vadim volovoj

Šiuo metu Lietuva susiduria su rimtomis energetinio saugumo dilemomis. Kartu vartotojai vis dar kenčia nuo didelės rusiškų dujų kainos, kurią ministras A. Sekmokas žadėjo sumažinti, bet situacija nepasikeitė. Šiame kontekste verta pasvarstyti, kaip Lietuvai būtų protingiausia elgtis strateginėje perspektyvoje, nes pasirinkimas yra.

2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina (ją galima rasti čia). Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios „tuščios“ informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai. Pirma, joje matyti gilus ir aiškus šiuolaikinių ir būsimų karų supratimas.

Prieš kurį laiką buvo pranešta, kad, JAV Kongreso duomenimis, Italija 2008 m. pirmą kartą aplenkė Rusiją pagal pelną, gaunamą iš parduotos ginkluotės: ji su 3,7 mlrd. dolerių liko antra po Amerikos (37,8 mlrd. dolerių), o Rusija, kuri šioje srityje 2007 m. uždirbo daugiau negu 10,7 mlrd. dolerių, nusmuko į trečią vietą su 3,5 mlrd. dolerių rodikliu. Pažymėtina, kad 2008-aisiais, palyginti su 2007 metais, 7 procentais sumažėjo bendra pasaulinės ginklų prekybos rinkos apyvarta.

Tarptautinėje politikoje Afganistanas – opi tema. Situacija šalyje negerėja (stabilumo perspektyva vis dar tolima), narkotikų problema tokia pat aštri ir visai nematyti požymių, kad atsakingi subjektai (visų pirma kalbama apie JAV ir NATO sąjungininkus) turi strategiją kompleksiškam šios įsisenėjusios problemos sprendimui.

Diskusijų klubo „Valdaj“ susitikime Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas buvo paklaustas, ar 2012 m. prezidento rinkimuose jis konkuruos su dabartiniu šalies vadovu Dmitrijumi Medvedevu. Diskusijoje dalyvavusiam Tarptautinio saugumo instituto (JAV) ekspertui Nikolajui Zlobinui susidarė įspūdis, jog V. Putinas norėjo, kad jam užduotų šį klausimą.

Aš noriu, kad jis būtų Rusijos prezidentas iki gyvos galvos. Putinas – mano kumyras! Aš jį myliu, aš jį gerbiu. Aš paaukosiu už jį savo gyvybę. Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas Nepastebimai prabėgo visas dešimtmetis, kai į didžiąją politiką atėjo Vladimiras Putinas – premjeras, prezidentas ir vėl premjeras (ir vėl prezidentas?)... Kalbant apie jo valdymą, tikrai yra ką prisiminti.

Centrinė Azija (CA) yra geostrategiškai (taip pat ir geoekonomiškai) svarbus regionas, kuriame susikerta kelių globaliai reikšmingų tarptautinės politikos „žaidėjų“, tokių kaip Rusija, Kinija ir Vakarai (JAV bei ES), interesai.

Šiuolaikinio karo specifika yra tokia, kad, žiūrint iš puolančiosios pusės, vieną svarbiausių vaidmenų jame vaidina aviacija. Karinę aviaciją sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes: naikintuvų, bombonešių, fronto, tolimojo veikimo, transporto ir t. t. Šiuo metu siekiama pagaminti naikintuvą, kuris kuo efektyviausiai sujungtų naikintuvų, bombonešių ir atakos lėktuvų (tokių kaip „A-10 Thunderbolt“ ar Su-25) funkcijas.

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją (NSS) iki 2020 metų (tekstą galima rasti adresu <http://www.scrf.gov.ru/documents/99.html>). Šis dokumentas yra gana ambicingas Rusijos siekių ir konfliktiškas Rusijos grėsmių prasme. Jo logika daugmaž tokia: Rusija yra taiki valstybė, siūlanti gyventi pagal tarptautinės teisės normas, kurių vykdymo garantu turėtų tapti JT.

Šiuo metu ekonominė ir politinė situacija Ukrainoje yra labai sunki, netgi kritinė. Svarbiausia užduotis yra rasti pinigų sumokėti už rusiškas dujas, nes jeigu Ukraina nesugebės to padaryti laiku, „Gazprom“, t. y. Rusija, pagal pasirašytas sutartis galės pareikalauti iš Kijevo išankstinių mokėjimų, ir yra didelė tikimybė, kad taip ir padarys. Iki šiol Ukraina sugebėdavo verstis dėl pinigų už tranzitą.

