pagrindinė to priežastis – labai aiškus ir neabejotinas „istorijos“ žinojimas. Visiškai skaidrus ir visiems aiškus Lietuvos istorijos traktavimas neleidžia ne tik abejoti, kad ši šalis ir tauta – didingi dalykai, bet neleidžia abejoti ir tuo, ar tik istorija nebuvo sugalvota kokiais nors labai netranscendentiniais tikslais? Tarkim, kad būtų galima manipuliuoti trimis milijonais?
Kokia yra įprasta istorijos versija? Lietuva iš pradžių buvo galinga, vėliau maža, dar vėliau skriaudžiama, užgrobta, o galiausiai du kartus išsilaisvino ir tai a priori yra priežastis nekelti klausimų, į kuriuos nėra atsakymų.
Kaip pasakytų tas pats S. Žižekas, mums duodama laisvė, su sąlyga, kad mylėsime Lietuvą, dėl jos aukosimės, gerbsime įstatymus, atliksime pareigą per rinkimus, balsuosime už konservatorius, stipsime iš bado dėl jų politikos ir t.t. Tai yra, mes sutiksime būti laisvi su sąlyga, kad nepasinaudosime laisve.
Arba pasakykime kitaip: ar istorija nėra skraistė, kuria bandoma suteikti sau neegzistuojančią prasmę ir paslėpti tikruosius realybės baisumus?
Pamirškime trumpam istoriją. Jos nėra, kaip sakė N. Oželytė per Sausio 13 – osios minėjimą Seime (ir buvo teisi). Kas yra Lietuva? Tai neonacių eisena Nepriklausomybės dieną. Būtent tokia yra dabartiška šios tautos teorija – „nekenčiu dėl to, kad įrodyčiau, kas esu“. Tautiškumas pagrindžia neapykantą ir smurtą, arba neapykanta ir smurtas atsiranda tam, kad realybėje būtų įmanoma išskleisti savo tapatybę.
Kaip dar kitaip galėtumėte įrodyti, kad esate lietuvis? Koks jūsų bruožas leistų jus išskirti iš visų kitų pasaulio gyventojų? Kas dar be to, kad ginate Lietuvą, daro jus lietuviu?
Niekas. Lietuva nėra fikcija, kaip nevykusiai bandė mano mintis interpretuoti B. Genzelis. Lietuva – tai fantazija, kuri leidžia konstituoti savąjį „aš“.
Jeigu atmesime kad ir šio (B. Genzelio) profesoriaus sufantazuotą Lietuvos istoriją, mes liksime ties praraja: paaiškės, kad be neapykantos nėra būdų save įprasminti kaip lietuvį.
Kad nebeliks būdų ne tik nekęsti viso pasaulio, bet dar ir jaustis už jį geresniam. Kai P. Gražulis skelbia, kad Vakarų vertybės yra iškrypusios, jis nori pasakyti, kad jis – P. Gražulis – su viduriniu išsilavinimu, žino, kas yra amžinosios vertybės (tik nežino, kad tokių nebuvo, nėra ir niekada nebus). Kad jo buvimas lietuviu daro jį teisiu, o visas pasaulis, - ach, kaip baisu, - klysta. Kam ta Europos Sąjunga? Kam tos laisvės ir teisės? Svarbiausia – būti lietuviu. Atsitverti nuo pasaulio ir kas tada..?
Tauta yra ne šiaip simbolis, kuriame susilieja galia įprasminti save, galia būti teisiam ir galia valdyti. Tai simbolis, kuris kuria patį žmogų, tai jo prasmės pasaulyje horizontas.
Kokią būtų galima sukurti Lietuvos prasmę, jeigu į ją žvelgtume ne per fantastų istorijos vadovėlius, o per visiškai nuogą (ir gėdingą) realybę atstovaujančius interneto komentarus? Jeigu išdrįstume pasakyti: štai, broliai ir sesės, čia interneto komentarai, ir čia yra tikroji mūsų tauta, kurią bandoma paslėpti įstatymais? Ir kuri tik keliuose interneto portaluose turi teisę parodyti tikrąjį savo veidą, reprezentuoti tikrąjį savo apgailėtiną veidą.
Kas nutiktų, jeigu istoriją rašytų tauta?
O gal tautos nėra, kaip teigia postmoderno filosofai? Gal tauta mirė kartu su globalizacija?
Bijau, kad ir vėl nebus atsakytą į šį klausimą.
Per daug skaudu pripažinti, kad be tautos, be savo fantazijos apie išskirtinumą, interneto komentatoriai neturėtų kaip pagrįsti savo neapykantos visam likusiam pasauliui, kad didžioji lietuvių dalis pasijustų visiškai nelaimingi ir dar negalintys tokiais padaryti kitų – vadinasi, nusižudytų.
Būtent tai, kad turime istoriją, būtent tai, kad ja tikime, ir leidžia mums tarti, kad reikia gerbti tėvynę ir nekęsti jos priešų. Tai leidžia įžvelgti grėsmes ir pavojus „savo tautai“, „jos išlikimui“, mirk iš juoko – „ir iš Rytų, ir iš Vakarų“.
Tauta yra būtina, kaip vaikams yra būtinos pasakos, o tikinčiajam tikėjimas. Tauta yra modernaus žmogaus prasmės simbolis.
Todėl tiek liberalai, kurie kritikuoja neapykantos Lietuvoje formas, tiek kairieji visuomenės kritikai (tarp jų ir šio teksto autorius), kurie tyčiojasi iš patriotizmo, vienodai aštriai plėšo negyjančias žaizdas ir pila ant jų druską.
Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtųsi palinkėti, kad nei vieni, nei kiti nepamirštų, jog taip elgdamiesi atima iš lietuvių gyvenimo prasmę.
Kodėl tarkim kas nors tiki, kad Lietuvoje turi galioti žmogaus teisės, jeigu atlikus interneto komentarų analizę „plika akimi“, galima pasakyti, kad čia jų niekas nelaukia?
Lietuvai reikia ne laisvių, ne žmogaus teisių, netgi ne TV ir šokių projektų. Lietuvai reikia priežasties nekęsti Kito.
Kad ir kas tai būtų, visai nesvarbu. Tik neapykanta gali kompensuoti tai, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Kad kitų laimė varo tave į kapus, kad padarytum viską, jog Kitam būtų blogiau.
Trumpai – tai yra dėsninga ir graži pasakos apie didingą Lietuvą kulminacija: kai pasieki tai, apie ką svajojai, belieka imti nekęsti savęs už tai, ką padarei.
Laisvė? Nepriklausomybė?
Kiek lietuvių tai rinktųsi DABAR?
Lietuvos istorija X niekuo nesiskiria nuo bet kurios nusivylusios tautos istorijos: nes fantazija apie didingą praeitį (o tokia yra visų šalių istorija) niekaip nedera su tuo kasdieniu banaliu vaizdu pro langą...kuriame matai savo veidą.