Šiuolaikinėse tarptautinėse karinėse operacijose, ką jau kalbėti apie lokalius karštuosius taškus (Afrika, Lotynų Amerika ir t. t.), kur galima pakariauti arba imtis vietinių vadukų smogiamųjų būrių ruošimo, vis dažniau dalyvauja privačios karinės kompanijos (PKK). Ekspertų nuomone, tokio pobūdžio korporacijos ateityje vaidins dar didesnį vaidmenį įvairiuose platesnio masto ginkluotuose konfliktuose, perimdamos kariuomenės ir policijos funkcijų vykdymą.

Prieš kurį laiką komisija, sudaryta iš JAV politinių, diplomatinių ir akademinių sluoksnių atstovų – tarptautinių santykių specialistų, pristatė Jungtinių Valstijų prezidentui, Kongresui ir plačiajai visuomenei parengtą ataskaitą, kaip, žiūrint iš JAV perspektyvos, turėtų būti plėtojami Amerikos ir Rusijos santykiai.  Tiesą pasakius, studija stebina minties atvirumu ir blaivumu bei radikaliu pragmatizmu.

Šiandien mažai kas abejoja, kad naująja Lietuvos prezidente taps eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Pasak analitikų, jokios rinkimų intrigos šiuo atveju nebeliko (nebent atsakymas į klausimą – kas kartu su D. Grybauskaite išeis į antrąjį turą, bet, sprendžiant iš šiandieninių jos reitingų, ji gali nugalėti jau pirmajame). Viena didžiausių intrigų yra susijusi su tuo, kokią užsienio politiką vykdys naujoji šalies vadovė.

Dabartinė pasaulio ekonominė krizė, kuri įgauna vis ryškesnį politinį atspalvį, gali tapti ta riba, už kurios rasis kita pasaulio struktūra. Kitaip tariant, šiandieninė krizė galbūt yra pereinamasis laikotarpis į naują pasaulio ekonominę, o svarbiausia – politinę sąrangą.

Prieš kurį laiką Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, viešėdamas Maskvoje, pažadėjo Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad JAV karinė oro bazė Manaso oro uoste greitai bus uždaryta (amerikiečiai turės išvykti iš jos per šešis mėnesius). Šito Maskva (kartu su Pekinu) siekė jau seniai ir ne kartą ragino Ameriką pasitraukti iš Centrinės Azijos (CA). Lemiamu veiksniu Kirgizijos atveju greičiausiai tapo dosni Rusijos finansinė parama šiai šaliai.

Straipsnį galbūt būtų galima pavadinti ir kitaip – „Dar viena karinė katastrofa Rusijoje“. Dabartinis Rusijos gynybos ministras A. Serdiukovas inicijavo reformą, kuri ekspertų ir kariškių sluoksniuose yra vertinama labai prieštaringai. Įdomu pažymėti, kad Rusijos (SSRS) kariuomenės pavidalo keitimas, kuris per pastaruosius dešimtmečius dažnai labiau priminė karinių pajėgų žlugdymą, prasidėjęs M. Gorbačiovo laikais, tęsiasi ligi šiol.

Prieš kurį laiką Rusijoje baigėsi televizijos šou „Rusijos vardas“. Pažymėtina, kad galutiniame kandidatų dvyliktuke dominavo ir galiausiai tris pirmąsias vietas užėmė istoriniai Rusijos valdovai. Pirmoji vieta atiteko kunigaikščiui Aleksandrui Neviškiui, išgarsėjusiam XIII a. pergalėmis prieš švedus ir vokiečius. Jį renginio metu vaizdžiai pristatė metropolitas Kirilas, kuris šiandien yra laikinai einantis pareigas Rusijos patriarchas.

Opozicijos gyvenimas Rusijoje yra nepavydėtinas ir tai praktiškai nepriklauso nuo to, kas valdo Kremlių. Rusijos „demokratai“ sušaudė parlamentą tankais. Taip pat galima manyti, kad B. Jelcino perrinkimas prezidentu nepraėjo be klastojimų. Šiandieninė autoritarinė Rusijos valdžia, vadinanti save „suverenia demokratija“, demokratinės opozicijos atžvilgiu vykdo trejopą politiką.

Prieš kurį laiką JAV Valstybės sekretorė C. Rice, kalbėdama apie NATO plėtros į rytus perspektyvas, tiesiai pareiškė: „Gruzija ir Ukraina yra nepasirengusios narystei. Tai akivaizdu.“ Juokingiausias momentas jos kalboje buvo tai, kad ji, savotiškai „pakišdama“ Didžiąją Britaniją, pabrėžė, jog mintis priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO apeinant tradicines procedūras priklauso visai ne amerikiečiams, o britams.

„Idėjos yra mūsų pagrindinės eksporto prekės, ir Amerika turi dvi fundamentalias idėjas, kurios vyravo globalioje mąstysenoje nuo XX a. devintojo dešimtmečio. (...) Pirmoji idėja – tai tam tikra kapitalizmo vizija: maži mokesčiai ir minimalus valstybės kišimasis į ekonomiką kaip jos augimo pagrindas. (...) Antroji didelė idėja buvo ta, kad Amerika yra liberalios demokratijos, kaip geriausio atviros ir klestinčios tarptautinės tvarkos ramsčio, plėtros pasaulyje propaguotoja.

Iš karto po įvykių Gruzijoje Lietuvoje įsiplieskė diskusija dėl to, kas būtų, jeigu „agresyvėjanti Rusija, kurios vadovybės galvose greičiausiai egzistuoja sugrįžimo prie SSRS sienų planas, staiga nuspręstų okupuoti Baltijos valstybes“. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu vokiečių dienraščiui „Sueddeutsche Zeitung“, pažymėjo, kad įvykiai Gruzijoje tebuvo ilgalaikių Rusijos planų įgyvendinimo pradžia, nes dabartiniai Rusijos lyderiai tebesiilgi didelės rusų ar sovietinės impe...

Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (yra dar naujoji ir kritinė geopolitikos mokyklos) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą. Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, sutampanti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota.

Ne per seniausiai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas suformulavo penkis Rusijos užsienio politikos punktus („Интервью Дмитрия Медведева телеканалу Евроньюс“). Pirmiausia tai galima vertinti kaip D. Medvedevo (o galbūt Kremliaus politinių technologijų specialistų) mėginimą įtvirtinti savo kaip asmens, atsakingo už užsienio politikos sprendimus, įvaizdį, nes kad ir kokie griežti ir ryžtingi būtų D. Medvedevo pareiškimai šioje srityje, išorinis pasaulis ligi šiol kaip tikrąjį Ru...

Priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemos Kokios svarbios yra šios gynybinės sistemos šiandienos kare, aiškinti nereikia – nugali tas, kas turi pranašumą ore. Pažymėtina, kad Jungtinėms Valstijoms paskutiniu metu neteko susidurti su rimtu priešininku, kuris turėtų modernius priešlėktuvinės (PLG) ir priešraketinės gynybos (PRG) kompleksus.

„Pažiūrėkime į problemą plačiau: ar iš principo yra įmanomas karinis NATO susirėmimas su Rusija? Aš manau, kad neįmanomas (...)“ Jurijus Balujevskis, buvęs Rusijos Generalinio štabo viršininkas, šiuo metu Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas [1] Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad autoritarinis Rusijos režimas militarizuojasi. Iš tikrųjų tai yra priekaištai, paremti dvejopais standartais.

2008 m. liepos 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Ji, žinoma, sulaukė įvairiausių komentarų pačioje Rusijoje ir už jos ribų, nes joje iš tikrųjų yra keletas įdomių momentų.

Ukrainos teritorinio vientisumo problemos šaknys susiformavo labai seniai, o štai potencialaus konflikto dėl Krymo tarp Maskvos ir Kijevo istorija prasidėjo 1954 m., kai minint Rusijos ir Ukrainos „susivienijimo“ 300-ąsias me­tines tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas perdavė visą Krymo regioną (anksčiau priklausiusį Rusijos SFSR) Ukrainos SSR kaip „broliškos“ meilės įrodymą. Oficialiai ši „dovana“ buvo patvirtinta SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu.

Žvalgybų tematika yra labai įdomi, bet ją sunku atskleisti, nes jeigu apie kokios nors žvalgybos darbą galima parašyti išsamų straipsnį, vadinasi, ji blogai dirba, nesugeba veikti slaptai. Kita vertus, net ir galingiausių specialiųjų tarnybų darbe pasitaiko klaidų (pavyzdžiui, rusų agentai Katare nužudė Z. Jandarbijevą, bet vadai nesugebėjo jų tinkamai apsaugoti), iš kurių galima daryti tam tikras išvadas apie šių struktūrų veiklos efektyvumą ir jas kamuojančias problemas.

Šiandien mes gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės ir pilietiškumo samprata įgauna kitokią prasmę, iš dalies praranda savo svarbą. O juk brandi pilietinė visuomenė yra vienas iš bet kokios valstybės (tiek demokratinės, tiek nedemokratinės) pagrindų: jos brandos lygis lemia valstybės galimybes užsitikrinti sėkmingą ateitį.

Vadim Volovoj Neseniai Rusijos Generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pasakė gana grėsmingą kalbą: „Mes nieko nesiruošiame pulti, bet manome esant būtina, kad visi mūsų partneriai aiškiai suprastų ir niekas neabejotų, jog dėl Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugojimo doktrininių dokumentų numatytais atvejais bus panaudotos karinės pajėgos, taip pat ir preventyviai, įskaitant ir branduolinį ginklą.